Rusų literatūros mokslininkės Emmos Gerštein (1903–2002) atsiminimai buvo išleisti 1998-aisiais. Ji – žinomo Maskvos chirurgo Georgijaus Geršteino duktė. Draugavo su Ana Achmatova, Mandelštamų šeima, pažinojo Borisą Pasternaką. „Atsiminimai“ išleisti, kai jų veikėjai jau mirę, ir tai atrodo nesąžininga – aprašomi žmonės nebegali apsiginti. Ypač tai pasakytina apie poeto Osipo Mandelštamo (sausio 15 d. minėsime jo 130-ąsias gimimo metines) žmoną Nadeždą, kurios atsiminimai apie O. Mandelštamą tapo dvasios atrama poeto gerbėjams sovietmečiu. Neretas E. Gerštein „Atsiminimus“ vadina keršto aktu poeto našlei – artimos bičiulės antroje gyvenimo pusėje susipyko, į nesantaiką įtraukė ir aplinkinius. Bet jei atmesime visus žmogiškus, pernelyg žmogiškus dalykus ir atsiminimus skaitysime kaip liudijimą kitokios dvasinės sanklodos žmogaus – ne tokios narsios kaip N. Mandelštam, jei skaitysime vengdami prievolės sverti, kuri teisi, o kuri ne, tuomet knyga įgis savo vertę. E. Gerštein keliais štrichais nubrėžia charakteringus portretus, žmones vaizduoja jų aplinkoje, istoriniame kontekste. Stilius nelygus – epizodai pabiri, vietomis pasakojama lyriškai ir stipriai, vietomis prabylama smalsios tetulės tonu, skriaudžiamos paauglės balsu. Su N. Mandelštam ir A. Achmatova artimai bendravęs Josifas Brodskis kritiškai yra atsiliepęs apie E. Gerštein „Atsiminimus“, kuriuose „tai, kas didinga, vertinama per mažųjų prizmę“. Bet tai ir yra įdomiausia: autoriai rašydami pasako ne tik tai, ką sumanę, bet atskleidžia ir savo kompleksus, silpnąsias puses. E. Gerštein draugystės su didžiaisiais XX. a. poetais tapo ne tik likimo dovana, bet ir išbandymu. Taigi sekdami O. Mandelštamo ir A. Achmatovos likimus kartu skaitome ir istoriją „mažo“ žmogaus, norėjusio, bet ne visada sugebėjusio oriai būti greta didžiųjų.

Spausdinama ištrauka iš atsiminimų pradžios, kai po pažinties su Osipo ir Nadeždos Mandelštamų šeima sanatorijoje grįžtama į Maskvą.

Vertėja

 

Osipas Mandelštamas. Arturo Aliuko piešinys

 

Iš „Atsiminimų“

 

Dažnai Mandelštamus aplankydavau pas vyresnįjį Nadeždos Jakovlevnos brolį Eugenijų Jakovlevičių. Osipas Emiljevičius tuo metu gyveno po „pasitraukimo iš literatūros“ ženklu. Nenorėjo būti rašytojas. Nelaikė savęs rašytoju. Nekentė rašomojo stalo. Nerūpestingai apsieidavo su nebereikalingomis knygomis: lankstė jas, plėšė, naudojo, kaip sakoma, silkėms vynioti.

Namų aplinkos kalba tai reiškė sunaikinti Maskvą. Už tai, kad ji Mandelštamą laikė buvusiu poetu, už tai, kad jo prozą vertino kaip nerealistinę, o straipsnius vadino nesuprantamais. Ir dar už tai, kad konfliktas su A. G. Gorn­feldu iš Mandelštamo atėmė galimybę gauti vertimą.

– Mes atidarysime krautuvėlę, – įsijautęs svajojo Osi­pas Emiljevičius. – Nadenka sėdės kasoje. Prekes pardavinės Ania (omeny turi Aną Achmatovą, – vert. past.).

– O ką jūs veiksite, Osipai Emiljevičiau?

– O ten visada būna vyras. Argi jūs nepastebėjote? Užpakaliniame kambaryje. Kartais jis stovi tarpdury, kartais prieina prie pardavėjos, jai kažką sako... Štai aš ir būsiu tas vyras.

Tačiau netrukus vėl iškalbingos demaskuojančios tirados, bėgiojimai iš kambario į koridorių prie telefono: rūpintis, skųstis, reikalauti atsakymo... Sugrįždavo, tardavosi, bėgdavo atgal prie telefono ir išsekęs krisdavo ant sofos, apkabindavo Nadenką. Kartais pradėdavo kokį nors žaidimą. Mane jie kankino pramoga „Uždėkim Emmai kompresą“ – imdavo vynioti mane rankšluosčiais. Atsimušinėdavau, jie kvatodavo, kvatojau ir aš, bet žaidimas man nepatiko.

Skundus, kaltinimus, pareiškimus jis diktuodavo Nadiai.

Ir vėl naujų globėjų paieškos, paskirto susitikimo laukimas.

Kritimas ant sofos kaip į vandenį.

Kartą taip krito ir... užmigo.

Gulėjo ant šono, pasikišęs ranką po galva, sulenkęs kelius ir visos jo kūno dalys įgijo savotiško leng­vumo. Rodėsi, ir nervinga, bet darbi plaštaka, ir sušvelnėję veido bruožai, ir net keistas kūno sudėjimas pakluso kažkokiai paslaptingai harmonijai. Jis visiškai nebuvo panašus į miegantį žmogų, o tarsi plaukė palaimingoje ramybėje ir klausėsi.

Net po kelių dešimtmečių, kai greta manęs kas ištardavo Mandelštamo vardą, norėdavosi sušukti: „Kaip gražiai jis miegodavo!“ Bet susilaikydavau bijodama pasirodyti juokinga.

Su šiuo išgyvenimu galiu palyginti tik sukrėtimą išvydus mirusį Majakovskį. Tiesus ir lengvas, mirties nuplautu veidu gulėjo jis ant stalo ir, nepaisant į akis krentančių sunkių pakaltų batų puspadžių, rodėsi – skrenda.

Kažkada mudu su Osipu Emiljevičiumi nuėjome pas Chazinus (N. Mandelštam brolio šeimą) Strastnoj bulvare. Ant staliuko buvo išdėliotos knygos: Marinos Cvetajevos „Caraitė“, Gumiliovo „Perlas“, kiti rinkiniai.

– Kaip pas dantų gydytoją, – tyliai sumurmėjo Mandelštamas, su batais sėsdamasis ant plačios sofos. Besikalbant paklausiau apie Achmatovos poeziją. Ir jis, žvelgdamas tolin aukštyn, prakalbo ne apie mėgstamiausius jos poezijos motyvus, o apie gamtos aprašymus. Jis lygino Achmatovos eiles su rusų klasikų peizažais. Bet nerado panašumų nei su Turgenevo, nei su Čechovo kūryba. Murmėdamas vardijo rašytojų pavardes, kol rado vienintelį, tinkantį palyginimą su jos eilėmis:

– Aksakovo stepė...

Murmėjimas – vienas iš jo kalbėsenos būdų (jų buvau suskaičiavusi keturis). Murmėdavo, kai sunkiai sekdavosi suvaldyti emocingas reakcijas, arba mąstydamas balsu, judindamas lūpas, beveik apčiuopomis ieškodamas žodžio: taip? Ar vis dėlto ne? Gal taip? Ne, šitaip – ir mintis tapdavo puikiu aforizmu (būdas Nr. 1), kartais virsdavusiu audringa improvizacija su galingomis loginėmis išvadomis (būdas Nr. 2). Kasdienių paviršutiniškų frazių Mandelštamas niekada nevartojo.

Kai jis man diktavo straipsnį apie meninius vertimus, jau ne murmėjo ir ne improvizavo, o garsiai skandavo (būdas Nr. 3). Kiekvieną frazę patikrindavo klausa, iškilmingai tardamas žodžius ir mėgaudamasis jų derme. Šis straipsnis, išspausdintas „Izvestijose“ 1929 m. balandžio 7 d., buvo viena iš daugelio grandžių kovoje su Gornfeldu, tapusioje dideliu literatūriniu skandalu.

Straipsnį Mandelštamas diktavo kambaryje, kurį nuomojosi Baltarusijos stoties rajone. Sunku šitaip – visą laiką gyventi svetimoje, neskoningoje, nudrengtoje aplinkoje. Nadia kartais nuo to pavargdavo. Sykį ji gulėjo galvą apsiklojusi užtiesalu. Osipas Emiljevičius pyko: „Nadenka, tai manierizmas... Pirmas dešimtmetis... Nadenka, tu – kamerinis teatras!“ Ji pašoko.

Kažkada iš miesto grįžusi namo Nadia linksmai papasakojo vieną įprastinę sceną tramvajuje. Jiedu brovėsi išėjimo link gaudami niuksų ir virtuoziškai atsikirtinėdami. Bet paskutinį žodį tarė oponentas, Mandelštamą išvadinęs bedančiu seniu. Jau išėjęs į priekinę aikštelę Osipas Emiljevičius pravėrė duris į vagoną ir iškilmingai pareiškė: „Dantys bus!“ Šiuo pergalingu šūksniu jiedu išlipo iš tramvajaus.

Mes išsiruošėme į kiną žiūrėti „Čingischano palikuonio“. Mandelštamas turėjo raštelį administratoriui, bet iki šio prisibrauti buvo ne taip paprasta. Stovėdama nuošaly girdėjau Osipo Emiljevičiaus šūksnius ir piktus eilėje stovinčiųjų balsus, mačiau nustebusius jų žvilgsnius. Mandelštamas kone drebėjo iš susijaudinimo. Nebeišmaniau kaip besidžiaugti, kai mudu pagaliau atsidūrėme salėje. Bet garsusis V. Pudovkino filmas Osipui Emiljevičiui visai nepatiko. Aš žavėjausi lyrišku Mongolijos peizažu, o Mandelštamas traukė pečiais: „Graviūra...“ Nepatenkintas jis paaiškino: kinematografijai ne statikos reikia, o judėjimo. Kam menines priemones imti iš kitos srities? Kažkokia padidinta graviūra.

Kartais eidavome į Satyros teatrą, bet nieko įspūdingo tame miniatiūrų teatre nepamatėme. Aktorės pasižymėjo tipiškais tų laikų bruožais: kad ir gražios, gerai sudėtos, bet šaltomis šypsenomis ir tuščiomis akimis... (...)

Grįžtant iš spektaklio Osipui Emiljevičiui pasiskundžiau dėl nuobodulio ne tik scenoje, bet ir žiūrovų salėje: kaip skurdžiai visi apsirengę, kokie neišraiškingi veidai... Jis įsiuto. Audringai man įrodinėjo, kad pub­lika tokia pat buvo ir prieš revoliuciją. Prisiminė mėgėjiškus spektaklius, labdaringus vakarus, buitines pjeses dramteatriuose – visur miesčioniška publika, daug prastesnė nei dabartinė. „Nieko, nieko aš ten nepalikau“, – aistringai šūkčiojo jis.

Jis vertino tik dabartį. Praėjusi diena jam nebeegzistavo. Nebėra kur sugrįžti. „Atvedė ir pametė“, – taip pažodžiui skambėjo jo išvada apie mūsų dabartį, t. y. slogią tarybinę tikrovę. (...)

Žinau vieną atvejį, kai Osipas Emiljevičius įsimylėjo ne strofą, ne eilutę ir net ne žodį, o vieną garsą, garsą „d“ tam tikrame derinyje.

Sirgau, gulėjau lovoje ir skaičiau neseniai išleistas „Dvylika kėdžių“. Užėjęs aplankyti Osipas Emiljevičius mano rankose pamatė Ilfą ir Petrovą, apsidžiaugė. Jis citavo nežiūrėdamas į knygą. Mintinai žinojo, kad Maskvos aludėje grojęs orkestras buvo iš „Galkino, Palkino, Malkino, Čalkino ir Zalkindo“. Pirmąsias keturias pavardes išbėrė greitakalbe, o paskutinę – su kirčiu paskutiniajame skiemenyje „ir ZalkinDo“. Jis vis kartojo tas pavardes, visais įmanomais būdais tardamas skiemenį „do“ ir kvatojo kvatojo.

Juokėsi Mandelštamas ne kaip vaikas, o kaip naujagimis. Jis praverdavo ir užčiaupdavo bedantę burną, puikios riestos blakstienos nusileisdavo, iš akių upeliu tekėdavo ašaros. Jis šluostydavosi jas ir purtydavo galvą.

 

Iš rusų kalbos vertė Vilma Mosteikienė

royallib.com

 

O. Mandelštamo poezija ČIA ir ČIA