Stasys Jonauskas. Latvijai

Lapkričio 18-oji – Latvijos nepriklausomybės diena

 

Mėlynas tavo dangus, ar jis – gyvenimas tavo,
Ar tik vaizdelis važiuojant vasaros viduryje?
Kas ten – pašvaistė ar debesys tyliai baltavo,
Ir pažeme slinko į šiaurę vėstanti Žemaitija.

Ko taip kiekvieną pavasarį gulbės ir – žąsys lekia
Į ežerus tavo, kuriuos dangumi nudažai?
Kaip šviečia Europoje tavo padangė, kai dega
Amžiną saulės laiką Joninių naktį laužai.

Jiems gęstant saulelė vėl grįžta, iš kur atėjus,
Palieka ji grūdus, šaknis ir sėklas tavy,
Kad po pasaulį nešiotų jas žmonės ir vėjas,
Ir pavasarį vėl šokinėtų visi, kas gyvi.

O kibirkštys nuo tavęs pašoka į tolimą dangų
Ir krinta kaip žvaigždės, liepsną užgesindamos savimi.
Kiek amžių tą ugnį lyg raštą nešiojai ant rankų,
Kad neužpūstų kaip žodžių jos vėjai ar svetimi.

Tyla, vos tavęs prisilietus, pavirsta į dainą, o žodžiai – į tylą
Ir kelia į šviesą amžiną žemę rupiąja žieve.
Ir tavęs ąžuolai tarsi žmonės pakyla,
Ir žmonės kaip ąžuolai sugrįžtą atgal į tave.

Tu rugius, o rugiai tavo žemę siūbuoja,
Ir žiedadulkes pažeme neša iš Lietuvos pietys.
Gintaras jūros pušis amžių po amžiaus žaibuoja,
Bet nešiaurus tavo vėjas, kai remias į petį petys.

 

Paprastasis gegužlinis. Perrišimas storesniu siūlu būdingas J. A. Pabrėžos rinkiniams

Draugai