Tomas Taškauskas. Laudato si

Šlovė rytiniam žadintuvui
Šlovė iš krano lašančiam vandeniui
Šlovė peiliukams, šampūnui, skutimosi putoms
Šlovė darbui nuo aštuonių iki penkių
Šlovė „labas“ ir šlovė „ką tu“
Šlovė „ką gero nuveikei savaitgalį“ ir kassavaitinėms išgertuvėms
Šlovė vyno buteliams, kuriuos galiu atsukti
Šlovė merginoms, „nieko nepavyks. skiriamės“ ir sms žinutėms
Šlovė cigaretei prie lūpų, haštagams ir asmenukėms
Šlovė draugų vestuvėms ir kitoms feisbuko naujienoms
Šlovė prekybos centrams, kuriuose lankausi kas dieną
Šlovė daiktams, kuriuos tempiu namo lyg kūdikius ant rankų
Šlovė sąskaitoms už butą ir šlovė už nemokamą kančią
Šlovė maistui, kurio sudėtis man nesuprantama
Šlovė knygoms, kurių skaityti nepabaigiu
Šlovė tvarkaraščiui, kurio nepakeičiu
Šlovė lietui už plastikinio stiklo
Šlovė kelionėms ir svajonėms be tikslo
Šlovė mašinoms, kurios suka ir nerodo posūkių
Šlovė lemtingiems gyvenimo pokyčiams, kuriuos vis nukeliu
Šlovė pakylėjančiai muzikai, triukšmui, ausų kamštukams
Šlovė randams ant mano sielos veido
Šlovė progoms, kurias šiandien praleidau
Šlovė DNR grandinėms, kuriomis visi esame surakinti
Šlovė miesto rutinai – mus ėdančiam tigrui

 

Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Draugai