aš šluoju nuoskaudas
pabirusias ant mano tako
susikaupęs šluoju
tarsi pernykščius lapus

lipu į krištolo kalną
pabučiuot seniausios pasauly obels
joje gyvena kobra
kuriai mane tyrinėjant
jau ruošiantis kirst
turiu pagaut už liežuvio galiuko
kad per mirksnį
mūsų akims susiliejus
pamatyčiau tą
kuris prakeikė mano šeimą
piktom ligom
ir kivirčais apnuodijo

o žemyn nusileidęs
galingas
kad bet ką galėčiau nušluot
nuo žemės paviršiaus
eisiu tiesiai pas jį
ir sutikęs pirmiausia...
jam nusilenksiu –
už tai ko išmokau jo pykčio dėka

o paskui tą jo pyktį – naštą baisingą –
lengvu mostu nušlavęs
be vargo jį patį savo pusėn palenksiu

susitaikymu bus mano kerštas
kas žino gal mūsų niūriam krašte
šitaip kerštauti
ir dar kažkas panorės