Daiva Čepauskaitė. Odė gyvenimo džiaugsmui pagal Donelaitį

Daiva Čepauskaitė. manipuliacija.lt nuotrauka

 

Ak, lietuvninkai, širdingi mano broleliai!
                   Broleliai, kvaileliai,
                   Durneliai, varleliai,
                   Žiopleliai, mūkeliai...
Iš debesų žiema po tam jau iškišusi galvą
Nei pikčiurna kokia su šūdais rudenio baras.
                   Kas daros, kas daros?
                   Nei karas, nei maras,
                   Tik svietas negeras
                   Ir smirdantis garas...
Kožnas lietuvis dejuoja vargų prispaustas
Ir nei šūdvabalis kribždėdams šūde gyvena
                   Rusena, tursena,
                   Mekena nuo seno,
                   Dejuoja ir stena...
Ak, kad vyriausybė jau ant mūs susimiltų
                   Pakeltų, pakiltų
                   Iš peleno miltų,
                   Atpjautų, pripiltų,
                   Nutiltų, pamiltų...
Tas nevidons baisus, vis poniškai pasipūtęs,
Nei erškėtis koks nabagėlį gandina būrą
                   Į skūrą, į skūrą
                   Į skūrą, į skūrą...
O jūs vargdienėliai, jūs vyžoti nabagai,
                  Nabagai, botagai,
                  Botagai, gulagai...
Jūs baudžiauninkai, bernai ir kaimenių kerdžiai,
Ramdykit bent ašaras irgi paliaukite verkę!
                 Traiškykit erkę,
                 Traiškykit erkę...
Juk ne vis reik vargt, ir tokios randasi dienos,
                 Naujienos, ražienos,
                 Skerdienos, gaidienos, varnienos...
Kad, prisivargę daug, širdingai vėl pasidžiaugiam.
                 Nestaugiam...
                 Nestaugiam...
Nugi dabar, kaimynai, gentys ir gaspadoriai!
                 Gyvenkite oriai,
                 Darbuokitės oriai,
                 Pasenkite oriai...
Vištos ant laktų jau daug iškarkino pautų,
                Taip, velniai rautų,
                Taip, velniai rautų...
Sėkite kopūstus, morkus su didele sauja!
                Jau gandas keliauja,
                Lietuva pirmauja...
Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuvą giria,
               Gyvi, dar nemirę,
               Gyvi dar nemirę...
Ak! Jūs kumpiai, jūs dešrelės su lašinėliais,
Usnys, dilgėlės ir brantai su sinevadais,
               Koloradais, gadais,
               Paradais...
Ne! Ne verkt, bet linksmintis visi susirinko –
Valgyk grikvabalius, muses ir dyviną žiogą,
              Gera, ne bloga,
              Gera ne bloga...
Valgyk skruzdėles ir jų negimusią veislę.
Ale ką galim veikt? Pakol šiame krutame sviete,
Turim jau visaip, kaip taiko dievs pasikakint.
Juk ne vis reik vargt, ir tokios randasi dienos,
             Naujienos, ražienos,
             Skerdienos, gaidienos, varnienos...
Kad, prisivargę daug, širdingai vėl pasidžiaugiam.
             Nestaugiam...
             Nestaugiam...
Vištos su pautais ir didei daili kumelaitė
Ir tūlas būrs tesidžiaugia...
            Taip, Donelaiti...
            Taip, Donelaiti

 

 Paklausyti galima čia (nr. 11)

mt_nothumb:

Šis tekstas rašytas Vidmanto Bartulio muzikiniam kūriniui, hegzametriniam repui „Pamokslas lietuvninkams“. Kūrinys atliktas 2014 m. sausio 16 d. VDA ekspozicijų salėje „Titanikas“, kur muzikai, dailininkai ir poetai koncertu „Metai atveria vartus“ minėjo Donelaičio, gimusio 1714 m. sausio 1 d., jubiliejų.