Skaidra Paškevičiūtė-Siparienė: „Spektaklį privalai kaip su atsuktuvu suveržti, nes kils chaosas“

× Skaidrė Baranskaja

 

Sunku būtų rasti geresnį pašnekovą bandant tyrinėti gyvąją Lietuvos baleto istoriją nei Skaidra Paškevičiūtė-Siparienė. Gyvoji istorija sunkiai iškenčia sausą faktų kalbą, nes tai istorija, nutikusi tik vakar, tik prieš 30 metų. Todėl pirmiausia susitinku ir kalbuosi būtent su Skaidra.

Su baletu ji susieta jau 48 metus: kelis dešimtmečius šoko, o dabar yra LNOBT baleto scenos vadovė.

„Daug gražių dalykų nutikdavo tuo metu, ne pinigai tada buvo svarbiausia, jauni buvom, linksmi ir idealistai“, – sako Skaidra. Štai taip pašėlusiai prisimename nevienareikšmiškai vertinamą mūsų baleto istoriją. Neriam į praeitį.

 

Skaidra Paškevičiūtė-Siparienė:  „Spektaklį privalai kaip su atsuktuvu suveržti, nes kils chaosas“
Scena iš baleto „Romeo ir Džuljeta“, Kapuleti – Skaidra Paškevičiūtė. Nuotrauka iš LNOBT archyvo.

 

Bandau surinkti baleto trupės gyvenimo dėlionę XX a. paskutiniuoju dešimtmečiu. Ką prisimeni apie aną laikotarpį, apie pirmąsias gastroles jau nepriklausomoje Lietuvoje 1992 m.?

Nuvykom ten, į Vokietiją, kaip visiški laukiniai – mes nieko panašaus iki tol nebuvom matę. Prisimenu viešnagę barono pilyje, suvažiavusius ambasadorius. Po „Žizel“ spektaklio mums į sceną išnešdavo ne gėlių, o didžiulius dekoratyvinius krepšius, pilnus ananasų, bananų, kitų skanėstų, ir ant tų krepšių būdavo prikabinta daug raštelių. Kai išsivertėm, buvome labai sujaudinti. Žmonės rašė žinantys, kad pas mus karas, blokada ir neturime ko valgyti, todėl tos gėrybės skirtos mums. Gal valdžia dar kokios kitos labdaros gaudavo, bet mes ir tais bananais džiaugdavomės. Vokiečiai žinojo, kas pas mus vyksta, ir labai palaikė. Atsimenu, kai jau stovėjom prie autobuso ir ruošėmės išvažiuoti, priėjo keli ir siūlė mums pasilikti, pabėgėlio statusą ir kitų privilegijų. Ir viena darbuotoja iš aptarnaujančio personalo pasiliko.

Tose pirmosiose gastrolėse nerealų įspūdį man paliko vandens parkas. Mums čia buvo toks įvykis, įsivaizduok: baseinai, kaskados, sūkurinė vonia – dar nuotrauką turiu...

Išsimaudėm, važiuojam namo autobusu ir aš galvoju: „Dieve, kaip norėčiau savo vaiką atvežti į tokį vandens pramogų parką, o mes tokio turbūt niekada neturėsim...“

 

Kai grįžom, Elegijų Bukaitį iš karto nušalino. Ar kaip ten buvo? Ir kodėl?

Tarp Bukaičio ir vienos balerinos įvyko incidentas. Repetuojant „Gulbių ežerą“, labai gerai atsimenu, per šokį su taurėmis. Na, balerina kažką sumaišė... O Bukaitis turėjo įprotį ką nors rankoje laikyti, tuo daiktu mosikuoti. Rožančių prisimeni? Tuo momentu rankose laikytą butaforinę taurę sviedė, o ji pataikė tiesiai į baleriną. Na, ir prasidėjo... Jau buvo susidariusi grupė, siekusi jo nušalinimo. Mes su Egidijumi Domeika Bukaitį bandėme užstoti, prisimenu, buvo susirinkimas ir mes aiškinom, kad iš didelės meilės menui jis tą taurę paleido, iš įgimto veržlumo.

Maestro savotiškai bendraudavo su kolektyvu, kalbėdavo tarsi kokiais šifrais, šiandieniniai artistai net nesuprastų, laikytų patyčiomis ar dar kaip... Pavyzdžiui, sakydavo: „Limonto, Paškevič, Beganskas, klasiki vstantie!“ Mums juokinga ir normalu, supratom, kad klasiki... kartais ir biezdari būdavo. Man būdavo jo gaila, kai matydavau jį teatre, jau pačiam gale. Žmogus teatre ir teatre – jam gi būdavo įdomu, kas ir ką šoka, tas pavardes norėjo žinoti. Elegijus tiek medžiagos įvairios prikaupęs apie baletą, būtų gaila, jei dabar viskas dingtų.

 

Kiek žinau, dėl E. Bukaičio archyvo perėmimo su giminėmis kalbėjosi profesorė Grasilda Blažienė. Neturėtų dingti.

Bet kiek per tą medžiagą bus sugebėta atskleisti ir kaip? Negaliu iki šiol patikėti, kad Bukaičio jau nebėra, man jis atrodė amžinas. Pats sakė, kad gyvens 100 metų, aš ir tikėjau.

 

Ne tu viena tuo tikėjai, sunku buvo nepasiduoti maest­ro įtaigai. Man visada buvo įdomu – o kodėl 1992 m. buvo paskelbtas konkursas į baleto trupės meno vadovo pareigas? Juk nei prieš tai, nei iki šių dienų to neprireikdavo.

Dieve mano, kiek visko prisimenu, bet nežinau, kodėl įvyko konkursas. Konkurse dalyvavo Rūta Krugiškytė, Vytautas Brazdylis, Petras Skirmantas ir Tatjana Sedunova. Krugiškytė savo programoje pristatė visų baletų sulietuvinimą. Kai buvo paklausta, kaip tai įsivaizduoja, atsakė, kad „Gulbių ežere“, pavyzdžiui, „Klumpakojį“ galima šokti... Šitaip sulietuvinti. Laimėjo konkursą Tania, bet sutartį su ja pasirašė tik metams. Metus davė su sąlyga, kad pastatys baletą. Po rinkimų T. Sedunova susitiko su trupe, išdėstė savo programą ir tai darydavo kasmet, nes jos kontraktas visada buvo pratęsiamas tik metams. Kiekvienais metais vadovybė ją egzaminuodavo, ką ruošiasi nuveikti, taip ir tampė virvutes. O oponentai tuo naudojosi, pagalius į ratus kaišiojo.

 

Bet tie oponentai greitai į pensiją pasitraukė, kaip ir nemaža trupės dalis. Kodėl tiek daug žmonių iš karto išėjo?

Visi išėjo pasklidus gandui, kad nuims rentas, tuo metu vadintas ištarnauto laiko pensija. Buvo pasakyta: arba išeinat ir dar gaunat, arba liekat ir tada jau niekas neaišku. Todėl visa plejada ir pasitraukė. Daug išvažinėjo migruodami toliau į Vakarus. Rusų trupėje beveik nebeliko, Bukaitis dar ankstesnių kadencijų metais juos suvežė, o prie Tanios liko vienetai. Sunkus metas buvo, ko jiems čia sėdėt?

 

O kokie buvo santykiai su rusėmis balerinomis, ar egzistavo kokia nors įtampa prieš ir po nepriklausomybės paskelbimo?

Fainos panos jos buvo. Pamenu, atvažiavo Neli Beredina, Liudmila Lebedeva ir kitos, gyveno viešbutyje „Vilnius“, mėgo pasilinksminti, buvo labai draugiškos. Sofijos Golovkinos mokinės, talentingos, jaunos, gražios, konkuruoti neįmanoma, tik mokytis iš jų. Kalbėdavomės rusiškai. Vėliau ir jos pradėjo mokytis lietuviškai – tos, kurios liko Lietuvoje.

 

Man atrodo, vėliau įvykiai ėmė klostytis tiesiog žaibo greičiu. Norėčiau paklausti apie didįjį projektą – Mstislavo Rostropovičiaus ir Vladimiro Vasiljevo „Romeo ir Džuljetą“. Regis, tai pirmas T. Sedunovos, kaip vadovės, įgyvendintas spektaklis mūsų scenoje. Kaip minėtomis sąlygomis pavyko generuoti tokį grandiozinį meninį įvykį? Be pinigų, su gerokai aptrupėjusia baleto trupe?

Biudžetas tuščias, Sedunovai neduoda pinigų ir sako: pastatyk baletą! Tada Tania pradeda bėgioti po visus bankus ir verslininkus, kurie turi pinigų, prašydama mecenuoti naują baletą. Įsivaizduoji, net savo butą norėjo užstatyti. Nežinau, kiek jai pavyko sužvejoti bankuose, bet pagrindiniu „Romeo ir Džuljetos“ rėmėju tapo verslininkas Tomas Cibulskis. Beje, kad Tomą įkalbėtų, Tania pateikė argumentą: „Tu įsivaizduok, mes nuvažiuosim į gastroles su šituo spektakliu, diriguos Rostropovičius ir tu su juo drauge išeisi nusilenkti scenoje.“ Tomas davė kažin kokius nerealius pinigus. Baleto trupė jau buvo jaunimėliu iš mokyklos pasipildžiusi, solistai stiprūs, Vasiljevui patiko. Taip ir įvyko premjera, dirigavo Vytautas Viržonis. Pub­lika spektaklį įsimylėjo iš karto, ši Vasiljevo „Romeo ir Džuljeta“ scenoje gyvavo apie 20 metų.

 

Ar išėjo Tomas nusilenkti su Rostropovičium?

Kur ten! Pradingo Tomas, išvažiavo kažkur į Vokietiją ir neaišku net buvo, ar gyvas. Tada taip nutikdavo.

Vėliau Vasiljevas pastatė mūsų scenoje dar ir L. Minkaus „Don Kichotą“. Vėl panaši istorija su lėšomis – jų tiesiog nėra! Tuomet Vasiljevas surengė grandiozinį gala koncertą, prikvietė iš Didžiojo teat­ro žvaigždžių ir visas surinktas lėšas skyrė baletui pastatyti. Mudu su Voldemaru Chlebinsku bėgiojom po miestą ir afišas klijavom, kad kuo daugiau žiūrovų į koncertą susirinktų. Žmonės atėjo, o pats garsusis šokėjas ir choreografas Vasiljevas atsisakė savo honoraro už „Don Kichotą“, taip ir išplaukėm... Ir vėliau jis mūsų trupę vis paglobodavo, į savo jubiliejų Didžiajame teatre pakvietė sirtakį sušokti iš „Graiko Zorbos“. Įsivaizduok: Nikolajus Ciskaridzė, kitos Didžiojo žvaigždės ir mes su Vasiljevu – Zorba – finale. Daug gražių dalykų nutiko tuo metu, ne pinigai buvo svarbiausia, buvom jauni, linksmi ir idealistai.

 

Tikrosios linksmybės, kiek pamenu, prasidėjo, kai beveik ištisai gastroliuodavome užsienyje. Šalia vadinamųjų komercinių, prisidėjo dar ir reprezentacinės gastrolės su Rostropovičiumi, kuriose iš tiesų reprezentavome Lietuvos baletą, teatrą ir dar tokiame galingame pasaulinio garso meno korifėjų kontekste. Buvai netgi Rostropovičiaus asistentė, iškilmingai išnešdavai į sceną Prokofjevo partitūrą. Mums didysis maestro nebuvo paminklinė figūra, o gyvas, nuostabios širdies žmogus.

Apie tai galima pasakoti ir prisiminti be perstojo, vis dėlto kai kuriuos dalykus dera pasilikti tik sau ir tiems, kurie tikisi konfidencialumo. Iš tiesų, be savo tiesioginio darbo prie pulto, gastrolėse turėjau dar ir tokią savotišką prievolę-privilegiją ateiti pas jį prieš pirmąjį veiksmą, paimti partitūrą, batutą, aptarti būsimo vyksmo eigą ir niuansus. Ir tada būdavo defilé! Lydėdavau maestro į sceną, jis praeidavo pro besišildančius baleto artistus, kiekvienam rasdavo žodį, išreikšdavo palaikymą, merginom sakydavo komplimentus. Pats jis visur griežtai reikalaudavo tikslumo. Neduok Dieve, vėluosi su šviesom, sekundžių tikslumu turėdavau „duoti kaitą“ ar uždaryti uždangą. Teatrai skirtingi, uždangos skirtingos, pati privalėjau apskaičiuoti, kokia muzikine fraze startuoti. Nemažai nervų kainuodavo ir bándos, renesansinių gitarų grupės, įvedimas į sceną. Jie grodavo viršutinėje scenoje per Merkucijaus commedia dell’arte teatro epizodą, šiaip jau tai unikalus muzikinis epizodas. Pas mus Vilniuje skambėdavo tik fonograma, o per gastroles Rostropovičius kviesdavo profesionalius senosios muzikos atlikėjus iš viso pasaulio. Jis norėdavo bándą ypatingai išryškinti ir šie iškilmingai įeidavo vykstant veiksmui sekundžių tikslumu. Mano atsakomybė tos sekundės buvo. Vieną kartą Japonijoje užsispyrė toks japonas – pirmas paskui mane turėjo eiti, bet nėjo, nors tu ką. Pavėlavom, kilo skandalas. O kodėl jis nėjo – liko neaišku, per kitą spektaklį jis jau paskutinis žygiavo. Rostropovičius, jeigu kuris orkestre ne taip sugrodavo, galėdavo ir išvyti tą muzikantą. Nekentė žmogus broko.

Gerai pamenu pirmąjį mūsų kontaktą, išvyką į Holšteino festivalį, į kurį Rostropovičius pakvietė geriausius Europos jaunuosius muzikantus sugroti „Romeo ir Džuljetą“. Teatras baletui išnuomojo tragiškus autobusus, vieno netgi durys atsidarinėjo kaip troleibuse, sėdimos vietos – suolelių pavidalo, o langai užvirinti. Lauke plius 30, todėl atvažiavom ištinusiomis kojomis. Rostropovičius, nieko blogo neįtardamas, surinko visus, tik atvykusius, į repeticiją ir buvo pritrenktas kojų-kaladžių vaizdo. Ypač vyrai gerai atrodė – tokie didžiapėdžiai. Pamatęs mūsų transportą, pasibaisėjo ir pažadėjo nupirkti trupei autobusą. Ar nupirko? Bent jau niekada tokiu baisiu transportu nebevažiavom, o vėliau išvis tik lėktuvais skraidydavom ir gyvenom tik puikiuose viešbučiuose. Su tomis kelionėmis autobusu daug kuriozų susiję. Vieną kartą mus Vokietijos pasienyje nusprendė iškratyti, nes buvo gautas pranešimas, kad ikonas vežam (vėliau sužinojom, kad iš Lietuvos informacija atėjo). Taigi, krėtė visus po vieną tokios piktos muitininkės su baltom pirštinėm ir kuo ilgiau nieko nerado, tuo piktesnės darėsi. Kompanija net cigaretes spėjo iškaišioti visiems nerūkantiems: mes švarūs kaip stiklas! Kai galų gale krata baigėsi ir pradėjom judėti, vienas artistas užsimovė baltas kojines ant rankų ir ėmė muitininkėms intensyviai jomis mojuoti. Gerai, kad nesustabdė ir atgal negrąžino. Jau prie Lietuvos, grįždami gavom naktį pastovėti pasienyje, pernelyg linksmi buvom. Pareigūnas pasakė: kai nusiraminsit, tada įleisim. Visą naktį prastovėjom, ir pamatė, kad be šansų su mūsų linksmybėmis kovoti, tad praleido. Tiesa, buvo ir tokių, kas su nupirktom mašinom iš Vokietijos grįždavo...

 

O kas nutiko per premjerinį „Romeo ir Džuljetos“ banketą „Dainavos“ restorane? Miglotai pamenu, kad buvo kažin koks šaršalas.

Buvo užsakyta visa „Dainavos“ salė baletui, o kas konkrečiai finansavo įvykį – nežinau, bet greičiausiai Kazimiera Prunskienė. Ji kelis kartus parėmė baletą – tai faktas. Na, mes ten ir sėdim sau, linksminamės, šalia manęs viena kolegė, jos vyras policijos komisaras, ir staiga atsidaro durys, įeina kažin kokie vyrukai. Komisaras tik suakmenėjo ir sako mums: „Dabar nuleidžiat akis, sėdit, niekur neinat.“ Mes išsigandusios klausiam, „O kas, o kas?“ Sako: „Atėjo „berniukai“, jie bet kurią gali paimt už plaukų ir išsivest, aš nieko nepadaryčiau.“ Jie apžiūrėjo visas ir visus, išgėrė prie baro ir išėjo.

 

Nukrypom į ano laiko romantiką... Vis dėlto grįžkime prie garsiųjų gastrolių, prie Rostropovičiaus.

Daug tų epizodų, fragmentų, į knygą sunkiai tilptų. Ingolštate publika trypė kojomis, o mes išsigandom, kad buvom nušvilpti. Pasirodo, čia aukščiausias aplodismentų laipsnis. Andrius Kubilius tuomet dar buvo pas mus atvažiavęs kaip palaikymo komanda. Japonijoje per Velykas Rostropovičius, pasninkavęs 40 dienų, vykstant priėmimui paprašė degtinės į aperityvą, atnešė tokią pilną granionkę, jis išgėrė, japonai buvo sukrėsti. Ir ką? Nieko, net neapsvaigo. Kitą kartą pakvietė visas mus į savo viešbučio numerį, paprašė apsirengti kimono, kuriuos organizavo viešbutis, ir surengė didelį banketą. Visas stalas buvo nukrautas valgiais ir kolekciniais vynais, o mes ryte turėjom išskristi... Atsiverdavo visai kitas talentingų žmonių pasaulis, Šostakovičius, trėmimo istorija...

 

Kodėl Rostropovičiaus diriguojamuose spektakliuose Džuljetos partiją su retomis išimtimis šokdavo tik Špokaitė, o Merkucijaus – tik Fadejevas? O tu prisimeni, kaip su juo skridom į Egiptą čarteriniu reisu?

Žinoma prisimenu. Reisas Salonikai–Kairas. Salonikuose spektaklis buvo rodomas nuostabiame amfiteat­re, deja, oras buvo prastas. Kad pradėjo pilti lietus per pirmą veiksmą! Apatinė scena paplūdo ežeru, šokti ne­įmanoma, sustabdėm spektaklį, laukėm. Publika taip pat kantriai laukė. Pasisekimas nerealus tuomet buvo, įkvėpimą visi pagavo nuo to lietaus. Baigėm labai vėlai, o ryte į Kairą išskridom beveik nemiegoję. Rostropovičius vietoj stiuardesės visus artistus vaišino įvairiais gėrimais, pats į lėktuvą ir atsivežė, reisas juk čarterinis. Lakūnų kabinos durys atidarytos, visos panos ėjome lėktuvo pavairuoti – pilotės... Taip skridom į Egiptą.

Rostropovičius tikrai visada norėjo, kad Džuljetą šoktų Špokaitė. Labai jau Eglė Galinai Višnevskajai patiko. O Rostropovičius Višnevskajos klausydavo ir gerokai prisibijojo. Jeigu Galina atvažiuodavo į spektaklį, tai jis pro mūsų besišildantį kordebaletą tyliai praeidavo, jei Galinos nėra – niūniuodamas ir visas panas išbučiuodamas. Prisimenu, kai jis atvažiavo dar į seną teatrą „Toskos“ diriguoti, na, kai jį iš Rusijos trėmė. Buvau repeticijoje, atėjau paklausyti ir man labai įdomu buvo. O Višnevskaja vis stabdė orkestrą, ji Toską dainavo. Ir įsivaizduoji, jis važinėdavo koncertuoti su violončele į Pabradę, Nemenčinę. Ir ten ateidavo tiktai kokie penki kaimiečiai ir tie patys išeidavo po penkių minučių... Čia buvo 1973 m. greičiausiai, dar senajame teatre dirbom.

Įspūdingos buvo ir gastrolės Evian le Bene 1997-aisiais. Suvažiavo visa Europos aukštuomenė, aristokratai, princai, princesės. Buvo sukaltas specialus iš šviežių rąstų pastatas – su viduje vietoj kolonų inkorporuotais natūraliai augančiais beržais. Russkij ambar. Pats Rost­ropovičius pasakojo, kad idėja gimė plaukiojant kažkokio milijonieriaus jachtoje, pats milijonierius ir pasisiūlė pastatyti tokį objektą. Tik tu atvažiuok, sakė.

 

Dar pamenu Monblano papėdę: žydinčios rožės, nuo­stabaus grožio ežeras, prancūzų maisto, gėrimo kultūra, restoranėliai. Jau nemažai buvome apvažiavę, patys ne iš kelmo spirti, susikalbėdavom jau, bet Evian le Benas...

O kaip mūsiškiai žuvį gaudė, pameni? Ne? Ten juk Ženevos ežeras, apšvietimas gražus, vaikšto moterys milijonierės ir žuvys tokios storos, storos, guli vos ne ant kranto. Mūsų vyrai pasiėmė šiukšlių dėžes iš savo vilos, kur gyvenom, ir su tom šiukšlių dėžėm prigaudė žuvies, prisikepė. Važiuojam atgal, žiūriu, vėl visi žuvį valgo autobuse. Klausiu, iš kur čia tą žuvį gavo. Na, kur, sako, Ženevos ežere prigaudėm, tokios durnos žuvys, mes jas kibirais semiam, o jos nesupranta. Cha, Ženevos ežero istorija, rožės...

Maestro visada labai jaudindavosi prieš pasirodymą, tą gerai žinau. Jaudinosi jis tada ir Evian le Bene. Ten, nepaisant visos prabangos ir įdomios koncepcijos, labai maža apatinė scena („Romeo ir Džuljeta“ pasižymėjo išskirtine scenografija, orkestras grojo pagrindinėje scenoje ant pakylos, baletui buvo suformuota viršutinė scena ir avanscena, – aut. past.), tik nuo artistų priklausė, ar tilps jie į tuos tris metrus. Sėdi ponios su prabangiom sukniom kojas parietusios, kad artistai tilptų kokį pas padaryti, jokios rampos.

Bet Rostropovičius buvo labai patenkintas, kaip Aleksandras Molodovas dvikovos scenoje tarp princesių su špaga švaistėsi, imersija gera išėjo dėl scenos padėties. Nervų daug buvo, bet kritika gerai parašė.

Po spektaklio – banketas, plunksnos, briliantai ir mes kukliais drabužėliais, kažkas net su treningais. Nežinojom apie banketą ir ar būsim pakviesti, bet labai jau įdomu buvo į tą aukštuomenę pažiūrėti. Jie turbūt patyrė šoką, nors dar neaišku, iš kur ta šiandienė treningų mada?..

 

Istorijos vertos memuarų. Kartais sunku patikėti, kad mes kadaise tokiose orbitose sukomės. Kaip supratau, būtent su mūsų aptartu periodu sutapo tavo, kaip režisieriaus padėjėjos, karjeros pradžia. Kaip sekasi šiandien, ar nenuobodu, netrūksta išėjusiųjų, buvusios atmosferos?

Taip jau sutapo, kad į režisieriaus padėjėjos veiklą pasinėriau būtent tuomet ir turėjau iškart išmokti dirbti labai kokybiškai, be klaidų.

Savo mokytoju laikau choreografą Borisą Eifmaną, su jo spektakliais išmokau dirbti, iki galo supratau šviesų reikšmę, sekundės tikslumo įtaką spektakliui. Ir jo „Raudonąją Žizel“, „Rusišką Hamletą“ prisimenu su didžiausiu malonumu. Darbas naktimis, kiekvienos detalės suderinimas... Pamenu, premjeros išvakarėse visi scenistai liko naktį dirbti, o mane Eifmanas paleido namo, sakydamas: „Per premjerą jūs privalote turėti švarią galvą.“

Tokia atsakomybė šis darbas – tik niekas nesupranta. Paleidžiu dekoraciją, ir man prakaitas per nugarą, kad kokio žmogaus neprispaustų. Ateini ir nežinai, kas tavęs laukia. Viskas turi būti tiksliai, turi žinoti kiekvieną artisto judesį, kada jis tą piruetą padarys ir į kokį scenos kampą judės, kokiu greičiu, trajektorija. Yra spektaklių, senų spektaklių, privalai juos kaip su atsuktuvu suveržti, nes kils visiškas chaosas. Daug nervų kainuoja įvairūs koncertai. Per trumpą laiką turi išmokti numerių eigą, išgirsti kiekvieną dalyvių pageidavimą. Grįžti namo ir galvoji, vis galvoji, negali užmigti. Dirbu vien todėl, kad labai myliu teatrą ir labai myliu baletą.

Draugai