Seni „Litmenio“ laiškai (II)

Mielas Jonai,

siunčiu, kaip buvai prašęs, nespausdintus paskutinius keturis preliudus. Kaip jau minėjau, vienas iš jų, rodos, praėjo šių metų „Poezijos Pavasaryj“, bet man, neturint čia telefono, nebūnant Vilniuj, sergant ir gulinėjant ligoninėse, taip ir liko nežinoma, kuris. Būk geras, iškvosk.

Abejoju, ar Tau pavyks ką nors iš tų preliudų išspausdinti tokiam konservatyviam „Lit. menyj“. Jeigu nepraeitų šie, o aplamai būtų užplanuota mano publikacija, galėsiu pakeisti kuo kitu arba papildyti.

Nežinau ar verta juos publikuojant pavadinti preliudais. Vien to pavadinimo kai kas gali pabūgti (girdėjo, kad jie buvo leidžiami ir užkliuvo). Gal taip skelbti, kaip eilėraščius.

Sėkmės Pačiam!

Jeigu turėtum laiko, parašyk, ką kuri, kaip kruti, kas gero Vilniuje.

                                                 Nuoširdžiai Tavo: Vytautas Bložė

Druskininkai,

1978. IV. 28.

/ / /

                                                 Druskininkai,

                                                 1978. X. 24.

Gerbiamas ir mielas Jonai Kalinauskai,

nors jau gerokai laiko prabėgo, kai buvo „Lit. mene“ mano publikacija, aš vis negaliu pamiršti ir prisimenu su dėkingumu Tau. Juk mano publikacijos dabar labai retos. O čia buvo tokia stambi ir sunki...

Taigi labai lieku Pačiam dėkingas.

Kaip Pats laikaisi?

Seniai nematau Paties publikacijų. Ar nerašai nieko naujo? Ar „nepraeina“?

Pasikliaudamas Paties geru skoniu, drąsa ir „moderniųjų“ palaikymu, aš dėčiau vilčių, kad Pats galėtum „Lit. mene“ išspausdinti Julijos Jekentaitės kūrybą. Tai Druskininkų jaunoji poetė. Man jos rašymas labai prie širdies. Šiais metais jau turėjo būti praleista jos pirmoji knygelė, bet atsidėjo: buvo duotas kelias ilgiau užsitupėjusiems jauniesiems. Ji dabar iš naujo paruošė rinkinį (pridėdama daug naujų) ir vėl įteiks leidyklai iki naujų metų.

Iš profesijos ji gydytoja. Jos tėvas (jau miręs) – didžiojo tėvynės karo dalyvis, buvęs sunkiai sužeistas, likęs invalidu. Pokario metais – pirmųjų kolūkių organizatorius, tarybų valdžios aktyvistas.

Apie jos kūrybą daug nekalbėsiu. Pats jau esi turbūt pastebėjęs ir skaitęs. Be to, ji netrukus atsiųs Tau didesnį pluoštą pasirinkimui.

Gal, jei patiks, galėtum paruošti pusę puslapio? O jei ne – tai gal kokią atkarpą petitu su keliais eilėraščiais tarp kitų jaunųjų (kaip Kornelijui Plateliui) arba kokiam jaunųjų puslapyje.

Ji netrukus išsiųs Tau savo eilėraščių pluoštą.

Tokie mano trukdymai.

Baigiu. Sėkmės Tau!

                                                 Nuoširdžiai Tavo: Vytautas Bložė

 

Vytauto Bložės laiškas
Vytauto Bložės laiškas

 

/ / /

Mielas Jonai,

Tavo laišką gavau ir netrukus įvykdysiu Tavo prašymą, ką nors parašysiu tam įžanginiam žodely, nors baisiai nesmagu save komentuoti ir advokatauti.

Taip pat atsiųsiu ir kai ką papildomo (iš to, ką tada skaičiau), tačiau, jei „Niekas“ neitų, tai tų „papildymų“ vienų nenorėčiau skelbti.

Kuo geriausi Tau linkėjimai nuo Nijolės.

Linkėjimus atiduok mano ištikimajam Ričardui ir (prie progos) Karčiauskui.

                                                 Tavo: Vytautas

Druskininkai,

1979. X. 28.

/ / /

Mielas mano Jonai,

Siunčiu Tau visa tai, ko buvai prašęs. Aiškinamąjį žodelį parašiau ilgoką: jeigu jau joti į peklą, tai ant gero arklio. Jeigu pasisektų jį tokį ir paskelbti, jis man pasitarnautų: jį tikriausiai perskaitytų ir Sventickas, ir Stepšys, ir Riškutė, ir Ambrasas, kurių rankose kol kas yra šis mano dvasios nėštumo kūdikis, ir kuriems ta proga daugiau kas paaiškėtų. Gal būt kitaip pažiūrėtų ir kai kurie kritikai. Tokį (visą) „žodelį“ reikėtų parodyti ir Jūsų redaktoriui.

Norėčiau, kad „paaiškinimėlis“ būtų surinktas smulkiu šriftu ir išspausdintas visas.

Jeigu būtinai reikėtų trumpinti, gal nubraukti tą pirmojoje „opuso“ pusėje išplėstą analogiją su muzika. Tuo tarpu „Nieko“ aiškinimą reikėtų palikti visą.

                     Spaudžiu ranką ir apkabinu Tave:

                                                 Vytautas

Druskininkai,

1979. X. 29.

 

Vytauto Bložės laiškas
Vytauto Bložės laiškas

 

/ / /

Mielas Jonai,

nebežinau nei kaip pačiam bedėkoti už iškovotą mano publikaciją. Jei ne Tu, jei ne Tavo atkaklumas ir tos „pratarmės“ sugalvojimas, „Niekas“ nebūtų išvydęs dienos šviesos. O dabar ko gero ortodoksai ją priskaitys prie idėjinių publikacijų. Valio! Valio: Tau!

Yra, tiesa, keletas korektūros klaidų (nebaisių).

Skaitėme „Nemune“ Tavo poemą. Sveikiname. Nors anoji, kurią mums buvai skaitęs, yra geresnė.

Jau turbūt greit išvysime Tavo naują knygą?

Laukiame.

Sėkmės Tau!

                                                 Nuoširdžiai Tavo: Vytautas

1979. XI. 18.

/ / /

                                                 1980. XII. 2

Mielas Jonai!

Dar noriu pakartoti, kad eilutė turi būti renkama iki pat galo (jeigu užtenka žodžių tam), o netelpant nulaužiama net keliant skiemenimis, ir „nulaužta uodega“ pristumiama prie krašto dešinėj pusėj, o nulaužiamoji eilutė turi užpildyti visą skilties plotį, tik tada lūžti. Tam turi būti net padidinami tarpai tarp žodžių, kad prieš lūždama būtinai pasiektų skilties kraštą.

Antras klausimas. Gal galima daryti truputį didesnius tarpus tarp strofų (daugiausia ketureiliams), kad akis geriau išskirtų „kvadratinę simetriją“ (kai lūžta, susidaro lyg ir painiava, tada didesni tarpai tarp strofų – praverčia. Akiai.

Ir trečia. Bijau korektūros klaidų. Jų „Nieke“, deja, buvo ne maža („Preliuduose“ nebuvo). Gal Nijolė, jeigu paskambintum, atlėkusi vienai dienai galėtų sutik­rinti korektūrą?

                                                 Lieku Tavo: Vytautas

/ / /

Mielas Redaktoriau,

kaip anasyk stovėdami eilėje prie rašytojų bufeto sutarėme – siunčiu keletą eilėraščių. Kadangi retokai lankau Jūsų laikraščio puslapius, būtų gera išvysti didesnėlesnį pluoštelį – dabar Jūs eilių lyg ir pamažinat.

Siunčiu ir dvi lenkes. Savo malonumui kartais išsiverčiu vieną kitą eilėraštį – šituos noriu parodyti ir skaitytojams.

                                       Spaudžiu dešinę

                                                 Albinas Žukauskas

Vilnius,

1980. III. 24

 

Albino Žukausko laiškas
Albino Žukausko laiškas

 

/ / /

Mielas Jonai!

Siunčiu klėbį satyrų iš „Senmotės“ poemos. Norėčiau, kad iš karto atspausdintumėte – ne daugkartiniam pakaišiojimui į Satyros kampelyj, o vienkartiniam reikalui.

...Vavelyje rasta Jogailos ir Jadvygos grabai. Jadvyga, pasirodo, buvusi dvimetrinė griaučia. Jei Gedminas turėtų ją savo komandoje – „Kibirkštis“ užimtų pirmą vietą. Jogaila buvo menkutis – Alekso Baltrūno kompleksijos, gal dar menkesnis. Lenkų romantikai porą amžių stūgavo, kad Lietuvos meška Jogaila nuspaudė gležną lenkų žiedelį – Jadvygą. Iš tikrųjų Jadvygos būta sunkiasvorės meškos: tokią aš įsivaizduoju ir vaizduoju.

Karalienė Bona turėjo valdas Seinų krašte su centru Alnuose. Jos, plėšrios, pasileidusios bobos karalienės motyvas dar buvo gyvas mano laikais. Žinoma, Bonos vardas nebuvo minimas, bet aš susekiau, kad tai būta jos – kita karalienė ten negalėjo vaidytis. Anekdotą apie Kęstutį ir sviestą girdėjau Trakuose – tai, be abejo, pasakmė, bet originali.

Budelius kunigaikščiai parsisiųsdindavo iš Vokietijos – savų dar neturėjo...

Va kaip!

                                                 Spaudžiu dešinę –

                                                 Albinas Žukauskas

(apie 1980 birželį)

 

Albino Žukausko laiškas
Albino Žukausko laiškas

 

/ / /

Meilė – ironija – satyra – amžinos mano palydovės. Ir pyktis. Ir jautrumas. Ir neapykanta. Nepripažįstu, nepažįstu tik viena – abejingumo.

Ir dar svajonė – teigiama bei neigiama. Šviesi teigiama drovuolio svajonė, kad žmonija klestėtų, gyvuotų ilgaamžė taika. Juoda neigiama būtosios nepraeitosios svajonė: šundaktario svajonė, kad žmonija ilgai ir sunkiai sirgtų; smardi alkoholininko svajonė, kad visas pasaulis būtų alkoholikas. Pakili kunigo svajonė, kad jaunas, vidutinis, senas greičiau mirtų ir eitų į dangų. Juk visa tai svajonės. Svarbu kokios?

Bandau palukštenti žmogaus visagalybes ir jo tvarinio, dievo bejėgiškumus. Iš tiesų: jeigu nepajėgia sudrausti piemengalių, kurie amžinojo miesto aikštėse lyg zuikius medžioja jo vietininkus žemėje – tai koks, po šimts rukšmyžių, jis visagalis dangaus ir žemės valdovas!

„Senmotėje“ daug vietos skiriu praeičiai, vadinamai istorijai. Rieškutėmis samstau būtosios prabūtosios teisybės trupmenas, pro tarpupirščius ant popieriaus lakšto byra jos trūnys: visateisė mažuma ir visiška beteisė dauguma – jos žemgrinda.

Šitai krūsnis „Senmotės“ atšaižų – ironiški jos pradai. Tačiau ir satyrą, net pyktį, grindžiu meile. Meilė man – viskas!

                                                 A. Žukauskas

(apie 1980 pabaigą)

/ / /

Mielas Redaktoriau,

siunčiu papildomą satyrų plaką. Siūlau pačiam parinkti, kas redakcijai pravartu, aš – dėl skubotumo – nespėjau susigaudyti.

Ačiū ir ačiū, kad davėte iliustruoti jaunyliui Jurkūnui.

Aš jį smarkiai vertinu, net labai gerai.

Pasižiūrėkite, kad korektūra nepagadintų alkoholininko. Alkoholininkas – kas gamina, laiko alkoholį, alkoholikas – kas geria.

Įvaduką parašiau labai skubotai – bėdos verčiamas – per 10 minučių. Pats nežinau, kas čia išėjo. Pažvelkite šviežia akim!

                                        Sėkmės!

                                                 A. Žukauskas

81.V.27

Vilnius

/ / /

Mielas Jonai!

Siunčiu glėbelį eilėraščių – daug daugiau negu reikėtų vienam laikraščio parinkimui: kad būtų iš ko pasirinkti.

Dalis jų iš „Senmotės“, jau pabuvojusi Tavo rankose. Reikalas tas, kad „Pergalė“ paėmė tik ištraukas, visos poemos nespausdina. Atsiprašau, kad taip išėjo...

Knyga išeis pat pabaigoje metų.

                                         Sėkmės

                                                 Albinas Žukauskas

1981. X. 29

Parengė Jonas Kalinauskas