Jis nebesudrebės. Ir nebeatsigrįš.
Miegosim. Neprižadins. Tik prisnūdę vos.
Drėgnom karščiuojančiomis šaknimis
Už miegamojo lango nukirstas.

Šlamės vaikystės pabaigą.
Pajūrio gelbėtojus paplūdimiuose tuščiuos
išsirikiavusius pirmoms šalnoms. Ryt ketvirtadienis.
 Tartum nugaisrintas pro užmiegotą rūką.

Į rudenį. Į tolimą. Vėlyvą. Spindintį.
Dosniom ugninėm kekėm ant nuogos šakos
 mėnuliškomis nuokanom gaižoko lapkričio
kur už praverto miegamojo lango

sutepdamas mums rudenį suoš.
Balta viršuliškių naktim. Saltoniškių žemėtu sūriu.
Ragaukite. Nenorim. Tyliai tarsim.
Nes nuręstas tu. Tas kur mudviem skauda.

Gal pirmo aukšto vaivadijos lenkams.
Pamišėliams kur nuolat skundės
jog vis plėteis šakojais karalystės šviesą
užstodamas – tą sumuštinį juodo rudenio giesmėn iki alkūnės suvaryk