Rimos Leipuvienės keramikos darbas iš Dusetų dailės galerijoje veikiančios parodos „Vieneri metai“. Vilijos Visockienės nuotrauka.

 

Vidury miesto aikštės

Giljotinuoja revoliucionierių

 

Kūną apglėbia motina šnabždėdama

Laikas išgydo visas žaizdas

Iš pintinės čiumpa jo galvą

Obuolys nuo obels netoli rieda

 

Grįžus namo priklijuoja lipalu

Pasodina į krėslą pamaitina

Aprengia švariais drabužiais

Atrodo kaip naujai gimęs

 

Įspraudžia į rankas laikraštį

Pridega papirosą išverda kavos

Akimis permeta darbo skelbimus

Šitas visai tiktų visai tiktų

 

Kūnas po truputį ima irti

Iš pradžių kolegos skundžiasi

Kad nesisveikina neužkalbina

Labai lėtai dirba šiek tiek smirda

Bet bėgant laikui pripranta

 

Savo mirties meilę sutinka gatvėje

Visai netikėtai nerangiai užkliuvus

Nedrąsiai užkalbina iš pradžių

Atrodo kad nieko čia nebus

Tačiau viskam savas laikas

 

Galop ji pasiperša

Vestuvių naktį prasegus kelnes

Raitosi kirmėlaitės bet prie visko

Priprantama su viskuo susitaikoma

 

Pasodintas medis neprigyja

Pastatytas namas sugriūna

Sūnus miršta dar įsčiose

 

Tačiau viskam savas laikas

Užgieda lyg galvos netekęs

Vidury miesto aikštės