Pripažinkit: jums nerimą kelia
mano profesija.
Štai kodėl vos keletas žmonių pakviečia mane pietauti,
nors Dievas mato, nesistengiu atrodyti baisiai.
Dėviu patogias sukneles,
renkuosi ramius smėlio spalvos tonus,
kvepiu levandom ir vaikštau pas kirpėją:
jokie pranašės karčiai,
knibždantys gyvatėmis, neišgąsdins mažylių.
Jei užverčiu akis ir murmu,
jei griebiuosi už širdies ir klykiu iš siaubo
it trečiarūšė aktorė, vargstanti pamišimo sceną,
darau tai užsidarius ir niekas nemato,
tik vonios veidrodis.

Apskritai, galiu su jumis sutikti:
moterys neturėtų mąstyti apie karą,
neturėtų nešališkai svarstyti taktikos,
vengti žodžio „priešas"
ar stebėti abi puses ir nieko nesmerkti.
Moterys turėtų žygiuoti už taiką,
dalinti narsą žadinančias baltas plunksnas,
šokti ant durtuvų,
kad apgintų kūdikius,
kurių kaukolės vis tiek bus sutraiškytos,
arba, ne kartą išprievartautos,
turėtų pasikarti savo plaukais.
Šios pareigos teikia nusiraminimą ir paguodą.
O dar – turėtų megzti kojines pėstininkams,
su džiaugsmu moraliai juos palaikyti.
Ir gedėti mirusiųjų.
Sūnų, mylimųjų ir taip toliau.
Visų nužudytų vaikų.

Bet aš pasakoju tai,
kas, viliuosi, bus priimta už teisybę.
Tiesmukus, ne mielus dalykus.
Teisybė retai priimtina,
ypač per pietus,
nors puikiai išmanau savo darbą.
Mano amatas – narsa ir žiaurybės.
Žvelgiu į jas ir nesmerkiu.
Užrašau viską taip, kaip nutiko,
taip tiksliai, kiek siekia atmintis.
Neklausiu kodėl?, nes priežastys nuolat tos pačios.
Karai nutinka, nes juos pradėjusieji
tikisi pergalės.

Tik mano sapnuose – žavesys ir romantika.
Vikingai kasmet keliems mėnesiams palieka
savo laukus ir eina plėšti ir žudyti.
Kaip berniukai į medžioklę.
Grįžta apsikrovę grožybėmis.
Arabai puola kryžiuočius
riestais kardais, galinčiais perkirsti
šilko skarelę ore.
Brūkšteli žaibiškai žirgui per kaklą
ir šarvuotas gniutulas žnegteli žemėn
kaip bokštas. Ugnis prieš metalą.
Poetas pasakytų: romantika prieš banalybę.
Bet nubudusi žinau, kaip viskas yra.
Nepaisant propagandos, pabaisų nebūna,
nėra tokių, kurių negalima užkasti ir pamiršti.
Pribaigi vieną, o aplinkybės
ir radijas sukuria kitą.
Patikėkit manim: ištisos armijos kiauras naktis
karštai ir kuo nuoširdžiausiai meldėsi Viešpačiui
ir vis tiek buvo išskerstos.
Žvėriškumas dažnai laimi,
o svarbesnes baigtis nulemia mechaninio prietaiso,
pvz., radaro išradimas.
Žinoma, narsa kartais šio to verta,
kaip Termopiluose. Kartais tai, kas teisus –
nors pagal sutartą paprotį teisumas ir aukščiausia dorybė –
nusprendžia laimėtojas.
Kartais vyrai metasi ant granatų,
gindami kovos draugus,
ir sprogsta it popieriniai maišai su žarnomis.
Galiu tuo žavėtis.
Bet žiurkės ir cholera laimėjo daugybę karų.
Jos ir bulvės.
Arba jų trūkumas.
Neverta segti medalių
ant mirusiųjų krūtinių.
Įspūdinga, bet aš žinau per daug.
Didingi žygdarbiai kelia man tik neviltį.

Rinkdama medžiagą,
išvaikščiojau daugybę kovos laukų,
kadaise pažliugusių ištaškytų vyrų kūnų tyre,
nusėtų sprogusiais sviediniais, sutriuškintais kaulais.
Kai juose lankiausi,
visi laukai vėl žaliavo.
Kiekvienas jų savo laiku įkvėpė ne vieną gerą citatą.
Liūdni marmuro angelai tupi it vištos
žolėtuose lizduose, tik neperi nieko.
(Tuos angelus galima aprašyti kaip „vulgarius"
ar „negailestingus", žiūrint kaip nupaveiksluosi.)
Žodis „šlovė" puošia ne vienus vartus.
Žinoma, kiekviename lauke nusiskinu gėlę ar porą,
suspaudžiu tarp viešbučio Biblijos puslapių,
bus atminas.
Aš toks pats žmogus, kaip ir jūs.

Tik neverta reikalauti iš manęs galutinės ataskaitos.
Kaip ir sakiau, užsiimu taktika.
Ir statistika:
kiekvieniems taikos metams teko keturi šimtai metų
karų.

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas