Užtenka jau, sese, velėti ir skalbti, –
Kas juoda – ne juoda, kas balta – ne balta.
Už dunksančios duobos vilkolakis guli,
Ir kūdroj žilvičiai žvejoja mėnulį.

Pabūk, neišeiki – taip vieniša, liūdna...
Dar tavo šešėlis už kelmo užkliūna.
Ir verksmas nuo skliauto, nuo įtempto būgno,
Sugrįžta aidu, kokio žemėj nebūna.

Nejau tu išeisi į vieškelio vingį,
Kur tolo nutolo, per amžius pradingo
Kupriai ir gražuoliai, kvailiai ir protingi?..
...Pakraigėj kregždė sukrebždėjus užminga.

Juk saugo langai mus ir sienos, ir durys.
Nudžiūk, o erškėti, kol dar neįdūręs!
O krosnis ir stalas į tamsą jau skęsta...
– – – Šlepsiu aš per aslą ir užstumiu skląstį.