Žavesnė nei susireikšminęs mėnulis ir jo tauri šviesa,
Žavesnė nei žvaigždės, skaisčiausi nakties ordinai,
Daug žavesnė nei vaizdas liepsnojančios kometos
Ir pašaukta į daug žavesnį kelią nei bet koks kitas dangaus kūnas,
Kasdien virš tavo ir mano gyvenimų kybo – ši saulė.

Žavi saulė, kuri pakyla, nepamiršta savo darbo
Ir nesustoja, žaviausia vasarą, kai diena
Išgaruoja jūros pakrantėj ir tiesiog atsispindi burėse
Slinkdama pro tavo akį, iki persmelkia tave liūdesys, ir ana trumpėja.

Be saulės ir menas atsiduoda vienatvės miglai,
Ir man tu jau nepasirodysi, o jūra ir smėlis,
Nučaižyti šėšėlių, sprunka po mano akių vokais.
Žavi šviesa, mus šildanti, sérgi ir kantriai rūpinasi,
Kad vėl matyčiau, kad vėl pamatyčiau tave!

Nieko nėr žavesnio po saule, nei būti po saule...

Nieko nėr žavesnio, nei vandeny išvysti pagaikštį ir paukštį aukštai,
Kuris nedvejoja, kur skristi, ir gelmėj guotą žuvų,
Įgavusį spalvą ir formą, pasaulin atėjusį su gūsiu šviesos,
Išvysti apylinkes, lauko kvadratą, tūkstantąją žemės kertę
Ir suknią, kuri tau pritinka. O suknia varpelio formos, mėlyna!

Žavi mėlyna, po kurią vaikštinėja povai ir vis nusilenkia,
Tolių mėlyna, palaimos zonų, kur dosnūs mano kūnui orai,
Lemtingas horizonto mėlis! Mano akys plečiasi
Iš nuostabos, žiba ir dega it žaizdos.

Žavi saulė, dulkėse skendinti ji dar įstabesnė,
Ir ne dėl mėnulio ir žvaigždžių, ir ne todėl,
Kad naktis puikuojasi kometomis ir kvailina mane,
O dėl tavęs, lig pamišimo, kaip niekas kitas
Sielosiuos, kad man netekti skirta savų akių.

Iš vokiečių kalbos vertė gytis norvilas

 

Ingeborg Bachmann (1926–1973) – austrų poetė, viena ryškiausių, įdomiausių ir kontroversiškiausių po Ant­rojo pasaulinio karo vokiečių kalba kūrusių moderniosios literatūros rašytojų. Tragiško likimo autorė – žuvo gaisre Romoje.
Šį eilėraštį pradėjau versti seniai, užmečiau, nepasidavė. Vertimu nesu patenkintas ir dabar, vis dėlto drįstu siūlyti savo variantą. Verčiant tam tikros reikšmės nusibarsto – natūralu. Variantų – kaip žinia – gali būti daug. Eilėraštis iš pažiūros atrodo paprastas, bet taip nėra: įmantrus, barokiškas... Man jis (pa)tinka, turi magnetizmo. Himnas saulei? Galbūt. Tai kartu ir meilės eilėraštis, šaukiantis gyvenimui: „Nieko nėr žavesnio po saule, nei būti po saule...“

Gyčio Norvilo nuotrauka