Meile, žinai, per dieną mano durys
tavęs laukė ir vėrėsi pačios sau,
prisipildė maisto lėkštės ir stalas,
viskas žaižaravo krištole vandens,
petražolė atsigavo. Laikrodis
muša penktą. Ateisi? Mano namai
į save nepanašūs. Mano namai,
kur žydi raudonėlis, už jo – durys,
ten vaisiams meta iššūkį laikrodis,
žinau, jau šešta, o vis dar kalbu sau!
Į kriauklę teškena svaja iš vandens,
ir staiga aistra apsipila stalas.
Meile... septynios – nesi, mano stalas
vienišas nerimą slepia, o namai
liūdesiu apeina. Kaip džiugiai vandens
pirštai glosto kriaukles. Žinau, kad durys
džiugiai pražys tau atėjus. Aš šiaip sau
noriu viena, kad nutiltų laikrodis.
Pusė devintos. Aš esu laikrodis,
jo minutėm nuklotas visas stalas.
Esu aštunta, likusi viena sau
nuo galvos iki pat kojų. Ar namai
vis dar mano? Štai, atsiveria durys,
išbėga ištirpus širdis iš vandens.
Esu devinta, dešimta, iš vandens
esu. Stingstu ir sustoja laikrodis,
pirmyn, atgal, esu neramios durys,
mano baimės neužstoja net stalas,
ir kelias aistra, ir suvirpa namai,
veidrodis skyla, jame aš – viena sau,
Pro plyšius, ar matai? Plaukiu viena sau
ugnies valtininkė, iššaukta vandens.
Ar ateisi, kai liks vieni šie namai,
lažybas su vaisiais laimės laikrodis,
ir rudeniu pasipuoš mūsų stalas?
Niekam nevaikštant nesugirgžda durys.
Naktis viena sau, užvertos jai durys,
nurinktas stalas, o praustuvėj vandens
skęsta aistra, laikrodis, lėkštės, namai.
Iš katalonų kalbos vertė Carmina Daban Sunyer ir Dovilė Kuzminskaitė
Maria-Mercè Marçal (1952–1998) – viena svarbiausių XX a. katalonų poečių, vertėja, akademikė, pasižymėjusi kovoje prieš Francisco Franco totalitarinį režimą. Jos kūryboje ryški tiek asmeninė patirtis, tiek politinės aktualijos, gausu feminizmo. Pastaroji tema poetei buvo ypač svarbi. Už nuopelnus literatūrai apdovanota įvairiomis premijomis, daug jos eilėraščių tapo katalonams gerai žinomomis dainomis.
Eilėraštis „Padengti ir nurinkti stalą“ priklauso lyriškajai M.-M. Marçal kūrybos linijai – čia maištinga poetė kalba apie intymius išgyvenimus. Be to, galima pastebėti vieną itin svarbų jos kūrybos bruožą – modernią kalbėseną dažnai derinamą su tradicinėmis formomis. Šis eilėraštis – sekstina, jį sudaro 6 posmai po 6 eilutes, o pabaigoje trieilis. Kiekviena pirmojo posmo eilutė baigiasi tam tikru žodžiu, kartojamu kituose posmuose pagal iš anksto numatytą schemą, o trieilyje dera visi kartoti žodžiai. Nuo viduramžių katalonų poetų kūryboje sekstina naudojama gana dažnai, tačiau pirmiausia vyrų poezijoje, būtent jie dominavo Katalonijos kultūroje. M.-M. Marçal siekė grąžinti moteris į šiuolaikinę literatūros istoriją, todėl ėmėsi sudėtingų formų siekdama įrodyti, kad moterys rašytojos yra tokios pat gabios, o jų balsas – toks pats svarbus.