Paul Claudel. Iš ciklo „Apaštalai“ (II)

Nuotrauka iš JAV Kongreso bibliotekos archyvo
Nuotrauka iš JAV Kongreso bibliotekos archyvo

Šventas Simonas

Simonas, apie kurį Evangelijoje nėra nė žodžio ir kuris pats nė žodžio neištaria,
Yra ažminai iškeliaujantis apaštalas, tasai, kurio tik nugarą išvystame.
Jam nereikėjo jokių patarimų ir atsakyti jam neprireikė savo lūpom;
Nieko netrūksta šiam žygeiviui, o pasauliui jo vis dėlto trūko.
Jis keliavo plačiausia žemės juosta, kur niekada nepasirodys
Nei kelio galas, nei į žemyną įsiterpusios jūros grožis.
Jis perėjo išilgai Doną ir visiškai vienas sėdėjo pritūpęs
Prie menko kiziako lauželio dykumoj tarp Uralo kalnų ir Obės upės,
Priešais akis regėdamas horizontą viso žemyno.
Jam nereikia ilgų kalbų, nei vertėjo, nei knygos.
Visa jo manta – Jėzaus vardas lūpose, o maiše – lašas vyno ir sauja miltų,
Jo dešinėje – kryžius, o ant krūtinės kabo mišių akmuo pailgas.
Jis keliauja į visokį žmogišką rūką ir jaučias kaip tėvas širdy giliai,
Vėl pamatęs savo anūkus, žvelgiąs į juos linksmai, išdidžiai.
Juk jie tokie gražūs pažiūrėti ir paklusnumas jų pavydėtinas!
Pakrikštyti mongolai jį stebi plačiai burnas pravėrę,
Iškeliaujantį vėlei, nes juk reikia keliauti, o jis atsisuka
Šypsodamasis ir nutviekstas saulės su ašaromis akyse.

 

Šventas Jokūbas jaunesnysis

Visi apaštalai iškeliavo, tik Jokūbas, Kristaus brolis, liko
Jeruzalėje, kurią apleido net tikri izraelitai.
Šiame mieste, jau tobulam ir sklidinai pripildytam
Tautos, kuri laukia mirties ir ant kurios Kraujas krito.
Piktžodžiautojų Šventykla irgi čia, jai liko keturiasdešimt metų stovėti.
Tauta visiškai suvienyta, tvirta, tyra ir pasirengusi sėti
Visuose pasaulio kraštuose sėklą, paruoštą Jėzaus,
Savo teisumo, savo skundų, savo atmetimo ir savojo tikėjimo.
Jėzaus brolis Jokūbas, kurio, kaip sakoma, senelė irgi buvus Ona,
Naivus ir tiesmukas kaip Petras, nekaltas ir jautrus kaip Jonas,
Vis meldžias nepaliaudamas už tautą, žinodamas, kad jo malda bevaisė.
Jis nesiklauso Dievo atsikalbinėjimo, jis girdi tik vis bėgantį laiką,
Jis pasilieka vis ten pat, jis žino, jį ima klaikas ir jis meldžiasi!
Jis tapo trumpalaikiu skolininku ir kiekvieną akimirką beldžiasi.
Ne tik dešimt metų, o iki pasaulio pabaigos jis meldžiasi.
Nuo Mekneso iki Jokohamos, nuo San Fransisko iki Varšuvos,
Kol bus nors vienas neatsivertęs žydas, artimas,
Kol bus nors vienas žydas, savo apgailėtinose rankose nuolat
Laikantis raštą, kurį Dievas davė Mozei, neatšaukiamai antspauduotą,
Kol nelankstus, išmanantis, nepasiduodantis spaudimui ir dvejonėms,
Jis nepaleis rašto ir negrąžins Dievui Jo žodžio,
Tol šio nuodėmingo pasaulio rytojus užtikrintas,
Nes kaip kiti apaštalai erdvėje, taip Jokūbas laike įsitvirtinęs –
Klūpoti prieš Dievą ir žvelgti į Jį, dantimis griežiant ir viliantis.

 

Šventas Matas

Juk pirmajam mintis kilo būtent muitininkui Matui,
Kaip žinančiam rašto jėgą, išguldyti juodu ant balto
Jėzų, detaliai, ką šis sakęs ir ką mūsų akys regėjo.
Štai kodėl plunksną, kuria kadaise skaičiavo, pasiėmęs,
Susitelkęs, ramus, nepajudinamas kaip jautis,
Jis pradeda darbuotis plačiame lauke popieriaus naujo,
Vaga po vagos, vis grįždamas į pradžią, kad nieko nebūtų praleista,
Nei turimų atsiminimų, nei Šventosios Dvasios įkvėpimų neiššvaistant,
Ne tiktai šiam metui, bet ir visai nedalijamai Bažnyčiai,
Dievo Žodis su mumis menkose griežtose eilutėse, šičia.
„Anuo metu“ Mokytojas pasakė tai, nuėjo ten ir ką nors padarė.
Ne jo reikalas dalyti paaiškinimus, švaistytis komentarais.
Nėra jokios priežasties juo tikėti, nebent tai, kad jis sako tiesą.
Nėra jokios priežasties Dievui, nebent tai, kad Jis Yra, tik tiek.
Ir kartais mūsų žmogiškas protas nustemba, ak, nelengva! Ir mes norėtume, kad būtų kitaip.
Tebūnie! Tiesmukas pasakojimas tęsiasi be jokių padailinimų.
Štai Jėzus Užjordanėje, štai Dievo Avinėlis, štai Kristus,
Štai tas, kurs amžiais nesikeis, užrašytas Žodis, viskas.
Pasakoma tik tai, kas būtina, trumpai ir aiškiai.
Eilutė, laikyta erezijos ir pasakų pradžia, išraiškiai
Tiesų kelią per vidurį nutiesti išdrįsta,
Vienoj pusėj – neigusi Jo žmogystę, kitoj – Jo dievystę,
Kad išaukštintų mažutėlius ir prapuldytų visus kitus,
Kad sukeltų įsiūtį, Dangui mielą, mokslinčių ir atsimetėlių kunigų.

 

Šventas Andriejus

Paulius vairuoja laivą ir šįkart palieka broliui tinklus.
Jūroje tai ne niekai – turėti brolį, puikiai išmanantį savo amato subtilumus.
Jis gerai įsirėmęs, nuogas ir tarsi sutapęs su pačiu laivu, tvirtas,
Ir ūmai, tarsi didžiulis debesis iš visų pusių į lygų vandens paviršių,
Iš rankų gudriai sulankstytą tinklą ištraukia, išskleidžia,
Šis skęsta ir nyra, kaip erelis prie grobio, kaip galinga audra,
Įsitempia virvė ir nematomas rezginys nugrimzta dugnan.
Valtis susvyruoja, lieka tik laukti ir stebėti,
Per tvirtas, sudiržusias rankas slystantį lyną, standų lyg plienas.
O Dieve šventas! Kaip sunku šįkart ištraukti! Jis tempia.
Brolis jam padeda, laimikis stambus, net dviese įveikt neįstengia.
Ir bematant didžiulis raizginys pasirodo, pilnas spurdančios gyvasties,
Kuri raivosi ir blizga, žvejui toks brangus šis garsas, skleidžiamas žuvies!
Ir nors valtį jau semia, nors ji vos nevirsta,
„Dievo vardu visas jas išsaugosiu, – sako apaštalas, – ir nė viena į jūrą grįžt tenedrįsta!
Ir aišku kaip dieną, kad tamsybės ir sudrumstas dugnas joms labiau patinka, nesvabu!
Jos mano, kare kaip kare! – kartoja apaštalas. – Jų nuomonė tenepasiekia mano ausų.“
Žuvys plačiai atsimerkia, žiopčioja ir netaria nė žodžio.
Ne juokai net viena žuvis, kai Jėzus iš jos valgį paruošia,
Žuvis valtyje Andriejaus ir šventojo Petro iš Romos,
Kadaise juk net mažytės užteko pamaitinti penkis tūkstančius sūnų Abraomo!

Petrai, Andriejau! Mes vis dar jūroj! Atsistokit, vardan Dievo, ir meskite tinklus į dešinę.
Ir, žinoma, naktis praslinko tuščiai, ir viltis vos rusena.
Bet štai jau rytas ir matyti dangus, nuo Europos iki Amerikos švintantis!
Stokis vardan Dievo, žmonių žvejy, ir meski didžiulį Ekumeninį tinklą!
Gelmėje esama grobio ir nesuskaičiuojama daugybės greit pasirodys.
Meski tinklą vardan Dievo, Žvejy, ir mums kunigų sužvejoki!
Gaudyk juos iš visų pakampių į savo tinklą, trauk juos jėga į dienos šviesą,
Kaip būtybes, kurios mano žūsiančios ir spurda, ir kitur atsidurti norėtų!
Nes išrišimui ir aukai, norėtume to ar nelabai, mums reikia kunigų ir vyskupų,
Kunigų, kurie mums duoda valgyti Dievo sielą ir kūną ir savuosius abu!
Ramiai keliauk savuoju keliu uosto link, Užtarėjau, nors praėjimas bus trukdomas,
Pamatyk savo brolį amžiams ant rato, kurs piešia Šv. Andriejaus kryžių besisukdamas,
Nukryžiuotą ant kompaso ir kompaso rožės,
Visagalio Dievo jūreiviui ir keltininkui deranti apoteozė,
Iš visų pusių Kryžius, kaip ir parašyta Lapkričio martyrologe
Ir Achajos gyventojų darbuose!

 

Šventas Tomas

Kaip žmogus, kurs statybas pradeda tik surinkęs reikiamą sumą pinigų,
Kaip karalius, neskelbiantis karo, jei prieš šimtą tūkstančių priešų teturi dvidešimt tūkstančių karių,
Taip ir Tomas, kurs leidžia Evangelijai (ir metams) beveik visiškai baigtis iki jo vardui ten atsirandant.
Ir, žinoma, jis seka Jėzų tylėdamas, bet nematėme jo pritarimo nė ženklo,
Kol šis išeina į priekį, netikėtai (prieš pat baigiantis kalendoriui),
Ir garsiai kreipiasi į kitus: „Eikime ir mes numirti su Juo!“
Vis dėlto, Viešpatie, visai ne juokai man yra mirti!
Ne juokai būti ir Jūsų apaštalu, bet aš pasirengęs tai patirti.
Esu pasirengęs tikėti Jūsų žodžiais, su sąlyga, kad jie bus nuoširdūs,
Esu pasirengęs skausmingai atsiverti, jei mokėsite į šią kietą širdį,
Kietesnę už ąžuolo kamieną ar rambią medieną kaštono drūtuolio,
Kirsti kirviu ir įsmeigti taip giliai, kad geležis ten liktų prapuolus!
Išties trokštu mirti, bet tik su garantija,
Kad Jūs mirsite pirmas ir visą Kančią,
Iki paskutinio lašo, išgersite, o paskui iš kapo prisikelsite
Ir, atsistojęs čia, „Tomai!“ – man tarsite.
Išties trokštu tikėti Jumis, Viešpatie, ir vykdyti Jūsų valią šventą,
Kad aš bent akimirką Jūsų delnų ir kojų žaizdose atsidurčiau, jei Jūs kenčiat.
Išpažinsiu, kad čia tikrai Jūs, kad Jūs esate mano Viešpats ir mano Dievas,
Jei tik leisite Jus paliesti ir pirštus į Jūsų širdį įdėti!

 

Šventas Jonas evangelistas

Jonas, kuriam visose sudėtingose situacijose tekdavo klausinėti Viešpatį,
Mat buvo jauniausias ir Jėzaus mylimas mokinys – ramus ir griežtas,
Su stula ant šono, tarytum kunigas prieš šventimus,
Klausosi Dievo Sūnaus, kuris meldžiasi ir taria iškilmingus žodžius.
Dabar įsteigiamos Mišios prieš prasidedant Kryžiaus aukai, aure.
Užkandęs neraugintos duonos Jonas ima ir geria taurę.
Iki dugno jis geria savo draugą, geria savo mokytoją, geria savąjį Dievą!
Jis geria sielą ir kūną, jis geria dievišką kraują ir užmerkia akis,
Štai kaip mūsų širdys atsiveria ir kažkas pagaliau ten randa vietą.
Štai Jėzus su Jonu, štai Dievas visoje savo galios didybėje, kunigas yra jis,
Mano Dieve, štai ir Jonas, kad su juo taptumėte viena!
Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už savo draugą atiduoti.
Nėra gilesnių mainų, kaip tie, kuriuose abi pusės atsiduoda.
Jonas auka kartu su Jumis ir abiem pavidalais Jus priima.
Įsikūnijusį Viešpatį, gyvą Jėzų savo dešinėje,
Jis ką tik visą išgėrė ir žino, kas yra Jo širdyje.
Jis žino, kas yra Jo širdyje ir kad buveinė jam tenai jau paruošta.
Jis atrado amžiną būstą ir vietą, kur padėti savo galvą.
Dabar Jonas jau visai senas ir nuo barzdos iki plaukų galiukų baltas,
Ir jo veidas baltas, sakytumei būtų iš šviesos padarytas.
Matyti, kaip neįprastai senatvė jame atbaigia savo darbą,
Šiame senelyje baltomis blakstienomis begimstantis serafas švyti,
Pusiau išryškėjęs Erelis, apsuptas šešių besikalančių sparnų arka!
Kalba jis vis mažiau ir ruošiasi tylai.
Jonas, daugiau sūnus nei apaštalas, Žodžio tapusio kūnu skelbėjas,
Kurį Jėzus Golgotoje savo Motinai į glėbį pastūmėjo,
Jonas, viską iki galo matęs ir sklendęs ties žemės ir jūros linija,
Nuplėšiant antspaudą Septintąjį,
Daugiau nieko nebekalba ir teturi mums vieną sakinį, vienintelį!
„Vaikeliai, mylėkite vieni kitus.“
Jis visas baltas. Vakaras. Efezas. Jis sėdi po medžiu.
Maža sena kurapka prisiglaudusi lesa jam iš delnų.

Iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas

„Oeuvre poetique de Paul Claudel“, 1957.


Iš 3664 žurnalo (2018-10-02 20:27:04)
Draugai