Darius Žiūra (g. 1968) – ryškus veidas Lietuvos šiuolaikiniame mene. Jo tęstiniai projektai per kitų žmonių portretus fiksuoja laiką ir naująją Lietuvos istoriją. Nuo 2001 m. menininkas kas trejus metus dokumentuoja Gustonių kaimo (Pasvalio r.) gyventojus. Sukūrė pilno metro dokumentinį filmą „Gustoniai Gustoniuose“ (2020). Yra padaręs seriją prostitučių portretų, kūręs darbus iš kapinėse rasto vaško ir išlydytų fontanuose surinktų monetų. 2024 m. „Kitos knygos“ kartu su Vilniaus dailės akademijos leidykla išleis jo knygą „Diseris“. Tai menininko kūrybinė autobiografija, per, atrodytų, atsitiktinius įvykius atskleidžianti įvairius jo paties patirčių sluoksnius, devyniasdešimtinių ir naujojo tūkstantmečio visuomenės būsenas.

 

Darius Žiūra. „Vaizdai / Vilnius“, 2005–

 

10 dešimtmečio pradžioje Vilniuje klestėjo netvarka. Buvo galima tiesiog užimti negyvenamą plotą ir jame įsikurti. Antrame kurse aptikau ištisą negyvenamą kvartalą. Uždarą teritoriją su vidiniu kiemu juosė keli aukštai su rūsiais ir palėpėmis. Archajiškas senovinis statinys neturėjo bendro plano, skirtingose jo pusėse kambariai buvo skirtingame aukštyje, o visa kambarių ir kambarėlių sistema priminė labirintą. Svaigau nuo Jorge’s Luiso Borgeso ir Edgaro Allano Poe ir tas kvartalas priminė jų motyvų tęsinį. Nupjoviau kiemo vartų spyną ir pakabinau savo. O kai vieną dieną atėjęs radau viduje brigadą statybininkų, kuriems, pasičiupusiems laužtuvus ir pasišovusiems mane tuoj pat nulinčiuoti kaip neprašytą įsibrovėlį, ramiai paaiškinau, kad esu architektas ir darau viso pastato brėžinius. Mano pateikta versija atrodė akivaizdi, visi ja patikėjo. Pasidalijome raktais ir taip porai metų įgijau didžiulį plotą, kuriame trūko tik elektros ir vandens. Kvartalo gyventojai buvo neseniai iškelti, kambariuose likę nemažai daiktų ir kitų čia vykusių gyvenimų pėdsakų. Ten galėdavau praleisti valandas ir dienas. Tyrinėti tas erdves buvo užburiantis užsiėmimas. Vadinau tai zona. Man atrodė, kad čia būtinai turiu rasti lobį. Bet lobio neradau. Po poros metų kvartalą pradėjo renovuoti ir turėjau su zona atsisveikinti. 

Antro kurso pabaigoje kartu su kitais studentais apsigyvenome skvote Pilies g. 34. Namas buvo avarinės būklės, trims aukštams vienintelis tualetas, į kurį vos galėjai tilpti susigūžęs, nuolat užsikimšdavo ir sukeldavo potvynį. Kai kuriuose kambariuose trūko dalies langų, tačiau pastate buvo svarbiausi dalykai – elektra, vanduo ir netgi dujos. Tualetu dalijomės su legaliais kaimynais, kurie tebegyveno kitoje namo pusėje, ir tie potvyniai keldavo jiems neviltį. Taip pat ir tai, kad kas nors iš studentų vis nuknisdavo lemputę ir tualete nuolat nebūdavo šviesos. 

Tuo laikotarpiu išradinėjau alternatyvius tapybos būdus ir priemones. Drobę pakeitė popierius, aliejinius dažus – byrantys pigmentai ant stingstančių laku užlietų paviršių, ir kai atrodė, kad išsėmiau visą technikų arsenalą, galvoje ėmė suktis vaško projektas. Neturėjau dvejonių, kur jo gauti. Daugybę kartų kapinėse buvau matęs apvarvėjusių žvakigalių, kuriuos galiausiai išmesdavo. Nors nuo vaikystės buvo skiepijama nuostata, kad iš kapinių nieko imti negalima, vėliau daugybė nelegalių dalykų tapo norma.

1994-ųjų lapkritį, po Vėlinių, pradėjau rinkti vašką. Įvairių spalvų parafino, stearino, vaško ir neidentifikuojamų medžiagų gabaliukai, susimaišę su smėliu, suodžiais ir purvu, vėliau išplauti, surūšiuoti pagal spalvas ir išlydyti virsdavo vientisa, skaidria ir švaria substancija, kuri atrodė labai gryna ir prabangi. Iš jos liejau pirmuosius vaškinius darbus. Jie turėjo visus paveikslo bruožus, išskyrus vieną, kaip man tada atrodė, labiausiai sukompromituotą ir nuvalkiotą elementą – aliejinius dažus. 

Galima sakyti, visų tų metų, praleistų akademijoje, tikslas buvo sukurti tobulą paveikslą. Vaško darbai turėjo paviršių, plokščią formatą, rėmus, spalvų santykius, kai kurie – ir siužetą. Jie skleidė specifinį kvapą, o nuo šviesos tarsi atgydavo ir tapdavo beveik sinestezine haliucinacija, turinčia fizinį poveikį. 

 

Darius Žiūra, „Lydinys“, 1998, monetų, surinktų fontanuose, lydinys. Šiuolaikinio meno muziejaus „Kiasma“ kolekcija, Helsinkis. Gintauto Trimako nuotrauka

 

1995-ųjų pavasarį Studentų meno dienų parodai vienos patalpos sienas, lubas ir grindis ištepiau pig­mentais, sumaišytais su pora šimtų litrų bituminio lako ir statine pramoninių riebalų, rastų fabrike. Varvančioje, yrančioje ir dvokiančioje aplinkoje eksponavau vaškinių darbų seriją „Miręs vanduo“. Toje parodoje aš, Dainius Liškevičius ir Jurga Barilaitė gavome prizines vietas ir apdovanojimą – du mėnesius Paryžiuje, studijoje „Cité internationale des arts“. Nuo to momento prasidėjo tarsi grandininė reakcija. Tapau kviečiamas į parodas, po jų – į kitas. 

Vis dėlto nuolatos jaučiau keistą prarają tarp savo būties ir parodinės veiklos. Bandėme atrodyti kaip vakariečiai, o neatitikimus priimdavome kaip asmeninius trūkumus. Labai stigo to, kas vyksta, refleksijos ir numatymo, kas bus toliau. Išsilavinimas akademijoje buvo dogmatiškas ir realiame gyvenime sunkiai pritaikomas. Iš užsienio atkeliavusiuose meno kataloguose ir žurnaluose matėme, kaip atrodo naujųjų laukinių ekspresionistinė tapyba ir Anselmo Kieferio studija. Iš Ramintos Jurėnaitės sužinojome apie Rachel Whiteread lietas baldų ir kambarių negatyvines formas, Antony Gormley, Anishą Kapoorą ir Vienos akcionistus, susiurbėme pagrindines vakarietiškas idėjas ir orientaciją į objekto meną, tačiau savo pačių tuometinėje situacijoje orientavomės labai silp­nai ir apgraibomis. Buvome panašūs į augalus, išdygusius iš asfalto. Nebuvo jokios veiklą palaikančios infrastruktūros. 

(...) 

Artėjant 2000-iesiems Palangoje darėsi ankšta ir mažėjo uždarbiai. Užsidarinėjo daugelis nelegalių verslų ir poilsiautojai ėmė gerokai dėmesingiau skaičiuoti pinigus. 2000-ųjų vasarą ėmiau nujausti, kad į Palangą negrįšiu. Per tris mėnesius nufilmavau 40 valandų medžiagos ir iš jos chronologine tvarka sumontavau filmus „Palanga 2000“ ir „Pliažas“. Kitą vasarą atsidūriau Venecijoje, paskui – Barselonoje. Barselonos Rambla jau buvo uždaryta ir skirta tik vietiniams. Tuomet atsiradau Paryžiuje. Montebelio krantinės reginys buvo didingas. 

Tai, kas vyko šalia Paryžiaus Dievo Motinos katedros, priminė didžiulę votį ant Paryžiaus veido, kuri keistai teikė miesto įspūdžiui masinančio gyvybingumo. Krantinėje dirbo dailininkai iš Albanijos, Rumunijos, Kinijos ir visos buvusios SSRS. Ten pat sukiojosi vagys iš visos buvusios SSRS, kurie už pusę kainos pardavinėdavo vogtas prekes, ir daug įvairiausio plauko žioplių. Kai ten atsiradau, votis sparčiai augo. Čia pat prieš akis vyko didžiulė apyvarta ir buvo aišku, kad reikia į tą srautą įsilieti. Tačiau Palangoje įsisavinti metodai čia neveikė. Konkurencija buvo nuožmi, reikėjo labai daug bendrauti ir medžioti kiekvieną klientą. Mes su Vaida nebeturėjome pinigų ir nakvodavome po tiltu kartu su Paryžiaus benamiais. Miegojau po rastu čiužiniu paslėpęs peilį, mus akino tūkstančiai blyksčių iš Sena praplaukiančių turistinių laivų. Tapome egzotiškojo Paryžiaus dalimi. 

Kai kelias dienas iš eilės nieko neuždirbome, supratau, kad būtina kažką daryti, ir per porą savaičių pradėjau laisvai kalbėti angliškai. Vasaros pabaigoje sėdėjome ant viešbučio lovos, kuri visa buvo nuklota žaliais. Tai buvo tarsi daug kartų įvairiuose filmuose matyta scena, kai nesąmoningai pavydi jos dalyviams. Jautėmės kaip realaus gyvenimo trilerio herojai. Tuo metu 25 000 dolerių atrodė kosminė suma. Tai, kad ji buvo uždirbta per du su puse mėnesio piešiant, atrodė nerealu. 

Kita vasara taip pat buvo daug žadanti. Tačiau tais metais Prancūzijoje įvyko rinkimai, pasikeitė valdžia ir viešųjų erdvių politika. Nutarta susidoroti su bet kokiu nelegaliu verslu, o iš Montebelio krantinės išvyti dailininkus. Praėjus porai vasaros savaičių mus užgriuvo policija. Daugelis ten dirbusių žmonių vasaros darbą siejo su didelėmis viltimis ir neketino lengvai pasiduoti. Prasidėjo partizaninis karas, tik ne ginklais, bet popieriumi, dažais ir teptukais. Mes piešėm slapstydamiesi po tiltais, dažnai piešdavom naktimis. Kartais mus sugaudavo policija, per naktį laikydavo nuovadoje, atimdavo visas priemones. Įsigudrinau tokias pat priemones pavogti iš parduotuvių, per dieną sukurdavom naujus piešinių pavyzdžius ir dirbdavom toliau. Iš viso Paryžiuje praleidau tris vasaras. Jos buvo intensyvesnės nei dveji metai armijoje. Nuolatinė kova dėl išgyvenimo, kartais peržengianti fizinės ir psichologinės ištvermės ribas. 

Mūsų klientai neturėjo nė menkiausio supratimo, kas vyksta iš tikrųjų. Ypač amerikiečiai. Nepaliaudavai stebėtis jų naivumu. Daugelis galvodavo, kad esame tikri prancūzų dailininkai, kad kuriame meną ir darome tai beveik savo malonumui. Esame laisvi kaip paukščiai, keliaujame po pasaulį, mėgaujamės savo talentu. Mes šypsodavomės, juokaudavome ir bendravimas su mumis klientams būdavo kaip terapijos seansas, kartais juos sujaudindavęs iki ašarų.