Leono Briedžio atminimui

 

Leonas Briedis. Vlado Braziūno nuotrauka

 

 

„Atvažiuok! Prieš mirtį dar kartą norėčiau

sutikti tave. Sėsk į mikriuką 6066!“ ištarei tu

 

„Ne, važiuosiu traukiniu

pro seniai, seniai lankytas vietas arba

niekad nematytas. Žmonės įlips, išlips, bet aš

sėdėsiu, pro langą žvelgsiu, kur šmėkščios

dar neparašytų eilėraščių fragmentai“

 

Atvykęs stotin

einu Artilerijos gatve

palei prekybos centrą, pasuku kairėn

į Rainio gatvę, po to dešinėn – Mokyklos gatve

jau pro kapines einu link bekraščio namo

numeris vienas, butas vienas

 

Vienoj pusėj miškas, kitoj jūra

kaip pridera priemiesčiui Nebūtis

 

„Čia labai gera infrastruktūra

Akropolis, Koliziejus

H&F (Hades&Forums), čia ūkininkai

priveža niekad neparduotų savo

idėjų ir svajonių, net bulvių ir

kopūstų. Jau daug šimtmečių

pažįsta mane“

 

Čia kasdieniškai, nuoširdžiai susitikinėjome

kalbėjom apie medžius ir sodininkus, žoles ir žolininkus

apie parašytas ir rašomas knygas

apie prarastus, čia dingusius draugus

 

o apie tuos organus, kurie

mūsų kūnuose dar buvo savo vietose

net nepagalvojom, nekalbėjom

 

Aš tau atveždavau bananų, mandarinų

avokadų ir Gilgamešą latvių kalba

Tu vaišinai sriuba ir svečių knygelėje

 

Aš įrašiau: „Tokia skani

ta sriuba, kurią valgėm. Valgysime“

 

Grįžau į stotį

lijo lietus, išskleidžiau skėtį

ir jis aptemdė dangų

dar didesniu švininiu debesiu

 

Stoty priėjau prie kasos nusipirkti bilieto

„Paprastai mes neparduodame bilieto

atgal. Ką tik pasikeitė mūsų

stoties pavadinimas. Prašau

dabar euras keturiasdešimt trys centai“

 

Nustebau, išėjau į peroną

bandžiau perskaityti naują stoties

pavadinimą, bet per lietų ir popiečio

prieblandą neįstengiau

regėjau vien ryškiai raudoną iškabą

su baltom raidėm „TOP“

 

2019 m. lapkričio 21 d.

 

/ / /

Šiandien, 2020 metų vasario 1 d., viskas jau kitaip

Tu esi toks pat gyvas kaip visada, bet tik mano atminty

Šiandien Tu esi logos mano lange

vienintelėj vietoj, kur mes

vėl susitiksime, ir visada

 

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

 

Vienas žymiausių latvių literatūros kūrėjų Leonas Briedis (1949–2020), kuriam šį atsisveikinimo žodį skyrė Švedijoje gyvenantis bičiulis poetas Juris Kronbergas, dabar jau medituoja prie savo sukurtos Didžiosios Upės ir stebi tekantį laiką.

L. Briedžiui dvasiškai artimas buvo F. Petrarka ir jo vitališkoji frazė: „Scribendi enim mihi vivendi que unus finit erat“ („Rašyti ir gyventi aš baigsiu vienu metu“). Kaip ir asmeninis latvių intelektualo šūkis: „Poe­zija – tai maratonas, kurį privalai bėgti kaip sprinteris.“ Šis poetas, rašytojas, literatūros mokslininkas, vertėjas skubėjo visą savo kūrybinį gyvenimą. Nacionalinės literatūros kontekstą praturtino beveik 30 poezijos rinkinių, 4 poezijos rinktinėmis, esė, prozos bei vaikų literatūros knygomis. Poetinius tekstus jis vadino intuityvia improvizacija. Pernai pasirodė paskutinis kūrinys – romanas „Našlys ir vilkė“, skirtas prieš dvejus metus mirusiai žmonai, rumunų poetei Mariai Briedei-Macovei. L. Briedis iš rumunų, anglų, ispanų, lenkų, rusų, albanų ir kitų kalbų išvertė 40 knygų. Per 150 L. Briedžio eilėraščių tapo Raimondo Paulo sukurtomis dainomis. Lietuviškai jo kūrybos skelbta latvių jaunųjų poetų eilėraščių rinkinyje „Mes atėjome į šį pasaulį“ (1983), šiuolaikinės latvių poezijos antologijose „Pavasaris bus kaip visuomet“ (2012) ir „Rutulinis žaibas į sielą“ (2019). L. Briedis palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos poetais, yra dalyvavęs „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, „Poezijos pavasaryje“.

Arvydas Valionis