Skaidrė Baranskaja. Šokio odoje

„Naujasis Baltijos šokis“

Šiais, 2022 Viešpaties metais „Naujasis Baltijos šokis“ neieškojo jokios didelės koncepcijos, gairių, nesivadovavo kažkieno teoretizuotais kriterijais ar dar kokiu dirbtinai suręstu tradicijos svaigalu.

Dimitrio Papaioannou „Transverse Orientation“ veikalu startavęs festivalis tarsi savaime sukalė rėmus, tarp kurių skleisis naujo šokio paveikslas. Žinia, D. Papaioannou net neturi rėmų ar bent į mums matomus telpa ištisi stadionai ir žemynai. Laiko, vaizdo ir net minties reliatyvumas kutena kiekvieno savo supergaliomis įtikėjusio naivuolio asociacijų receptorius, gręžia smegenis ir, kad ir kaip keista, gauname rezultatą, kai atsakymų daugiau nei klausimų. Labai gražus tas Dimitris... Toks stiprus ir magiškas, kad beveik galėtų būti popsinis su visa gausiai į jo sapnus-paveikslus susirenkančia auditorija.

Ieškom kur nors kitur apie tą patį, bet ne taip gražu ir šešėlis ne toks tapybiškas.

„Oda“ – Renae Shadler, Rolandas Walteris. „Kiek­vieno mūsų tapatybė kažkuria dalimi siejasi su oda – jos tekstūra nuolat keičiasi ir transformuojasi sąveikaudama su kitais elementais“, – teigia kūrinio autoriai. Scenoje patiestos improvizuotos odos, vienoje jų nuspėjamas pasaulio žemėlapis, kita galėtų būti kokio roplio. Ant dviejų kėdelių sėdi miegmaišiuose nuskendę žmonės ir sapnuoja savo civilizacijų sapną. Įjungiamas garsas, ne muzika, o būtent garsas, kuris galėtų būti muzika ir ja tampa tik dramaturgiškai pakylėtais momentais. Veiksme dalyvauja du individai – graži jauna mergina ir brandus vyras, apimtas spazminio paralyžiaus. Šie du žmonės scenoje išgyvena įvairias patirtis, pradedant įspūdingais ir labai skirtingais rankų lytėjimais, baigiant, regis, neįmanomu bendru konstruktu. Štai mums naujasis humanizmas, nauja žmogaus evoliucijos filosofija! Kismas, virsmas ir dvasinis imperatyvas ant­ropoceno išbandymų akivaizdoje. Neįtikėtina, tačiau R. Walterio kitoniškumas, neįgalumas savaime tampa atspirties tašku stebinčiojo percepcijai, pagrindu minties ir judesio plėtotei scenoje. Tokio pobūdžio veikaluose retokai pasitaikanti istorija, dažniau tai būna tiesiog neįgalumo – kažko, ką reikia nugalėti ar paneigti siekiant neįmanomo rezultato, – demonstravimas. „Odoje“ kitoniškumas, gamtos grimasa, pasirodo, tėra galingos visumos dalis. Gal net būtina taip, kaip tamsa būtina šviesai suvokti.

 

„Oda“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Oda“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

Man iš tiesų patinka šis festivalis. Neįpareigojantis, nesusireikšminęs, visada įvairus, dvelkiantis pavasario ir tolimų kraštų kvapais. Šast į rožiniais kilimais išklotą Nacionalinę dramą, ir jau grožiesi Vakarų Afrikos kraštovaizdžiu, perteikiamu šokėjų iš Senegalo, Burkina Faso ir Malio. „Siguifin“ – įkvėptas „Išskirtinio lavono“ („Exquisite Cadaver“) žaidimo, kuriame piešiant kūną ar kombinuojant žodžius siekiama sukurti stebuklingą padarą. Choreografas Amala Dianoras į šį žaidimą talentingai įsuko 9 šokėjus. „Suguifin“ ir yra tas stebuk­lingas padaras, atsirandantis bandant jungti trijų Afrikos šalių patirtis. Jos juk tokios skirtingos. Trys šokėjai iš kiekvienos šalies repetavo po tris savaites skirtingose šalyse su skirtingais choreografais. Sukūrė tarsi nesusijusius tris epizodus, o vėliau A. Dianoras viską bandė sujungti. Ši tarsi kabalistinė trejeto struktūra aiškiai juntama ir matoma spektak­lyje, bet jungtys gražios, sukuriančios neabejotiną vienį. Buvo visko: egzotikos, gražiai sudėlioto hiphopo, šiuolaikinio šokio ir vienas ypatingas ingredientas – autentiškas judesys ir balsas. Tradicinė Burkina Faso daina, kurią atliko šokėja Rama Koné, tarsi nardino į skurdžią savaną, leido išgirsti ir pajusti nuo Sacharos pučiančio sausringo vėjo harmatano švilpesį. Awiro Léono elektroninė muzika, sukurta specialiai šiam projektui, neabejotinai šiuolaikiška, paradoksaliai nekonfliktuoja su archaikos persmelkta veikalo harmonija. Ta autentika labiausiai ir sužavėjo – kaip ir šviesa, sklindanti nuo šokėjų, tikėjimas ateitimi, pasauliu, žmonėmis... Mums, išgyvenantiems apokaliptines nuotaikas, buvo pats tas.

 

„Siguifin“. Donato Ališausko nuotrauka
„Siguifin“. Donato Ališausko nuotrauka

 

„Duokite man atramos tašką ir aš pajudinsiu žemę“, – tarė Archimedas Sirakūzuose, beveik 300 m. pr. Kristų. Yoannas Bourgeois žemę šiomis dienomis judino „Dūmų fabrike“, Vilniuje. Referencija į Antiką neatsitiktinė, tobulumo, idealo siekis įaustas į menininko kūrinio „Laikini sprendimai sustabdytai akimirkai“ poetišką audinį. Pabrėžtinai monumentalios, mechanikos ištakas primenančios konstrukcijos yra fizinių kūnų judėjimo pagrindas ir turinys. „Mano idėja buvo nuslopinti laiko tėkmę. Žinoma, pati užduotis nėra įmanoma, tačiau būdų panagrinėti šią temą yra“, – sako autorius. Jau pats pirmasis epizodas „Huragan“, atliekamas trapios, paslaptingos šokėjos Yurie Tsugawos, kuria gyvenimo eliksyro išradėjo, grafo de Saint-Germaino laikų atmosferą. Skambantis belcanto, regis, pakelia lengvai skriejantį, traukos jėgai nepaklūstantį šokėjos kūną į mums nepažįstamus, bet tokius nuo amžių amžinųjų geidžiamus eterius. Norėtųsi dar ir dar stebėti tą hipno­tizuojantį skrydį, bet viskas gan greitai baigiasi. Mažosios formos, iš kurių susideda visa prog­rama, labai įtaigios, tokia būna įtaigi ir sukrečianti gera poezija. Slystančios iš po kojų žemės paviršiuje vykstantis „Dia­logas“ – romantiškas, monadinį individų judėjimą akcentuojantis „Hourvari“... Kūrėjas nesureikšmina ir nesusireikšmina, tiesiog leidžia mums dalyvauti atsirandant kažkam labai naujam ir įtaigiam.

„Laikini sprendimai“ – tikros festivalio uždarymo iškilmės ir drauge pakilimo taškas, nuo kurio, tikiuosi, startuos kitas „Naujasis Baltijos šokis“.

Skaidrė Baranskaja – profesionali balerina, o dabar šokio tyrinėtoja.