Kornelijus Platelis. Odė laisvajai rinkai

(Verslo planas-scenarijus)

 

Velniop tą politiką!
Norėčiau daryti biznį,
lengvą, džiaugsmingą biznį,
kad visi neštų pinigus
skanduodami mano vardą...
Na, ne mano, mano per ilgas,
o, tarkime, mano biznio vardą.
Kokį nors trumpą ir skambų,
Tokį kaip: e-pl, e-pl,
arba priešingą: pi-si, pi-si,
arba tiesiog – skaip, skaip, skaip,
o paskui – a-čiū, a-čiū.
Norėčiau, kad visiems būtų gera
ir linksma skirtis su pinigais.
O pats ką veikčiau?
Nieko. Klausyčiaus skanduočių
ir džiaugčiaus drauge,
gal dar sakyčiau: uelkom.
Ir investuočiau į plėtrą.
Nes man pinigų ir nereikia.
Na, šiek tiek, kaip visiems, gal dar vynui,
nebrangiam palyginus,
kurį taip pat investuočiau į gerą vartotojų nuotaiką,
lengvumo dvasią, pravertas burnas,
šokančias kojas...

Tai kas man trukdo – kad neturiu idėjų,
kad mano verslo planas prasideda
ir pasibaigia mitingu?
Kuriame, pavartoję vyno, jūs galit pradėti šaukti:
„Kodėl šis tekstas pateikiamas kaip eilėraštis?!
Užsikrušk su tom savo kūrybinėm industrijom!"?

Nes biznis – taip pat politika,
rinkimai ir ten, kaip matot,
tik balsuojama ne prie urnų,
o prie kasos aparatų.
(Poetai labai nepatenkinti
būna jų rezultatais.)

Taip lengva paauksuota ranka
mus priglaudžia laisvoji rinka.

 

Ramūnas Gerbutavičius. „Argonautai“