Maria-Mercè Marçal. Padengti ir nurinkti stalą

Meile, žinai, per dieną mano durys

tavęs laukė ir vėrėsi pačios sau,

prisipildė maisto lėkštės ir stalas,

viskas žaižaravo krištole vandens,

petražolė atsigavo. Laikrodis

muša penktą. Ateisi? Mano namai

 

į save nepanašūs. Mano namai,

kur žydi raudonėlis, už jo – durys,

ten vaisiams meta iššūkį laikrodis,

žinau, jau šešta, o vis dar kalbu sau!

Į kriauklę teškena svaja iš vandens,

ir staiga aistra apsipila stalas.

 

Meile... septynios – nesi, mano stalas

vienišas nerimą slepia, o namai

liūdesiu apeina. Kaip džiugiai vandens

pirštai glosto kriaukles. Žinau, kad durys

džiugiai pražys tau atėjus. Aš šiaip sau

noriu viena, kad nutiltų laikrodis.

 

Pusė devintos. Aš esu laikrodis,

jo minutėm nuklotas visas stalas.

Esu aštunta, likusi viena sau

nuo galvos iki pat kojų. Ar namai

vis dar mano? Štai, atsiveria durys,

išbėga ištirpus širdis iš vandens.

 

Esu devinta, dešimta, iš vandens

esu. Stingstu ir sustoja laikrodis,

pirmyn, atgal, esu neramios durys,

mano baimės neužstoja net stalas,

ir kelias aistra, ir suvirpa namai,

veidrodis skyla, jame aš – viena sau,

 

Pro plyšius, ar matai? Plaukiu viena sau

ugnies valtininkė, iššaukta vandens.

Ar ateisi, kai liks vieni šie namai,

lažybas su vaisiais laimės laikrodis,

ir rudeniu pasipuoš mūsų stalas?

Niekam nevaikštant nesugirgžda durys.

 

Naktis viena sau, užvertos jai durys,

nurinktas stalas, o praustuvėj vandens

skęsta aistra, laikrodis, lėkštės, namai.

 

Iš katalonų kalbos vertė Carmina Daban Sunyer ir Dovilė Kuzminskaitė

 

Maria-Mercè Marçal (1952–1998) – viena svarbiausių XX a. katalonų poečių, vertėja, akademikė, pasižymėjusi kovoje prieš Francisco Franco totalitarinį režimą. Jos kūryboje ryški tiek asmeninė patirtis, tiek politinės aktualijos, gausu feminizmo. Pastaroji tema poetei buvo ypač svarbi. Už nuopelnus literatūrai apdovanota įvairiomis premijomis, daug jos eilėraščių tapo katalonams gerai žinomomis dainomis.

Eilėraštis „Padengti ir nurinkti stalą“ priklauso lyriškajai M.-M. Marçal kūrybos linijai – čia maištinga poetė kalba apie intymius išgyvenimus. Be to, galima pastebėti vieną itin svarbų jos kūrybos bruožą – modernią kalbėseną dažnai derinamą su tradicinėmis formomis. Šis eilėraštis – sekstina, jį sudaro 6 posmai po 6 eilutes, o pabaigoje trieilis. Kiekviena pirmojo posmo eilutė baigiasi tam tikru žodžiu, kartojamu kituose posmuose pagal iš anksto numatytą schemą, o trieilyje dera visi kartoti žodžiai. Nuo viduramžių katalonų poetų kūryboje sekstina naudojama gana dažnai, tačiau pirmiausia vyrų poezijoje, būtent jie dominavo Katalonijos kultūroje. M.-M. Marçal siekė grąžinti moteris į šiuolaikinę literatūros istoriją, todėl ėmėsi sudėtingų formų siekdama įrodyti, kad moterys rašytojos yra tokios pat gabios, o jų balsas – toks pats svarbus.

 

Gyčio Norvilo nuotrauka
Gyčio Norvilo nuotrauka