Lidija Šimkutė. Mano tėvas sėdi

 

Lidija Šimkutė. Mano tėvas sėdi
Eugenija Šimkienė (stovi trečia iš kairės), Pranas Šimkus (dešinėje) Krakių kaime 1935 metais. Nuotrauka iš autorės asmeninio archyvo

 

su knyga rankose prie lango

pakėlęs galvą žiūri į didingus eukaliptus

ir pradeda vartyti nuotraukų albumą

kartoja kaimo žmonių vardus,

ir  išgyventus įvykius

 

mama, padėjusi savo mezginį, prabyla:

Ak, Pranāli*, kap to vėskou atmėni, net vėsū vardus

 

jis atsiliepia:

Kap galio ožmėrštė mūsu kaima žmuones, Ougele**,

jog nesi pamiršosi tus linksmus sobatvakarius

mama įsiterpia:

Su dainuom, šuokes, armuonekos ritma

ožsėkaitėmo mūsa gražiuo suodībuo

 

tėvelis dejuodamas atsako:

Ėlgous Žemaitėjės laukū platībiu,

namū keimo, gīvoliū, mėška kvapa

prieblonduo lakštingalu balsū

 

jis palenkia galvą:

Ėr sergontė tieva, palėkosė sovietu nagūs

 

jų akys prisipildo ašarų

abu sunkiai atsidūsta, su verkiančiais beržais

už namų langų Rostrevory, Adelaidės

priemiesty

M ū s a  N o m ā ... v ė s k a s   p r a p u o l ė

 

 

* Pranas (Pranciškus) Šimkus buvo Krakių ir kelių kitų kaimų seniūnas;

** Eugenija Zubaitė-Šimkienė – audėja iš gretimo Nevočių kaimo.

Draugai