Yves Bonnefoy. „Atsigulsi ant paprasčiausios žemės...“

Atsigulsi ant paprasčiausios žemės,
Ir iš kur traukei, kad ji tau priklausė?

Klajoklė šviesa iš dangaus nepakitusio
Vėl pradės amžiną rytą.

Manysi atgimsiąs tyliausią valandą
Iš ugnies pamirštos, iš ugnies ne visai užgesintos.

Bet angelas pasirodys, kad savo pelenų rankomis
Nuslopintų nesibaigiantį įkarštį.

 

Iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas

 

Liepos 1 d. Paryžiuje mirė vienas garsiausių šiuolaikinių prancūzų poetų, eseistas, vertėjas, meno istorikas Yves’as Bonnefoy (1923 06 24–2016 07 01). Kilęs iš valstiečių šeimos, persikėlęs į Paryžių 1943–1947 m. palaikė ryšius su siurrealistais: André Bretonu, Victoru Brauneriu, Raouliu Ubacu. Pirmoji poezijos knyga pasirodė 1953 metais. Išleido daugiau nei 100 knygų, darbai išversti į 30 kalbų. Pelnė bene visus svariausius Prancūzijos literatūrinius apdovanojimus. Ne kartą buvo tarp pretendentų į Nobelio literatūros premiją. Y. Bonnefoy sukūrė originalų poetinį pasaulį, kurio centre, kaip ir jo prozoje, esė apie poeziją ir dailę, būties arba realybės problema ir jų priešprieša su pavidalu, išore.

 

Jacques Lipchitz. „Žydėjimas“, bronza, 31 x 23 x 12, 1941–1942. Iš Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijos

Draugai