Plyšau kone iki ausų, arba Kaip gimė Nepriklausomybės vaikai

Šios istorijos užrašytos per pokalbius su moterimis, kurios gimdė maždaug prieš 30 metų, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę ir išgyveno turbulentiškus laikus. 2019 m. Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir „LRT radijo“ surengtose dirbtuvėse pagal sukauptą medžiagą buvo parašyta pjesė ir pastatytas dokumentinis radijo spektaklis „Viskas bus gerai“. Čia spausdinamos šių istorijų ištraukos. Vardai pakeisti.

Lina Laura Švedaitė


Antano mama
Beprotiškai norėjau turėti vaikų. Važiavome net į Leningradą su vyru. Ištyrė mane. Ištyrė vyrą. Prisimenu, nešiau jo spermą į laboratoriją. Įsidėjau šiltai. Tarp krūtų! Atšalusi gi jau niekam nebetinka. Vėliau atsirado laparoskopija. Tik kelios skylutės pilve, ir jie ten viską pamato. Po procedūros ateina pas mane daktarė, tokia profesorė, šauni moteris, patiko, ir sako: „Klausyk, viskas ten pas tave gerai. Aš jau esu pagyvenusi, tad duosiu tokį patarimą – vaikeli, arba skiriesi ir ieškai naujo, arba gyveni su tuo pačiu ir griešiji.“ Išsiskyriau.

 

Monikos mama
Arvydas pradėjo skirti pasimatymus netoli Tauro kalno. Įsikibdavo į parankę ir lipam viršun. Porą kartų nepavyko. Priešinausi. Tai man koją trina, tai dar kažką sugalvoju. Tuomet jis baisiai nuliūsdavo. Tai gal kokį ketvirtą kartą pakilom mes iki to zakso. Kai apie būsimas vestuves pranešėme mano tėvams, jie paklausė: „Vaikeliai, kur jūs gyvensite?“ Aš nė nepasvarsčiusi atsakiau: „Kur kur, pas jus!“ Taip pat jiems atsakė ir mano brolis. Trejais metais už mane vyresnis.
Tada mums gimė dukrytė. Jiems gimė dvyniai. Įsivaizduok: trijų kambarių butas, devyni žmonės, trys naujagimiai, blokada, karšto vandens nėra, sauskelnių nėra, visur kabo vystyklai ir nė jokio pykčio! Įsimesdavom vaikus į vežimus ir eidavom su broliene gerti kavos. Ji buvo išties baisaus skonio. Bet tada dar šito nežinojom.

 

Romualdas Požerskis. Iš ciklo „Kūdikiai“, 1995
Romualdas Požerskis. Iš ciklo „Kūdikiai“, 1995

 

Antano mama
Dieną ir naktį stovėjome minioje. Dainavome. Lynojo. Iš kažkur virš mano galvos atsirado skėtis. „Ar nesušalsite?“ – klausia vyriškas balsas. Tuo metu visur tvyrojo euforija. Žodžiais labai sunku nusakyti tą nuotaiką. Kažkas nenusakomo. Kažkas fantastiško. Visi tokie vieningi. Buvome kaip vienas. Po kelių savaičių pasijutau nekaip. Be jokių minčių apsilankiau poliklinikoje. Gydytoja pažiūrėjo į mane keistai ir pasakė: „Man atrodo, jūs esat nėščia.“ Aš nuo to „lėktuvo“ net pakilau. Akys sudrėko iš laimės. Man buvo jau visi trisdešimt penkeri. Su buvusiu vyru bandėme dešimt metų. O čia tik opt... Kai mano mama sužinojo, šoko buvusioje – kaip ten ji vadinosi – ai... Černichovs­kio aikštėje. Mes jį vadinome Dievo dovanėle arba Neprik­lausomybės vaiku. Arba tiesiog Antanu.

 

Gretos mama
Kai pasiryžau nueiti pas ginekologę, buvo tvankus rudens pavakarys. Laukiausi jau penktą mėnesį.
Apie tai žinojom tik mudvi. Aš ir mano dukra. „Tu nepagimdysi. – Daktarė nebuvo iš maloniųjų. – Jau vėlu, bet dar galim padaryt valymą, nes nepagimdysi... Ką sau galvojai, Viešpatie?..“ Subėrė daug diag­nozių, kurių nesupratau. Nesigilinau. Tik pasakiau: „Pagimdysiu. Aš jos laukiu.“ Gydytoja dar ilgai kažką vapėjo apie sveiką protą, jaunystę, siekius ir gyvenimo tikslus, bet aš kažkaip tiksliai žinojau: ta mergaitė turi ateiti. Ir jau greitai. Ta gydytoja prarado viltį, prirašė visokių vaistų, tyrimų, dar liepė atsinešt tėvo plaučių nuotrauką...
„Tėvas“, kai pakviečiau pasikalbėti, beveik atkartojo gydytojos žodžius: „Daryk valymą, tu dar tokia jauna, pagalvok, kaip reikės gyvent...“ Klausiausi jo ir svarsčiau, kodėl tam žmogui gaila plaučių rentgeno nuotraukos. Juk daugiau nieko neprašiau. Kad su gydytoja neturėčiau papildomų rūpesčių dėl moralės, nuotrauką parūpino klasiokas. Paskutiniai mėnesiai praėjo greitai. Gretos kraitelį pamažu susipirkau iš pirmųjų leidybos kooperatyvų algų. Mama ir tėtė atsiuntė kailinukus ir minkštą apklotėlį... Iš kur mama jį tais laikais gavo – viens Dievas težino, bet gavo...

 

Monikos mama
Nėštumo pradžioje pravėmiau. Vaikščiojau ramstydama sienas. Vėliau pagerėjo. Šeštą mėnesį pilvo dar visai nesimatė. Vilniuje buvo vos keli echoskopai. Atsėdėjau ilgoje eilėje. Pažiūrėjo. Nieko nekomentavo. Nė žodelio. Buvo pavasaris. Labai daug vestuvių. Visi tuokėsi. Tad mane visi dar kviesdavo šokti...

 

Tado mama
Echoskopu anksčiau žiūrėdavo tik kartą. Ir kai pažiūrėjo, pasakė, kad laukiuosi mergaitės. Ot, galvojau, puošiu aš ją. Egzaminus laikiau su milžinišku pilvu. Buvau pasisiuvusi tokią gėlėtą plačią suknelę... Galų gale ir į ją nebetilpau! Buvo toks nusiteikimas. Gal tai jaunystė? Nebuvo aišku nei kaip, nei iš ko gyvensim. Dabar net sunku įsivaizduoti... O tada atrodė, viskas bus gerai...

 

Gretos mama
Susiradau akušerę, kuri turėjo padėti „tą dieną“ ir ramiai laukiau. Greta medikų skaičiavimais ateiti truputį vėlavo, tad neištvėrus vieną dieną sutvarkiau ne tik namus, bet ir laiptinę išploviau, kad tik greičiau... Na, tai paryčiui ir buvo „greičiau“.

 

Mindaugo mama
Kažkaip atrodo, kad turėjau džiaugtis, pagaliau juk toks stebuklingas dalykas tas vaiko atėjimas. Bet, prisimenu, atvažiuoju į ligoninę ir mane apima toks drebulys. Baimė. Galbūt dramatiškai nuskambės... bet, man rodos, panašų jausmą išgyvena gyvuliai, vežami į skerdyklą. Jo. Tas nuskutimas ir visa kita...

 

Rūtos mama
Su gydytoja susitariau iš anksto. Dėl viso pikto sumokėjau. Pernešiojau gal savaitę. Nuvažiavau į ligoninę. Ten praleidau dieną. Tada paskambinau Algiui pasakyti, kad dar nieko nevyksta ir bešnekant nubėgo vandenys. Pliūptelėjo į tapkes. Nueinu pas seselę, sakau jai: „Man vandenys nubėgo.“ O ji: „Tai aišku, kad vandenys – ne vynas.“ Ir viskas vyko labai greitai. Sąrėmiai buvo žiauriai stiprūs. Prisimenu, dar nubėgau paskutinį kartą į tualetą. Tualetai labai baisūs būdavo. Juoda antisanitarija. Bijojau, kad ten nepagimdyčiau. Viskas ėjo taip greitai. Ir taip skaudėjo.

 

Gretos mama
Nuvažiavusią į ligoninę pasitiko seselės. Apžiūrėjo, keistai susižvalgė. Viena sako: „Galva eina.“ Na, galvoju, o kuo jai eiti... Tik vėliau išsiaiškinau, kad Greta buvo gerokai atlošusi galvą... Kai pagaliau pasiekiau savo palatą, mano kaimynė, skaitydama kažkokią knygą apie vaikų auginimą, pradėjo vis stipriau dejuoti. Tos dejonės perėjo į klyksmus... O man klykaut „išsilavinimas neleido“. Taip, skaudėjo beprotiškai, vėmiau skrandžio sultimis, bet klykt? Na, negražu gi. Tai ir kentėjau. Nubėgo vandenys... Jei ne akušerė Genutė, kuri slapta suleido man kažkokių stebuklingų vaistų, kad Greta kvėpuotų, nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę. Daktarų pamainos keitėsi, paskui jie kažką šventė ir vakare, kai jau buvau visai be jėgų, darsyk ištyrė padėtį, konstatavo: nieko nebus, reikės operuoti. Ar sutinkate? Tarsi turėčiau pasirinkimą... Tiesą sakant, nepamenu, kaip pasirašiau kažkokius popierius... Pamenu, kaip pagaliau pasiekiau išsvajotą operacinę ir paskui kuriam laikui viskas išnyko...

 

Tado mama
Nuo skausmo pradėjau atsijunginėti. Pradėjo krėsti šaltis. Viskas kaip per miglą. Apklojo mane papildoma antklode. Su manimi gražiai elgėsi. O už užuolaidėlių gimdė dar viena moteris. Veiksmas vyksta. Riksmas nežmoniškas. Girdžiu seselė klausia tos moters: „Ko jūs kojų nenusimazgojot?“

 

Monikos mama
Tai nebuvo natūralus gimdymas. Nebuvo veiklos. Kak­lelis nesivėrė. Suleido gimdymą skatinančių. Tada po kurio laiko pamatė, kad aplink kaklą apsivijusi virkštelė... du kartus. Tai subėgo visos seselės. Gal trys buvo. Kartu su daktare stipriai užgulė mano pilvą ir tiesiog jėga išspaudė... man mano mergaitę. O aš plyšau kone iki ausų.

 

Tado mama
Pediatrė, dirbusi toje ligoninėje, buvo labai gera mano mamos draugė. Tai vieną vakarą, kai nevyko apžiūros ir nebuvo kitų budinčių daktarų, per galinį įėjimą ji įleido mano vyrą. Ir jis gavo palaikyti mūsų Taduką.

 

Monikos mama
Turėjau labai mažai pieno. Man atrodo, tas pienas visų pirma turi atsirasti moters galvoje. O aš buvau tokia jaunutė, net nežinau, apie ką ten mąsčiau, nelabai sąmoninga, gyvenau kaip automatas. Nesupratau. Monika užaugo su mišinuku. Daug vaikų taip užaugo. Buvo nustatytos griežtos maitinimo valandos. Nesvarbu, kad vaikas išbadėjęs klykia. Reikia išlaukti tas tris valandas. Įsivaizduok, ką tie mažulyčiai turėjo išgyventi. Atveždavo mums visoms vienu metu. Kaip kaladėles išdalydavo. Spaudydavau aš tą krūtį. Nemokė mūsų nieko apie tai. O ten gaidžio ašaros... Ir tuo metu, kai atveždavo, po palatos langais pradėdavo būriuotis tėveliai. Jie žinodavo, kurią valandą būdavo maitinimas. Tuomet mamos priklibinkščiuodavo prie lango ir iškeldavo savo kokoną. Nelabai kas ten matydavosi.

 

Gretos mama
Prieš išrašymą patyriau dar vieną „smagią“ procedūrą. Pakvietė mane į tvarstomąjį. Atsiguliau, kojos palubėj... kybau. Sesutė sako: „Palaukit šiek tiek.“ Tad laukiu laukiu, neskubu gi niekur. Po kiek laiko atsidaro durys, užeina daktaras, pražilęs toks, ir gal dvidešimt rezidentų. Visi dailiai išsirikiuoja prie manęs. Kojos palubėj, marškinėliai užversti, ieškau kokio taško lubose, kad nematyčiau tų visų jaunų ir gerokai išraudusių rezidentų. O aš nenuraudus, ar ne? Man jau visi aštuoniolika, čia šeštas gimdymas, prie visko pripratus... Daktaras perskaito mano ligos istoriją, patikrina vietą, iš kurios reiks traukti siūlus, ir klausia rezidentų: na, kolegos, ką rinktumėtės žaizdos dezinfekcijai? Kolegos raudoni, bando žiūrėti pro langus, į sienas, lubas, pralemena kažkuris, kad, jo nuomone, labiausiai tiktų zelionka. Puiku. Daktaro nuomonė su „kolegos“ sutampa, visi pagaliau išeina iš palatos. Sau mintyse tik pagalvoju, kad po šito galiu drąsiai šikt Katedros aikštėje ir man tikrai nebus gėda.

 

Antano mama
Grįžome namo. Antanukas buvo nuostabus vaikas, ramutis, gerutis, pats geriausias. Ir tada gan greit paskambino jo tėtis, klausia: „Ką veiki?“ Sakau: „Sūnų auginu.“ Pauzė. Ir tuomet pasigirsta toks sakinys: „Tikiuosi, ne mano.“ Tik pagalvokit, žinoma, tokie žodžiai mane užgavo. Tai aš atsakiau jam: „Atvažiuok, pažiūrėk į vaiką, į veidrodį, į vaiką, į veidrodį.“ Ir padėjau ragelį.

 

Gretos mama
Po dienos ar dviejų mus išleido į laisvę. Mano klasiokas, tas pats, kuris „paskolino“ Gretai savo plaučių nuotrauką, pagelbėjo mums darsyk – buvo pasakyta, kad „vaiką iš ligoninės turi pasiimti tėvas“, – atvyko apsirengęs išleistuvinį kostiumą ir čiupo Gretą seselei iš rankų. Paleido, rodos, tik prie namų, kai mano mama, tikra močiutė, nedrąsiai jam pasakė: „Rolandai, gal visgi duok man anūkę...“
Grįžusi namo vos pajudėjau išskrostu pilvu. Pirmą naktį Greta žiauriai rėkė, nes, kaip paaiškėjo vėliau, nepavyko jai ištraukti to išganingojo motinos pieno. Kitą dieną Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, o mano Greta pamažu pratinosi prie šio pasaulio. Su didele šypsena. Bet čia jau kitos istorijos.

 
Parengė Lina Laura Švedaitė

 

Romualdas Požerskis. Iš ciklo „Kūdikiai“