Vasario 4 d. – Sigito Gedos 70-osios gimimo metinės

Jausmas, kad esu absoliučiai laisvas šitame pasaulyje šarmotą sausio vakarą, aiškiausiai suvokdamas, kad gyvenime man beliko tiktai mažos, tuopomis apsodintos kapinaitės, išblukęs dangaus ruožas virš jų. Esu absoliučiai laisvas, man to užtenka.
Rašau iš baimės ir nevilties, kad vėl nežinau, kas esąs. Man reikia, kad prabiltų mano esybė; iš vidaus, iš tenai, iš sielos gelmių išsiveržtų manoji esybė. Kad ji pasakytų, ką aš manau, kaip man viskas regisi. Aš turiu iš naujo pasižiūrėt, ištraukti iš vidaus pasaulį. Ir visada pasirodo, kad jo tenai daug daugiau, negu mano manyta.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Šuo apšarmojęs, būda, jam ėsti numestas kaulas, lūšnelė pašonėj apgriuvusio palivarko. Viskas taip užmiršta, užpustyta, bet jausmas, pagava, kad esu visa tai jau regėjęs, bet ne čia, jaučiu tą dvasios akim, vidinėmis šaknimis, esybe – sunykusi protėvių atžala.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Melsvas ūkas, kursai atsiranda Šiaurės žiemą, vasario pradžioj, anksčiau jo nebūna, dangus jau su mėlynom properšom, medžiai, vėjas jau pakitėję. Didelė sniegena, raudonu, raudonu gūžiu, įsispyrus į šventdagį –­ kažkokio dievo šiaurinio, kosminio gaisro visatoje apraiška.
Kurapkos, mažais pulkeliais lakstančios kapuose, tarp paminklų, lyg bandytų skaityti išblukusias lenkiškas ir lotyniškas epitafijas.
Laikas leisti šaknis į dangaus ir žemės šaltinį.

Sigitas Geda. Septynių vasarų giesmės. – V.: Vaga, 1991.