Sesto Quatrini: „Negi mirsiu nežinodamas visko ir visko nepadirigavęs?“

× Ingrida Milašiūtė

 

LNOBT operos meno vadovą italą Sesto Quatrinį (g. 1984) matėme diriguojant „Aną Boleną“, o dabar ir „Rožės kavalierių“. Jis sako: „Nebijokite ploti spektaklyje, kai jus kas nors sužavi. Lietuvių publika, lyginant su italais, vis dar labai išlaikyta. Išreikšdami emocijas, patys tapsite laimingesni.“ Naujojo vadovo planai drąsūs: derinti operos teatro, filharmonijos, VCO institucijų pastangas ir gauti vaisių.

 

Sesto Quatrini: „Negi mirsiu nežinodamas visko ir visko nepadirigavęs?“
Sesto Quatrini. Martyno Aleksos nuotrauka

 

Jau keletą metų gyvenate tarp Lietuvos ir Italijos, savo profesinį kelią susiejote su LNOBT. Ar apsipratote čia?

Taip. Nors gyvenu Milane, esu LNOBT dirigentas ir vadovas, atsakingas už meninę teatro operos veiklą. Taip pat dažnai koncertuoju įvairiuose teatruose Briuselyje, Berlyne, Florencijoje ir kt. Lietuvoje esu laimingas turėdamas didelį teatro vadovybės pasitikėjimą. Lietuva mane žavi, nors kultūra čia labai skiriasi nuo mano gimtosios. Teatre – daugybė darbuotojų, triskart daugiau nei Florencijos teatre, nors čia rodome perpus mažiau spektaklių. Žinoma, šalis įdomi, ir muzikos kultūra čia – aukšto lygio. Yra nemažai pasaulyje garsių muzikų, tokių kaip Asmik Grigorian, Aušrinė Stundytė, Mirga Gražinytė, Giedrė Šlekytė... Čia daug muzikos, ir man – muzikos, o ne žodžių žmogui – tai šalis, kurioje galiu save atskleisti. Žinoma, mano charakteris, bendravimo būdas labai itališki. Esu tas, kuris sako tiesiai, jei kas nepatinka. Čia daugiau diplomatijos, žmonės ne visada linkę tiesiai sakyti, ką galvoja.

 

Esate minėjęs, kad turite didelių planų Lietuvoje.

Pirmojoje spaudos konferencijoje pasakiau, kad mano tikslas – praleisti čia kelerius metus, kad išeinant įvertintumėte, ar teatras patobulėjo, ar spektak­liai, orkestro skambesys tapo aukštesnės kokybės. Jei jausčiau, kad taip nevyksta – atsistatydinčiau pats. Vis dar esu teatre, nes tikiu, kad einame teisinga link­me. Žadėjau į teatrą atvežti tarptautinio lygmens produkciją ir tai įgyvendinu: sezoną atidarėme įspūdingu tarptautinio lygio spektakliu – „Rožės kavalieriaus“ premjera. Kas domisi operos pasauliu, žino, kad režisierius Damiano Michieletto – vienas iš penkių labiausiai pageidaujamų dabarties režisierių pasaulyje. Solistai, kurių dauguma – lietuviai, taip pat puikūs. Premjera jau sulaukė didelio atgarsio užsienyje: atvyko žurnalistų, operos kritikų iš svarbių tarptautinių leidinių. Prieš metus publikai pristatėme Gaetano Donizetti operą „Ana Bolena“, kritikai gyrė dainininkus, kokių Lietuva dar nebuvo girdėjusi, ir puikiai skambėjusį orkestrą. Tai didelis laimėjimas. Žadėjau operą priartinti visiems, kurie dėl gyvenamosios vietos ar ekonominių priežasčių negali atvykti į teatrą. Įgyvendinome keliaujančios operos, vilkiku atvežančios spektaklį į įvairius Lietuvos kampelius, idėją. Žadėjau pagerinti orkestrą, ir dabar turime daug jaunų muzikantų, pakėlusių orkestro kokybės kartelę. Pakanka ateiti ir pasiklausyti, koks fantastiškas skambesys. Žadėjau pakviesti naujų solistų, dirigentų ir tai įgyvendinu. Džiaugiuosi, kad pernai mūsų teatre debiutavo lietuvių dirigentė G. Šlekytė.

 

Koks kūrinys yra „Rožės kavalierius“, kaip dabar, jau po premjeros, jį vertinate?

Visų pirma, kūrinys – šedevras. Jis, anot Friedricho Nietzsche’s, „aukščiau gėrio ir blogio“. Antra, Richardas Straussas – kompozitorius, iki šiol neradęs deramos vietos Lietuvoje. Jis vienas iš didžiųjų muzikos poetų kartu su libretistu Hugo von Hofmannsthaliu suformavęs vieną šlovingiausių, ypatingiausių duetų operos istorijoje. Ši opera ambicinga tiek atlikėjams, tiek publikai. Lietuvos publika mėgsta rusų, italų operą. Vokiškoji opera dėl to šiek tiek nukenčia. Dabar puiki galimybė edukuoti, keisti šį požiūrį. Man, kaip dirigentui, opera įdomi, nes labai sudėtinga. Nesu gerai išmokęs vokiškai, tad šis aspektas pareikalavo milžiniškų pastangų. Operos partitūrą pradėjau studijuoti prieš pusantrų metų – rimta, daug laiko pareikalavusi investicija. Tai prilygsta kopimui į Alpes. O kartu – draugystė su filosofijos pasauliu, to negaliu patirti diriguodamas romantinę itališkąją operą. Librete daug F. Nietzsche’s, Georgo W. F. Hegelio, Arthuro Schopenhauerio, taip pat šiek tiek Søreno Kierkegaard’o nihilizmo, Sigmundo Freudo psicho­analizės įtakos – ypač šioje, D. Michieletto pastatymo versijoje. Tad didelis iššūkis viską paaiškinti orkestrui, dainininkams, pagauti perkeltines libreto prasmes vokiškai. Kiekvienas orkestro muzikantas čia tarsi solistas, taigi paruošti ir suvaldyti tokį orkestrą dirigentui – virtuoziška užduotis.

Šios R. Strausso operos partitūra, nors ir priskiriama neoklasicizmui, nėra skaidri: daug vagneriškų leitmotyvų, susipinančių, kuriančių disonansinę, ašt­rią harmoniją. Per visas tris su puse valandos nėra kada atsikvėpti. Todėl iš pradžių orkestro muzikantai buvo kiek sutrikę. Bet galiausiai repeticijose patyriau didelį džiaugsmą, nes pamačiau jų veiduose emocijas ir pats pradėjau diriguoti užsimerkęs. Vadinasi, opera pradėjo įgauti formą ir tai pats gražiausias dalykas. Dainininkai įdėjo antžmogiškų pastangų, kad laiku paruoštų partijas.

Režisierius D. Michieletto yra genijus, dėl kurio publikos nuomonė kartais išsiskiria. Jis sukėlė daug triukšmo ir polemikos Italijoje, operos aistruoliai kai kuriuos jo režisūrinius atradimus vadina provokatyviais. Manau, jo genialumas – tai gebėjimas suvokti kūrinio esmę ir transformuoti siužetą naujomis idėjomis. Šis žmogus režisūros pagrindus gavo vienoje svarbiausių Italijos teatro akademijų – Milano Paolo Grassi teatro mokykloje. Damiano taip pat be galo malonus: paprastas, mandagus, dirbdamas su atlikėjais pats lipa ant scenos, aiškina, rodo, vaidina, klaupiasi ant kelių... Kartu su scenografu Paolo Fantinu jie solidi komanda. Kalbame apie žmones, graibstomus visame pasaulyje. Prieš porą mėnesių jie buvo Sidnėjuje, ten atidarė sezoną Jacques’o Offenbacho opera „Hofmano pasakos“.

 

D. Michieletto spektaklyje siekia pabrėžti prabėgančio laiko temą. Ar pats jaučiate laiko trapumą?

Turiu pripažinti, taip, bet pajutau neseniai. Kaip dirigentas esu dar jaunas, nepatyręs neigiamo laiko poveikio. Kol esi jaunas, nori augti, siekti. Lauki 14-os, kad galėtum turėti motorolerį, 18-os, kad vairuotum automobilį. 30-ies nori susituokti, susikurti savus namus, būti nepriklausomas. 35-erių sieki finansinio stabilumo ir prestižinio darbo. Ypač Italijoje, kur toks darbas tradiciškai pasiekiamas tik sulaukus vyresnio amžiaus. Lietuvoje yra kitaip...

Greitai bėgantį laiką ypač jaučiu metų pabaigoje, nors vaikystėje vieneri metai, rodės, trukdavo amžinybę. Vasaros atostogos atrodydavo nepaprastai ilgos, būdavau laimingas grįžęs į mokyklą. Dabar vasara pralekia akimirksniu! Atostogos trunka ypač trumpai, pora savaičių atrodo tarsi viena diena. Dienos prabėga ne rutiniškai, nes dirigento darbas – kasdieniai atradimai. Bet pradedu jausti nuovargį ir laisvadienius pasitinku su malonumu. Visgi man jau 37-eri, dar neturiu vaikų ir jaučiu, kad tam jau tikrai atėjo metas. Būna akimirkų, kai vis dar jaučiuosi tarsi vaikas ar konservatorijos studentas, bet iš tiesų nuveikiau be galo daug. Nesu religingas. Man gyvenimas – nuolatinis artėjimas link mirties. Suvokimas, kad mirsiu nežinodamas visko, ką norėjau sužinoti, neperskaitęs visko, ką praeities genijai sukūrę, nepažinęs visų žmonių, kuriuos galėjau sutikti, nepadirigavęs visko, ką galėčiau diriguoti, – man kelia nerimą. Toks mąstymas gana ciniškas? Laikas pralekia, telieka gyventi dabartimi, intensyviai, patirti kiek įmanoma daugiau, išspausti gyvenimą tarsi citrinos sultis. Poilsiui – visa amžinybė.

 

Fotoreportažas iš „Rožės kavalierius“ ČIA

Draugai