/ / /

O dabar tavo brolis Ilja veža mus į Šabanus, pietryčių Minske esantį gyvenamąjį rajoną, kur jūs abu užaugote, kur gyvena tavo tėvai ir kur įsikūrusi tavo balsavimo apylinkė. Prieš aštuonerius metus, kai dar gyvenai Hamburge, parašei apie tą rajoną romaną „Šabanai: vieno pradingimo istorija“ – romaną apie tai, kad sugrįžti neįmanoma.

„Šabanai nėra kaimas. Bet Šabanai nėra ir miestas. Šabanai yra tarsi ta mėgėjiška bardų daina, ji nėra nei tikra muzika, nei tikra poezija, o viešai žinoma keistenybė, visuotinai pripažinta nebūtis, amžinai nauji seniai mirusio imperatoriaus drabužiai.“ Balsavimo apylinkė įkurta tavo taip nekenčiamoje buvusioje mokykloje, kurios taip ir nebaigei. Tau teks į ją įžengti, sugrįžti ten, iš kur pradingai prieš 28 metus...

Mes ilgai važiuojame saulės nutviekstu miestu, o Ilja leidžia Viktoro Cojaus dainas. Praveriame langus ir lekiame su ausyse ir širdyse skambančia „Peremen!“ Retkarčiais tas pats priedainis ataidi iš greta važiuojančių automobilių. Ilja neišjungia muzikos, net pro šalį pravažiavus milicijos mašinai. Šiandien negalime bijoti. Baltai apsirengusi Iljos žmona Jana parodo savąją baltų apyrankių kolekciją ir duoda mums gumines vietoj tų, kurias radau savo siuvimo dėžutėje.

Šabanų stovėjimo aikštelėje skamba kita muzika: kičiniai, rėksmingi, žvangūs stabilumo garsai. Jie girdisi iš greta esančios balsavimo apylinkės, į kurią mes ir traukiame šešiese (kartu eina ir tavo tėvai). Kuo mes arčiau, tuo labiau kurtina muzika.

Tavo mama taip pat apsirengė šventiškai: melsva bižuterija, rožinis lūpdažis ir balta kaukė – šių laikų ženklas. Visi šypsomės, net juokiamės, jaučiamės laimingi, susitikę šį gražų sekmadienį. Mūsų didelė šeima eina į balsavimo apylinkę kaip į bažnyčią.

Po pietų balsuojančiųjų pastebimai pagausėja. Žmonės plūsta balsuoti, o grįždami keletas vis stabteli prie mokyklos tvoros pasiklausyti šaižaus kviestinės „popžvaigždės“ dainavimo. Aš prisimenu jį iš mokyk­los laikų, kai dar žiūrėdavau televizorių. Jis stengiasi atrodyti jaunas ir gundantis, žvelgiant iš toli tai jam netgi sekasi. Gal dėl to ir muzika tokia garsi: kad žmonės neitų artyn, kad nepastebėtų jo blėstančios gracijos?

Už sunkių durų, gaivinančioje koridoriaus vėsumoje, garsai prislopsta. Mes visi lengviau atsikvepiame. Visi, išskyrus tave. Tave staiga apsėda praėjusios paauglystės piktosios dvasios. Sukilęs nuo atminties dugno dumblas išmargina dėmėmis tavo baltus marškinius. Tu staiga sugniauži mano ranką, bijodamas apalpti. Mes abu sulėtiname žingsnį, atsiliekame, prašome likusiųjų lipti į viršų: tuoj juos pasivysime.

Tu nebuvai čia atstumtasis, niekas iš tavęs nesityčiojo ir nemušė. Bet gyvenimas, kuriam tave čia ruošė, nebuvo tas gyvenimas, apie kurį svajojai. Tu iš čia pasprukai, dingai iš Šabanų ilgam, kaip ir tavo romano herojus. O dabar tu ir vėl čia, Odisėjas, įžengiantis Itakėn, sūnus paklydėlis. Ne, žinoma, tai ne tavo atvejis. Prašau, įkvėpk ir ramiai iškvėpk, įkvėpk ir iškvėpk. Tu esi jau suaugęs rašytojas, tai nėra namai, kuriuos palikai. Tai tik balsavimo apylinkė, į kurią atėjai balsuoti. Eime.

Mūsų triukšminga kompanija užima pusę patalpos. Kai tavo šeima, visi penki registruoti tuo pačiu adresu, pasiima balsavimo biuletenius iš vien moterų komisijos, tarp jų tu atpažįsti savo buvusią mokytoją. Bet ji neatpažįsta tavęs – žilabarzdžio vyriškio. Ramiai įkvėpk ir iškvėpk.

Mes su Jana padedame tavo tėvams patikrinti biuletenius – ar nėra ant jų mažų taškelių, ar yra du parašai kitoje pusėje. Ilja padeda tavo tėvui pažymėtą biuletenį nufotografuoti. Niekam ne paslaptis, kad visi jūs balsavote už Cichanouskają, todėl ir biuleteniai armonikėle sulankstyti.

Lipdama laiptais žemyn, tavo šeima užsigeidžia apsilankyti mokyklos valgykloje ir nusipirkti saldumynų prie vėliau gersimos arbatos. Pasakai jiems, kad mes palauksime lauke, ant mokyklos laiptų. Ir kol tu nervingai rūkai norėdamas atsikratyti bjaurių prisiminimų, atsisuku į senstančią „popžvaigždę“, kuri garsiai dainuoja apie meilę ir žiūri tiesiai man į akis. Mane erzina jo prasta muzika, jo trūnėsiai ir aš piktai ir truputį negrabiai parodau jam jau pagarsėjusius trijų damų ženklus: pergalės ženklą, sugniaužtą kumštį ir širdutę. Žvaigždė dainuoja, šypsosi, linkčioja galva.

 

Julijos Cimafejevos nuotrauka

 

/ / /

Po nedidelio pobūvio tavo tėvų bute, užkandus moliūgų salotų ir išgėrus šampano už mūsų būsimą pergalę, Jana (šį kartą ji) parveža mus namo. Internetas mieste jau išjungtas. Negalime nei feisbuko atsidaryti, nei paskaityti žinių. Tik „Telegram“ dar šiek tiek gyvas, bet ir prie jo turiu jungtis per daugybę tarpinių, nuolat keičiamų serverių.

Šalis neįtikėtinai gausiai dalyvauja rinkimuose. Dar niekada tiek baltarusių nėra balsavę. Kai kuriose Minsko balsavimo apylinkėse nusidriekė keliolikos metrų eilės, užsienyje, Baltarusijos ambasadose esančiose balsavimo apylinkėse, balsuojančiųjų dar daugiau, bet jose pastatytos vos viena dvi kabinos. Vadinasi, daugybė žmonių nespės balsuoti iki aštuntos vakaro.

Jei šiandien yra tiek norinčių balsuoti, kas buvo tie 32,4 % balsavusiųjų šeštadienį? Centrinės rinkimų komisijos vadovė Lidija Jermošina jau išvadino šias ilgas balsuotojų eiles „provokacija ir sabotažu“. Kai kuriose balsavimo apylinkėse atėjusiųjų skaičius jau viršija 100 %.

Pasak „Telegram“ kanalų, į miesto centrą juda karinis transportas ir kariuomenė. Įvažiavimus į Minską patruliuoja šauliai, Nepriklausomybės prospektas uždarytas.

 

/ / /

Septintą vakaro prie Operos teatro susitinkame su bičiule T. Ji pažadėjo paskolinti tau nešiojamą kompiuterį, kuriuo nesinaudoja, nes tavo senasis, kuriuo parašei tiek knygų, sugedo. O mes neturime už ką nusipirkti naujo, net pigiausio. Svarstau, ar netoliese esantis Baltarusių literatūros muziejus nenorėtų įtraukti neveikiančio įrenginio su pusiau nulūžusiu dangčiu į savo kolekciją, galėtų jį rodyti literatūros mylėtojams, kaip tas mažas Egipto mumijas (kačių, žuvų, vabzdžių), matytas Luvre... Gal naujojoje Baltarusijoje tai ir bus įmanoma, kas žino.

T. pakviečia mus į savo mėgstamą vietinę kavinę: ten tik trys staliukai, bet dėl skanaus maisto ir rafinuotos atmosferos ši vieta Minskui labai neįprasta. Rinkimų vakarą esame čia vieninteliai lankytojai.

Valgome ledus, geriame vyną, kalbamės apie politiką. T. pasakoja mums apie protestus, matytus šią vasarą tyliame, visada ramiame miestelyje, kuriame ji užaugo. Ji nuo XX amžiaus 9 dešimtmečio aktyviai dalyvauja Baltarusijos politiniame gyvenime, tačiau sako negalinti nuspėti, kuo viskas baigsis. Mes taip pat negalime.

Jau beveik aštuonios, rinkimų apylinkės užsidaro. Jaučiuosi įkaušusi, nereikėjo man šiandien gerti... Kavinės savininko paklausiu wi-fi slaptažodžio ir pradedu „Telegram“ skaityti naujienas. Remiantis valstybine rinkimų dienos apklausa, Lukašenka gavo 79,7 % balsų, o Cichanouskaja tik 6,8 %! Kas per šūdas? Neįtikėtinas melas! Ir nors tai tik apklausa, spėju, oficialiai jis gaus ne mažiau.

Mums išėjus iš kavinės, T. pasiūlo paėjėti iki jos rinkimų apylinkės, ji visai greta. Ten balsavimo rezultatų jau laukia apie trisdešimt žmonių. Papasakoju jiems apie neįtikėtinus oficialios rinkimų apklausos skaičius. Kai kurie nervingai nusijuokia.

 

/ / /

Jau beveik devintą įlipame į namo vežantį autobusą. Važiuodami pro Stelą kartu su kitais keleiviais stengiamės pro autobuso langus įžiūrėti kokį nors pėdsaką didžiulės demonstracijos, kuri turėtų vykti ten šį vakarą. Aplinkui vaikštinėja ir ant laiptų sėdi tik pavienės žmonių grupelės, keletas milicininkų patruliuoja teritorijoje, netoliese stovi konvojavimo automobilis. Lyg ir nieko ypatinga, bet ore tvyro kažkas lemtinga.

Priešais mane sėdi sena moteris su balta kaklaskare. Ji šviesaus veido, įdėmiai žvilgteli pro langą, pamato juodas riaušių malšinimo pajėgų uniformas, jaunuolius šviesiais drabužiais, netoliese stovinčias armijos transporto priemones ir ima tyliai murmėti. Spėju, iš mažos, ant jos kelių gulinčios knygutės ji skaito maldą už pasaulį.

 

/ / /

Štai mes ir vėl prie geležinių mano mokyklos ir balsavimo apylinkės vartų. Ką tik sutirštėjusiose sutemose ji atrodo visiškai kitaip. Nors baiminomės, kad pavėluosime, ten dar vaikštinėja, stoviniuoja ar sėdiniuoja apie šimtą žmonių. Tiesą sakant, mes čia esame svetimi, nes gyvename šiame rajone tik metus.

Prieinu prie būrelio jaunuolių, jų baltos apyrankės šviečia tamsoje. Tu paprašei manęs dėl visa pikta nemūvėti apyrankės, todėl tikrai atrodome jiems įtartini. Baltarusiškai paklausiu jų apie rinkimų rezultatus, todėl atrodau dar įtartinesnė. Bet jie nužvelgia mus, pamato, kad nesame narkašos, ir viena mergina atsako: komisijos nariai užsidarė mokykloje, jie dar nepaskelbė jokių rezultatų.

Namie skaičiau apie apsvaiginti skirtas granatas, mestas į keletą balsavimo apylinkių, apie specialiąsias pajėgas, iškviestas sulaikyti laukiančiųjų, tokių kaip mes. Balsus skaičiavę mokytojai skambino, kad suimtų jų mokinius, tų mokinių tėvus ar kaimynus... Todėl ir mes turime būti budrūs.

Staiga iš šoninės gatvelės plyksteli automobilio žibintai. Nedidelis milicijos automobilis privažiuoja prie mokyklos vartų. Mus stebi pora milicininkų. Įsitempiame, žiūrime į juos su niūriu susijaudinimu. Po akimirkos automobilis apsisuka ir nuvažiuoja. Trumpam atsipalaiduojame.

Bet po kelių minučių automobilis grįžta lydimas geltono autobuso, tokie maršrutiniai autobusai dieną paprastai važinėja mieste. Autobuso priekyje švytinčiomis raidėmis užrašyta „Užsakytas“. Viduje šviesos nedega, todėl iš toli nematome, ar jis tuščias, ar pilnas juodai apsirengusios milicijos. Lengviau atsikvepiame tik jam pravažiavus po oranžine gatvės žibinto šviesa: viduje tuščia.

Milicijos automobilis įvažiuoja pro metalinius mokyklos vartus ir sustoja prie įėjimo, kur dieną apie savo meilę Tėvynei dainavo miela mergaitė su vainikėliu. Dabar šventiškos atmosferos nelikę nė ženklo, tai tik tuščia asfaltuota aikštelė. Vienas pareigūnas užlipa laiptais į viršų ir pro pravertas duris su kažkuo kalbasi.

Geltonas autobusas apsisuka ir atbulas privažiuoja prie mokyklos įėjimo. Mes visi stovime už tvoros ir žiūrime pro virbus. Autobusas privažiuoja prie pat mokyklos prieangio ir sustoja. Mokytojai skubiai išeina, sulipa į tamsų autobusą, nes vairuotojui liepta nejungti šviesų. Vienas po kito, susigūžę, įtraukę galvas, jie lipa vidun. Net neketina rodyti mums rezultatų, jie, tiesą sakant, sprunka, saugomi milicijos. Supratę, kad mus visus apgavo, imame šaukti: „Gėda! Bailiai!“

Pilnas mokytojų-rinkimų klastotojų autobusas užvedamas, išrieda pro vartus ir važiuoja tolyn. Mes šaukiame dar garsiau. Autobuse sėdintys keleiviai suka veidus nuo langų, jie nenori būti atpažinti. Spėju, man balsavimo lapelį padavęs ūsuočius su trumparankoviais marškinėliais irgi ten. Kažkas apspjauna autobuso langą, prie jo prisijungia kiti. Seilių lašeliai žvilga ant lango žibintų šviesoje. „Gėda!“ – šaukiame išvažiuojančiam autobusui. Paskui autobusą važiuoja milicijos automobilis.

Keletas greičiausių ir drąsiausių užlipa laiptais patikrinti balsavimo rezultatų, bet ant tamsių mokyklos langų nieko nėra.

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas