1970–1980 m.: knygynų branda

Per 8 dešimtmetį knygynų Vilniuje padaugėjo nuo 23-ų iki 30-ies. Svarbi pasidarė ne tik kiekybė, bet ir kokybė. Dešimtmečio pabaigoje Maskvos liaudies ūkio pasiekimų parodoje demonstruota Vilniaus knygynų interjerų ekspozicija, įforminta architekto Jurgio Vroblevičiaus. Medaliais apdovanoti du vilniškiai knygynai: „Versmės“ interjeras su dailininko Petro Repšio kūriniais ir prenumeruojamų leidinių knygynas su skulptoriaus Kazio Kisielio „Mažvydo“ kompozicija.

„Mintis“ vietoj kavinės. Politinės literatūros knygynas, atsiradęs mieste 1951-aisiais, ilgai klajojo. Iš Gedimino pr. 29 persikėlė prie „Natos“ knygynėlio į prospekto pabaigą, paskui apsistojo „Žinijos“ draugijoje, galiausiai nuo 1974-ųjų priebėgą rado Valstybinio plano komiteto pirmajame aukšte (1A pav.). Iškilmingas atidarymas su aukštais valdžios vyrais surengtas tų metų vasarį. Kalbose pabrėžta, kad tai 180-asis knygynas Lietuvoje. „Jis padės dar geriau platinti literatūrą Vilniuje, kur jau dabar kiekvienas gyventojas vidutiniškai įsigyja po 12 knygų per metus. Tai vienas geriausių rodiklių šalyje“, – sakė Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja Leokadija Diržinskaitė.

Kaip gimė „Mintis“, gerai prisimena J. Vrob­levičius: „Architektė Bučiūtė, suprojektavusi pastatą, pirmame aukšte buvo numačiusi kavinę. Bet jos įrengti nepavyko – neužteko vietos tualetui. Negi versi lankytojus vaikščioti į viešą tualetą Lukiškių aikštėje? Tada nusprendė patalpas atiduoti knygynui. Bet vėl problema – trūksta sandėlių. Teko suktis. Atitraukiau lentynas nuo sienų, už jų išėjo siauras parankinis sandėlis su lentynėlėmis iš abiejų pusių. 

„Minties“ interjeras buvo pirmas mano darbas. Suprojektavau 1 metro pločio lentynas, bet meistras Benjaminovičius pamokė: „Jei darysim 1 metro – lentynos išlinks, o jei 90 centimetrų – bus tvirtos.“

Bandžiau pagyvinti monotonišką tamsiai rudų lentynų vaizdą: ties kasa pastačiau raudoną dekoratyvinį rutulį, numačiau tamsius užrašus ant ryškiai baltų plokštumų virš lentynų. Knygyno gale sugalvojau mažą skaityklą su plačiais minkštasuoliais, apvaliu staliuku ir virš jo kabančiu sidabrinės spalvos šviestuvu. Kad kolonos primintų medžius, jas apraizgiau dekoratyvinėmis lentynėlėmis iš nerūdijančio plieno. Jos tiko knygų naujienoms eksponuoti. Taigi „Mintis“ nusisekė. Interjero idėją vėliau kūrybiškai panaudojau projektuodamas kitus knygynus.“

„Minties“ knygynas (1B pav.) dėl ideologinio pobūdžio nebuvo populiarus tarp vilniečių. Aukštakakčiai intelektualai čia dažniausiai užsukdavo dėl neblogo filosofinių knygų skyriaus.

Modernioji „Technika“. Knygynas prie Valstybinės statistikos valdybos Gedimino pr. 29 veikė nuo 1951-ųjų. Iš pradžių kaip politinės literatūros knygynas, o šiam išsikėlus – kaip mokslinės ir techninės literatūros židinys. Įdomu, kad 10 metų tai buvo ne vienas, o du gretimi knygynai su atskirais įėjimais: viename galėjai įsigyti mokslinių knygų, kitame – techninių. 1964 m. juos sujungus ir per vidurį įrengus bendrą įėjimą, išėjo vienas dviejų salių knygynas.

 

1 pav. „Minties“ knygynas, Gedimino pr. 38, 1974 m.: A – fasado apipavidalinimo projektas, arch. J. Vroblevičius, iš asm. J. Vroblevičiaus archyvo; B – „Minties“ knygyno interjeras, J. Vroblevičiaus nuotr., iš asm. J. Vroblevičiaus archyvo.

 

Ko jame galėjai rasti, paaiškino 1968-ųjų knygynų vadovas: „Knygyne „Technika“ galima įsigyti: matematikos, fizikos, mechanikos, chemijos, energetikos, radiotechnikos, mašinų gamybos, miško ir medžio apdirbimo pramonės, lengvosios pramonės, maisto pramonės, ryšių, transporto ir kitų sričių literatūros. Yra specialus mokslo darbų skyrius. Taip pat parduodami serijiniai leidiniai: „Mokslo naujienos visiems“, „Technikos naujienos“, „Znanije“ (rusų k.).“ Be to, čia galėjai iš anksto užsisakyti mažiausiai 15-os specializuotų SSRS leidyklų knygas.

1971-ųjų rudenį „Technika“ laikinai išsikraustė į Pylimo gatvę, o prospekte prasidėjo rekonstrukcijos darbai. „Bendro išplanavimo nekeičiau. Kadangi įėjimas buvo nei šioks, nei toks, tiesiai priešais jį nusprendžiau įrengti „skirstomąjį šliuzą“ – nedidelį vestibiulį su staliuku, minkštasuoliais ir dekoratyvine sienele už jų. Sienelę suprojektavau optinio meno, t. y. oparto, stiliumi. Variu iki blizgesio dengtas iš medžio išdrožtas raides atkartojau daug kartų. Išėjo naujoviškas erdvinis reljefas. Abi sales, kairėje ir dešinėje, apstatėme gana prabangiais baldais ir gero medžio lentynomis. Tai buvo geras, jei ne pats geriausias mano darbas“, – pasakojo originalaus interjero autorius V. Vizgirda.   

1974-ųjų kovą išpuošta „Technika“ vėl atvėrė duris prospekte (2 pav.). „Savitas ir įdomus knygyno interjeras. Originalios knygų spintos, ekspoziciniai stalai ir išankstinių užsakymų kartotekos sudaro vienas kitą papildančią visumą. Jaukus ir patogus pirkėjų poilsio kampelis. Naujai įrengtas „Technikos“ knygynas dar labiau papuošė centrinę sostinės magistralę“, – rašė miesto laikraštis.

Visai kitokį straipsnį „Vakarinės naujienos“ paskelbė 1991-ųjų gruodį. Tai buvo šešių mokslininkų viešas laiškas, agitavęs prieš respublikinės firmos „Knyga“ sprendimą likviduoti knygyną ir raginęs palikti vilniečiams naujausių mokslo ir technikos žinių sklaidos cent­rą: „Naivu mąstyti, kad Lietuva gyvens tik iš žemės ūkio, o ir jis negyvuos be technikos. Lietuvai yra ir bus reikalingi technikos mokslų specialistai. Manome, kad blaivus protas nugalės ir Vilnius turės šį visai Lietuvai reikalingą knygyną.“ Blaivus protas pralaimėjo, knygyno ir V. Vizgirdos kūrinio greitai nebeliko.

Žaižaruojanti „Vaivorykštė“. „Karoliniškių ir Lazdynų rajonų knygos bičiuliams šventė – jiems vakar atidarytas pirmasis knygynas. „Vaivorykštėje“ erdvi prekybos salė, patogūs baldai. Iš sandėlių į salę knygos pakeliamos liftu. Įdomų ir savitą interjerą sukūrė „Dailės“ kombinato architektas Jurgis Vroblevičius. Maloniai nuteikia spalvinė gama, kuri dera prie paties knygyno pavadinimo“, – 1975-ųjų sausį miesto laik­raštyje pranešė A. Vaičiūnas. „Iš tikrųjų, šiandien tas knygynas būtų labai patikęs LGBT atstovams. Panaudojau visą vaivorykštės spalvų gamą, kaip jų vėliavoje. Įvairiomis ryškiomis spalvomis buvo nudažytos 90 cm pločio plokštės nuo lentynų viršaus iki lubų. Net akys raibo...“ – pasakojo architektas.

 

2 pav. „Technikos“ knygynas, Gedimino pr. 29: A – dekoratyvinės sienelės projektas, arch. V. Vizgirda, 1974, iš asm. V. Vizgirdos archyvo; B – knygyno interjeras, Gedimino pr. 29, 1974 m., nežinomo aut. nuotr., iš asm. V. Vizgirdos archyvo.

 

„Vaivorykštės“ knygynas Žvaigždžių g. 20 (dabar L. Asanavičiūtės g.) praleido dvi dešimtis metų, kol išbluko jo vaivorykštinis interjeras.

„Nata“ su pianinu. Rašytojai pamėgo erdvų centrinį, paskui kamerinę „Versmę“, dailininkai – jaukią „Vagą“, o kompozitoriams liko ankštutė, vos 42 kv. m ploto „Nata“, įsikūrusi milžiniškame geležinkeliečių gyvenamajame name Gedimino pr. 64. Jame jau nuo 1956-ųjų stovėjo pianinas, vykdavo susitikimai su kompozitoriais.

1976-ųjų vasarį J. Vroblevičius parodė, kad kišenę galima paversti mažu stebuklu. „Literatūros ir meno“ publicistikos skilties vedėja Aldona Žemaitytė tiesiog neslėpė susižavėjimo: „Nata“ įkurdinta aukštame, neišraiškingame, niūrokame pastate, o viduje kameriška ir jauku. Savotiško ritmo šokį tarytum imituoja daugybė šiaip jau gana kanceliariškų šviestuvų – rutulių. Geltonos linksmos spalvos, spintų durys gražiai dera prie tamsių pertvarų, užrašų šriftas atitinka knygyno pobūdį, stoveliai, laikantys užrašus, – ryškiai raudoni, atseit, atkreipk dėmesį. Kartotekoje įkomponuoti leidyklų simboliai, originali vitrina... Išradingo ir nebijančio eksperimentų architekto dėka „Nata“ – seno ir naujo, klasikos ir moderno junginys – tapo vienu gražiausių Vilniaus knygynų.“

 

3 pav. Viena iš „Minsko“ knygyno salių, Žirmūnų g. 2, 1975 m., nežinomo aut. nuotr., „Kultūros barai“, 1975 m. balandis, Nr. 4, p. 30.

 

Didesnės erdvės įspūdį iš tikrųjų kėlė optinė apgaulė, kuriama įvairių spalvų plokštumų ir skirtinguose lygiuose sukabintų šviestuvų. Sunku patikėti, bet knygynėlyje tilpo ir poilsio kampelis, ir net pianinas. Prisėdęs ant foteliukų galėjai vartyti žurnalus arba užsidėti ausines ir pasiklausyti klasikinės ar estradinės muzikos plokštelių. Greta, ant nedidelės pakylos stovėjo pianinas, ant sienos kabėjo klasikinis dail. Lino Jankaus tapytas peizažas.

Gaidų ir muzikinės literatūros knygynas buvo vienintelis Lietuvoje. Deja, jį prisimena nedaug vilniečių, nes „Nata“ buvo skirta ne plačiajai publikai, o muzikos specialistams.

Baltarusiškas „Minskas“. Kaip Vilnius tada draugavo su Erfurtu, taip Lietuva – su Baltarusija. Siekiant pabrėžti šią draugystę Vilniuje atsirado prekybos centras „Minskas“, o Minske – „Vilnius“. „Minsko“ prekybcent­ryje 1976-ųjų gruodį duris atvėrė to paties pavadinimo knygynas – erdvus, beveik 200 kv. m ploto. Antras pagal erdvumą Vilniuje po centrinio knygyno.

„Šis, 26-asis sostinės knygynas, ne tik dėl skambumo pavadintas „Minsko“ vardu. Jame bus prekiaujama ir broliškoje Baltarusijoje išleistais leidiniais. Jau atidarymo dieną pirkėjams galėjome pasiūlyti apie penkis tūkstančius knygų, išleistų Baltarusijos leidyklose“, – aiškino A. Vaičiūnas miesto laikraštyje. Knygas atgabeno atidaryme kalbas rėžę Baltarusijos leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komiteto vadovai. 

Interjero autorius architektas Donatas Daukša interjero formas suderino su eksterjeru – vertikalių prekybos centro linijų ritmą perkėlė į knygyno vidų. Vos įėjus į knygyną dėmesį patraukdavo kairiosios salės gale įrengta dekoratyvinė sienelė – medinėse plokštėse išraižyti popieriaus vandens ženklai (3 pav.). Sienelė turėjo dvejopą paskirtį – puošė galinę sieną, o artėjant knygų parodai ar kitokiam renginiui, apskritas plokštes buvo galima išimti ir ertmes pritaikyti ekspozicijai. Tokią neįprastą puošmeną sugalvojo ir padirbino Telšių technikumą baigęs medžio drožėjas Jonas Jankus, dirbęs staliumi Vilniaus dailės kombinate.

„Minskas“ tapo pirmuoju knygynu Žirmūnuose. Valdžios atstovai spaudoje atsiprašinėjo ir sakėsi pavėluotai atidavę duoklę nuskriaustam mikrorajonui, kurio gyventojai ištisą dešimtmetį neturėjo kur nusipirkti knygų, o jų mokyklinio amžiaus vaikams tekdavo dėl kiekvieno vadovėlio važiuoti į kitų rajonų knygynus.