Pranas Visvydas. Magelano jūreivių godos. 1518–1522

Ko tarėmės rasim kitapus Gaublio?
Miestų, salų neregėtų? Aukso?
Perlų? Koralų? Ko mūsų mintys
Veržės su burėm į nežinios glėbį?
Manėm sugrįžę būsime garsūs?
Betgi sapnuose vaidenos taifūnai
Laivus lydėjo šmėkliškos žuvys.
Ir abejonė gręžės mintyse.

Štai vos įplaukus į sąsiaurį aštrūs ledai
Grėsmingai apsupo. Nuolat išnyrančius
Gūbrius ištisą naktį stebėjom atidžiai
Tol, kol ryte narsūs žvalgai laiveliuos
Pranešė: ten jau atsiveria vandenys
Lygūs! Ir mes iš džiaugsmo pravirkom:
Gal okeano dievai bus mums palankūs?

Ir Magelanas, nuožmus lyg Atlantas,
Irgi su ašarom glaudė veidus jūreivių,
Liepė šventai prisiekti laikytis tikslo
Ir pagrasino kardu užkirsti prieštarą:
Plaukime narsiai pro grūstį ledokšnių
Pro žemę Ugnies į atvirą erdvę! Ten
Mes išvysim lig šiol neregėtą žemę!

* * *
Dar paskaityk, Pigafeta, dienoraščio dalį,
Kur užrašyta žūtis mūsų didaus kapitono.
Ar iš tiesų jie sudaužė veidrodį, viltį, skydą,
Tikslo šviesiausią žibintą? Mūšyje tądien
Argi jų kirviai galėjo pasiekti kilniąją širdį?
Cebų karių apgultas, atmušdamas kirčius,
Jis atsigręžęs teiravos, ar esame saugūs.
Argi verti jo rūpesčio buvom, juk maisto
Kirminas vėlei kurstė sulaužyti priesaiką.
Ak, Pigafeta! Nykstame štai nevilties
Gniaužtuos. Dangui, nei žemei nerūpim.
Mūsų kaltės nenuplaus vanduo šaltinio.
Tengi pražuvo paguodą skleidęs veidas.
Dabar be jo, prikalti prie likusio stiebo,
Nežinom, ar kada nors išvysim uostą.

Ak, Kapitone! Tavo jūreiviams dabar nerūpi
Šalys, kur cinamonai kvepia, koralai tūno,
Šiandien vienintelis likusių vyrų troškimas
Tvinksi apirusiam denyje, kad vėl atsidūrę
Sevilijos uosto krantinėj savuosius išvystų
Ir prie Madonos paminklo suklupę maldoj
kelionėj žuvusį būrį drąsuolių pagerbtų
Ir viską ištvėrusio laivo VIKTORIJA kryžių
Iškeltų. O, Magelane! Trokštam tik to
labiausiai...

2015

Draugai