Vytautui P. Bložei

Džiaugsmingą genio kalenimą, kuriuo
iš toli pasitinka miškas;

apleistą laužavietę beržynėlyje;

metais jaunesnį brolį, plonais griežinėliais
pjaustantį baravyko kotą;

triumfuojantį šunį Džekį;

jo paskerstą vargšą kurmį, išlindusį
aklai dienos žvalgybai;

save –
voratinklių siūlais aplipusiais drabužėliais,
nuo ryto rasos sudrėkusiom pėdom;

įkaitusius geležinkelio bėgius,
vedančius daržo link – –

– – štai tėvas iš šulinio pasemia šalto vandens,
štai motina vikriai apeina burokų lysvę, tuomet išvynioja
aptirpusius mūsų priešpiečius –

sėdim visi pavėsyje, valgom,
šone pilni krepšiai –

ką tik pasaulis baigės –

kurmis plevena virš mūsų ir nieko
nemato.

 

2014 m. liepos 9 d., Vandžiogala