Balandžio 24 d. Vroclave mirė vienas žymiausių šiuolaikinių lenkų poetų, rašytojų, dramaturgų Tadeuszas Różewiczius.
„1947 m. pasirodė jo pirmasis poezijos rinkinys „Nerimas". Taip pat vadinasi ir jo 1995 m. išleistas viso gyvenimo poezijos rinkinys, ir tai nėra atsitiktinumas. Skaitant Różewicziaus poeziją, į galvą nuolat ateina vokiečių filosofo T. Adorno klausimas: ar įmanoma kurti poeziją po Aušvico? Różewiczius nuolat bando atsakyti į šį klausimą, bet jo atsakymai niekuomet nėra ir negali būti vienareikšmiški. Jaunasis Różewiczius prabilo neregėtai paprasta ir nepakeliamai skaudžia poetine kalba. (...) Laikui bėgant, Różewicziaus nerimas dėl dingusių orientyrų peraugo į poetinę kultūros kritiką. Jo poezijos objektu tapo žmogus, iš gelmės iškilęs į paviršių, ne gyvenantis, bet vartojantis: „Dabar šis žinduolis dauginasi be meilės, gyvena be tikėjimo ir miršta be vilties", o poetas „virsta veikėju, politiku, feljetonininku, užuot kūręs poeziją, skalija per miegus".
Vytas Dekšnys „Moralinio nerimo poetas" (Tadeusz Różewicz. Poemos. – UAB „Ogamas", 2004.)
Tadeusz Różewicz (1921–2014)
Sugrįžimas
Staiga langas atsivers
ir motina pakvies mane
jau laikas pareiti
siena prasiskirs
žengsiu į dangų purvinais batais
sėsiu prie stalo ir purkštaudamas
atsakinėsiu į klausimus
nieko man nėr palikit
ramybėj. Susiėmęs galvą
taip sėdžiu ir sėdžiu. Kaip jiems
papasakoti apie šį ilgą
ir painų kelią.
Čia danguje motinos mezga
virbalais žalius šalikus
zvimbia musės
tėvas knapso prie krosnies
po šešių darbo dienų.
Ne – juk negaliu jiems
pasakyti kad žmogus žmogui
kimba į gerklę.
Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas
Tadeusz Różewicz. Matka odchodzi. – Wrocław: Wydawnictwo Dolnośląskie, 2001.