„Smūtkelių“ istorija man pasirodė ypač įdomi, nes joje regiu lūžio momentą. Ar daug kas šiandien prisimena, kad 1970 m. rugpjūčio 26 d. Kauno politechnikos instituto (dabar – Technologijos universitetas) Automatikos fakulteto salėje įvyko pirmoji Lietuvoje, o tikriausiai ir visoje TSRS, diskoteka? Arba kad 1971 m. vasario 20–21 d. ten pat buvo surengti trys „Pop Session“ koncertai, o jau kovo 9-ąją susirinkime buvo nutarta klubo veiklą nutraukti?

Apie ištakas, motyvus, intencijas ir – galbūt – vienijančią muzikinę idėją

Pradėkim nuo to, kad popklubas „Smūtkeliai“ – pirmasis Lietuvoje neoficialus bigbito klubas, surengęs pirmąją diskoteką ir pirmąjį „Pop Session“ koncertą – gimė Kaune XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje, brežnevinio sovietmečio epochoje, totalitarinės sistemos cenzūros sąlygomis.

Algimantas Šešelgis, 1967 m. savo bute Kaune subūręs draugų ratą (tai buvo pirmakursiai KPI studentai, jau spėję apsikrėsti vakarietiška Liuksemburgo radijo bangomis sklindančia infekcija), įsteigė bigbito klubą, o po poros metų, 1969-aisiais, kartu su Robertu Martinėnu, Voldemaru (Valdu) Mizaru bei kitais bendražygiais jį legalizavo: parengė, patvirtino įstatus ir pavadino „Smūtkeliais“. Dar po metų surengė ir pirmąją Lietuvoje diskoteką. Įžūliausia, kad visa tai įgyvendinta prisidengus komjaunimo vėliava!..

A. Šešelgis pasakoja: „Mokslai mūsų negąsdino. Po visų paskaitų likdavo pakankamai noro ir jėgų veikti. R. Martinėnas, V. Mizaras, Algis Grigaliūnas susitikdavo pas mane arba pas biržietį Kęstą Navicką, išgerdavome alaus, daug kalbėdavomės ir, žinoma, klausydavomės mėgstamos Vakarų muzikos. Kartu eidavome į Kauno halę sirgti už Žalgirį, kartu lankydavomės J. Jurašo spektakliuose, važiuodavome į Vilnių, į muziejus. Žodžiu, kultūrinė veikla mums buvo svarbi ir įdomi. Susidarė lyg ir savotiškas penketo klubas. Mano mintis buvo gauti rea­lių galimybių veikti fakultete per komjaunimą. Visi tam pritarė. Planas puikiai pavyko. Komjaunimo biuras paskyrė mane būti atsakingą už kultūrą Automatikos fakultete, o trumpiau – Automatikos fakulteto Kultūros klubo vadovu. Robertas – atsakingas už ideologiją. Mūsų ATe-7 penketo klubą nutarėme transformuoti į bigbito klubą.“

Vėlgi, pasak Roberto Šertvyčio, ne mažiau svarbaus klubo nario, grupės branduolį sudarė apie 10 žmonių – ne visi jie buvo bendrakursiai, tačiau paskaitos vyko tame pačiame pastate, tose pačiose auditorijose, tad keliai nuolat susikirsdavo.

Algimantas Piligrimas – paskutinis „Smūtkelių“ prezidentas – taip pat prisimena, kad „Laisvosios Europos“ bei Liuksemburgo radijo klausėsi nuo devintos klasės ir į klubinę bendraminčių veiklą įsitraukė antrame KPI kurse, kai fakulteto vestibiulyje pamatė skelbimą apie vienoje iš kavinių, įsikūrusių visai šalia studentų miestelio, vyksiančią diskoteką.

Be abejo, šie jaunuoliai nelaikė savęs jokiais disidentais ar sistemos griovėjais. Tačiau muzika tuo laiku režimo buvo traktuojama kaip politinis ginklas. O kur dar prekyba iš po skverno vinilinėmis plokštelėmis bei muzikiniais įrašais – tai juk nelegali veikla, spekuliacija, rimtas nusikaltimas...

Tad patys to gerai nesuvokdami „Smūtkeliai“ veikė kaip atvirai opozicinis, sistemai žalingas darinys. Be to, prisimename, kad perdėtai pataikūniškas ir demonstratyvus nuolankumas sistemai neretai įgaudavo kone anekdotinę (ir jau savaime režimą smarkiai ardančią) formą.

Apie diskotekas „Saulutėje“ ir „Pop Session“

Pirmąsias diskotekas „Smūtkeliai“ pradėjo rengti 1970 m. „Saulutėje“. Antanas Stancevičius prisimena, kad diskotekos iš pradžių rengtos kas savaitę, paskui rečiau – stigo plokštelių. Jos buvo brangios, aparatūra – taip pat. Diskotekose „Saulutėje“ tilpdavo iki 100 žmonių. Įėjimas tik su bilietais, patekti buvo nelengva.

Beje, pirmosiose diskotekose šokama nebuvo – tenkintasi diskusijomis, muzikos ir bigbito grupių aptarimais. Vėliau jau pradėta ir šokti, tačiau tik diskotekai baigiantis.

 

Iš kairės: A. Medelis, R. Martinėnas, M. Blochas, V. Mizaras, B. Gudaitis, A. Šešelgis, A. Šalkus studentų darbo ir poilsio stovykloje Kupiškio rajone, 1968 m. vasara

 

Lygia greta Automatikos fakultete kiekvieną savaitę būdavo kabinami apie diskotekas pranešantys plakatai. Rinktas ir populiariausių dainų dvidešimtukas. A. Šešelgis prisimena, kad į sąsiuvinį buvo surašomi grupių pavadinimai bei patikusių dainų žodžiai, registruoti klubo nariai bei jų turimi magnetofonai, o po steigiamojo susirinkimo buvo renkamas ir nario mokestis – nuo 3 iki 5 rublių. Už šiuos pinigus pogrindyje pirktos magnetofono juostos, vinilai – taip kaupti muzikos įrašai. Populiariausi buvo „The Beatles“, „The Doors“, „Led Zeppelin“, „The Rolling Stones“. Ne visus šis mokestis džiugino, tad po kurio laiko narių sumažėjo.

Kaip tik tuo metu Kaune kūrėsi ir naujos muzikinės grupės – „Gintarėliai“, „Raganiai“, „Gėlės“, „Dainiai“, „Nenuoramos“, „Mes“...

„Smūtkeliai“ pamažu brendo, neapsiribojo vien žinomų užsienio roko muzikantų ar grupių propagavimu, t. y. įrašų perklausomis, šokiais, diskografijos platinimu, bet ėmė organizuoti dar ir vietos roko muzikantų koncertus. Ir pagaliau 1971 m. vasario 20–21 d. KPI Automatikos fakulteto salėje buvo surengta popgrupių koncertų serija „Pop Session“, gavusi „hipių suvažiavimo“ pavadinimą.

Žinoma, tai buvo tikra „Smūtkelių“ veiklos kulminacija, kadangi į Kauną iš visur patraukė hipiai... Daugelis jų, beje, Kauno nepasiekė – sulaikyti dar Kaišiadorių stotyje ir išsiųsti namo. Vis dėlto prasmukusių gėlių vaikų buvo pilna ir autobusų, ir geležinkelio stotyje, ir Laisvės alėjoje...

Svetimšaliai hipiai atrodė tiesiog pritrenkiančiai: ilgaplaukiai, spalvingi, madingomis skrandutėmis... Ir ypač aktyviai jie imti gaudyti Automatikos fakulteto prieigose. Tačiau čia jų buvo daugiau nei milicininkų, tad pastangos buvo bergždžios. Milicijos pulkininkui lakoniškai tarstelėjus „Darysim tvarką“, A. Piligrimas atsakęs: „Ponai, čia viskas tvarkinga.“

Taigi koncerto dienomis režimo tarnams veiklos nestigo. Juokingiausia, kad, prieš prasidedant koncertui, tuometis KPI partorgas Antanas Guiga pareikalavęs, kad jam parūpintų bilietus. R. Šertvyčiui teko juos atimti iš muzikantų. Bet „dorovės sargas“ sugebėjo išbūti tik iki pirmosios koncerto dalies pabaigos, o vėliau pasišalino. Per dvi „Pop Session“ dienas įvyko trys koncertai: pirmąją – vienas, antrąją – du. Koncertą pradėjo „Gintarėliai“, o užbaigė „Mes“, kurios branduolį sudarė žydų tautybės muzikantai, vėliau emigravę į Izraelį. Ekstravagantiškai atrodė „Raganiai“ su broliais Gitkindais priešaky – dainavo angliškai, vilkėjo sportinius marškinėlius, mūvėjo kliošines kelnes, lakstė po sceną basi. Scenoje skambėjo populiariausi lietuviškų grupių hitai ir pan. A. Stancevičius prisimena: „Tai buvo šventė... Viskas šauniai praėjo, o dėl pasekmių – aišku, supratome, kad jų bus.“

A. Šešelgis, beje, iki šiol tebesaugo lapus, kuriuose atlikėjai dėl visa ko buvo įsirašę tuos 50 procentų lietuviškų dainų. Tai buvo tik akių dūmimas, nes grojo ką norėjo – vakarietišką muziką.

Apie sankcijas

Tuoj po „Pop Session“ iniciatoriai už dviejų dienų malonumą ir laisvės gurkšnį turėjo atlaikyti pažeminimų ir tardymų laviną. Koncertai vyko šeštadienį ir sekmadienį. O jau pirmadienį jaunuoliai kviesti pasiaiškinti į KPI profsąjungos posėdį, antradienį jų laukė KPI komjaunimo komiteto „pirtis“, galiausiai trečiadienį buvo sušauktas KPI rektorato posėdis, kuris tik patvirtino ankstesniųjų dviejų išvadas.

Klubo nariai buvo klausiami, ar jie, būdami komjaunuoliais, išjungia užsienio muzikines radijo stotis, jei šios transliuoja antisovietinę propagandą? Dauguma buvo išvadinta ideologiniais diversantais – grasinta išmesti iš instituto be teisės stoti į aukštąją mokyklą. Savaime suprantama, neapsieita ir be ištikimiausios partijos tarnaitės – sovietinės žiniasklaidos. Įvairiuose šalies leidiniuose pasipylė straipsniai, kuriuose nepagailėta net ir pačios juodžiausios kritikos. Žodžiai „Smūtkeliai“ ir „popklubas“ juose tiesiog išnyko. Visgi vienam iš įtakingų klubo narių tėvų pavyko susisiekti su Kauno saugumo viršininko pavaduotoju Bagdonu, ir šis įsakęs pavaldiniams palikti studentus ramybėje. Na, jaunimas apsižioplino, ir tiek...

 

„Dainiai“ (iš kairės): Feliksas Ratomskis, Jonas Jučas, Juozas Grigaitis, Rimas Kubilius, Virgis Adomas, 1971 m.

 

A. Šešelgį užstojo Automatikos fakulteto vadovybė ir komjaunimo sekretorius Bronislovas Burgis. Taigi atsipirkta palyginus lengvai – gavo rektoriaus papeikimą su įrašu į asmens bylą, neteko stipendijos ir buvo išmestas iš KPI kultūros klubo pirmininko pareigų. Kiti gavo griežtus papeikimus, tik S. Sidzikauską (vieną iš Studentų klubo narių, paskirtą vadovauti „Saulutėje“ vykusiems renginiams) tada išmetė iš komjaunimo. A. Šešelgis po penkto kurso buvo paimtas į rekrūtus – nusiųstas tarnauti prie pat Kinijos sienos. R. Šertvyčiui po instituto baigimo neleido stoti į aspirantūrą – todėl jis turėjo išvykti iš Lietuvos ir savo kandidatinę disertaciją gintis Leningrade. A. Stancevičius dar kurį laiką veikė institute su ansambliu „Nuogi ant slenksčio“.

 

Apie dabartį, tiksliau, apie parodą „1972. Pramušti sieną“

Parodą Kauno centriniame pašte „1972. Pramušti sieną“ esu aplankęs bent porą kartų, nes „Smūtkeliai“ šioje nonkonformizmui odę giedančioje puotoje irgi rado sau vietą. Tolimesniajame klientų aptarnavimo salės kampe eksponuoti ir su šio klubo veikla susiję artefaktai: fotografijos, plakatai, ano meto muzikinio gyvenimo dokumentiniai liudijimai.

Parodos rengėjai siekė „[N]ukelti žiūrovą į septintojo ir aštuntojo dešimtmečių nepaklusniųjų ir pasipriešinusiųjų sistemai žmonių bendruomenes: jaunimo roko muzikos grupės, Kauno dramos ir pantomimos aktoriai, maištingi hipiai, modernūs Kauno ir Vilniaus dailininkai“... Tikrai taip, tačiau nepasakyčiau, kad bendras eksponavimo lygis, istoriją liudijančių artefaktų pateikimas, kaip ir apskritai visa aplinka, mane čia sužavėjo...

 

„Gintarėliai“ roko festivalyje 1971 m. Nuotraukos iš „Smūtkelių“ archyvo

 

Ypač slogų įspūdį paliko prieš akis atsivėręs vaizdas, kai perėjęs centrinę parodos erdvę (su palubėje sienas puošiančiais pašto ženklais, buvusiu tarnybiniu inventoriumi ir jį papildžiusiais įvairiausiais vintažiniais radijo imtuvais ar sintezatoriais, plakatais, dokumentais, senomis elektrinėmis bei akustinėmis gitaromis) patekau į lankytojui anksčiau neprieinamus Centrinio pašto užkulisius. Šimtą metų nedažytos sienos, nudriskęs grindų linoleumas, dulkės... Kritike, negi nestudijavai menotyros ir nežinai, kas yra „bjaurumo estetika“? Žinau, žinau, bet čia matau – nors vežimu vežk – begalę diletantizmo, net ir primityvaus vulgarumo... Paradoksalu, bet štai tokioje apsuptyje „Smūtkeliai“ (kaip ir kiti į juos panašūs), sovietmečiu persekioti, o kartu ir stumti į visuomenės pakraščius, vėl juose atsiduria...

Nė nesvajojau, kad man artimų „Smūtkelių“ eksponavimo idėja atitiks Baltojo kubo koncepciją, anaiptol. Bet gi esama ribų.

O kur dar daugybė klausimų, sietinų su pačiu Centrinio pašto pastatu. Nes juk tai irgi yra tam tikras parodos (veikusios visą vasarą) kontekstas. Juk būtų buvę nuostabu, jeigu – kaip tam tikra KEKS 2022 apoteozė – šis daug prisikentėjęs statinys būtų sutvarkytas ar pradėtas iš pagrindų tvarkyti? Ir šitaip siena būtų pramušta.

Gintaras Kušlys – menotyrininkas, knygos „Smūtkeliai. Popklubas. 1969–1971“ (K.: „Mileda“, 2019) sudarytojas.