Spalio 6 d.

Šiandien esame pakviesti į atvirą baltarusių literatūros klasiko Jankos Kupalos pjesės „Tuteišyja“ („Vietiniai“) repeticiją. Buvusieji Jankos Kupalos teatro aktoriai ir teatro vadovas („Kupalaucy“ – kaip jie patys ėmė save vadinti) pastatė šią pjesę slaptoje, pogrindinėje Minsko erdvėje. Viskas laikoma paslaptyje, apie šį kvietimą negalime prasitarti niekam, nes bijomasi, kad gali įsiveržti specialiosios pajėgos. Per spektaklio pertraukas publika tegali išeiti tik į vidinį šio buvusio fabriko kiemą. Negalima net žvilgtelėti už kampo. Pakviestieji rūko, kvėpuoja nakties oru ir kalbasi prislopintais balsais, kol netoliese, pro šalį, žvangant vagonams dunda krovininiai traukiniai.

„Vietinių“, prieš beveik šimtą metų parašytos satyrinės tragikomedijos, esmė – persimetėlio Mikitos Znosako istorija. Šis bando prisitaikyti tiek prie sovietų, tiek prie lenkų valdžių, audringais 1918–1922 metais paeiliui užimančių Minską. Šalies, esančios tarp Rytų ir Vakarų, padėtis visada buvo mūsų prakeiksmas, bet kartu ji nulėmė ir baltarusių nacionalinio identiteto formavimąsi. Ankstesnėse opozicijos eitynėse visada plevėsuodavo žydros EU vėliavos. Bet ne dabar. Rusijos spalvų taip pat beveik nematyti baltos, raudonos ir baltos spalvų vėliavų jūroje, Rusijos vėliavos dažniausiai atsinešamos norint išreikšti paramą vis dar atkakliai tebesitęsiantiems protestams Rusijos šiaurėje, Chabarovske.

 

Autorės nuotrauka

 

Pjesės scenografija minimali, nes teatras nebeturi įprastų resursų. Daugelyje scenų aktoriai vilki juodais treningais – tai tinkamiausi ir patogiausi kardomajam įkalinimui drabužiai. (Žiūrėdama spektaklį svarsčiau, ar nenusipirkus tokių treningų, nors ir nesportuoju. Gal pravers.)

Išėję nusilenkti po spektaklio aktoriai stovi susikibę rankomis grandine. Taip paprastai stovi protestuotojai susidūrimuose su milicija, kad jų neatskirtų ir nesusodintų po vieną į furgonus. O virš jų galvų rodomas raudonai užbraukto Jankos Kupalos teatro vaizdas. Pastebėjusi keletą aktorių verkiant, aš ir pati negaliu sulaikyti ašarų.

Grįždami namo, mes aptarinėjame spektaklį ir man gaila namus praradusios trupės, tačiau tuo pat metu aišku, kad teatras yra valstybės prižiūrima institucija. Institucija, kurioje jiems teko priimti kompromisus. Esu tikra, kad teko. O dabar jie pagaliau yra laisvi nuo valstybinės ideologijos.

Spalio 11 d.

Troleibuse, į kurį įšokome, bandau suskleisti skėtį. Visą rytą lijo, o ir tolesnė prognozė mums nieko gero nežada. Tu vėl nekaip nusiteikęs, nes tave kamuoja galvos skausmai, tiesą sakant, nelabai ir norėjai eiti. Jausdamasi kalta, nusuku žvilgsnį. Prie lango sėdi grupelė moterų, jos atrodo įsitempusios ir sunerimusios, kažką aptarinėja. Viena jų vertinančiai nužvelgia mus ir suprantu, kur jos važiuoja ir apie ką kalbasi. Papasakoju joms paskutines naujienas, kurias spėjau perskaityti, kol dar turėjome interneto ryšį: kad prie Stelos buvo išvaikyti žmonės, panaudotos garso granatos. O jos pasidalina tuo, ką telefonu papasakojo draugai. Bet kur dabar susitikimo taškas, kur mums eiti? Staiga pastebime per gatvę priešais troleibusą einančią minią, žmonės nešasi vėliavas, jos plevėsuoja virš galvų. Vadinasi, kitoje stotelėje reikės išlipti.

/ / /

Visą laiką privalome būti budrūs. Omonininkai turi planą: sekti paskui protestuotojus, užpulti iš nugaros ir išsklaidyti, kad atskiros grupės nesusirinktų į šimtatūkstantinę koloną. Šiandien kartu su kitais jau bėgome šlapia žole ir išmintais purvinais takeliais pro nušiurusius namus. Jaučiausi kaip pigiame siaubo filme ar košmare. Iš paskutiniųjų stengėmės nepaslysti ir mums pavyko.

O dabar slepiamės prekybos centre „Corona“. Po plieskiančiomis prekybcentrio lempomis atgaunu kvapą ir, norėdama sužinoti naujienas, skambinu broliui. Kol skambinu, žvelgiu į ryškias spalvotas reklamas su didžiulėmis pusnuogėmis, besišypsančiomis, atsipalaidavusiomis moterimis. Jų žvilgsniai kviečia mus pasilikti šiame blizgiame, sausame, saugiame rojuje, uostyti kvepalus, užsisakyti picos ar bent apdžiūti. Abejingai pereiname prekybos centrą iki priešingoje pusėje esančių durų ir išeiname tiesiai priešais didžiulę žygiuojančią protestuotojų minią. Toks mūsų šio savaitgalio planas.

/ / /

Lyja ir, nors virš galvos laikau skėtį, mano kuprinė peršlapusi. Viduje yra fotoaparatas ir man dėl jo neramu. Paprastai per mitingus daug fotografuoju, bandau užfiksuoti istorines akimirkas, kas žino, gal netrukus miesto gatvėse nebebus tiek daug nacionalinių vėliavų? Bet neseniai ėmiau vengti fotografuoti veidus. Žmonės gali gauti 15 parų vien už mitinge padarytas ir į instagramą sukeltas asmenukes. Todėl fotografuoju koloną tada, kai matomos tik vėliavos ir žygiuojančiųjų nugaros.

Šiandien per šlapia, išsitraukti fotoaparatą pernelyg nesaugu. Padarau keletą blausių nuotraukų telefonu.

/ / /

Einame Puškino prospekto važiuojamąja dalimi, kai imu justi kažką – kažką grėsminga tvyrant ore. Mes jau pakankamai prisižygiavome, tu prastai jautiesi, esame kiaurai peršlapę, gal metas sukti namo? Mūsų misija būtų baigta... Be to, iki namų tik pusvalandis kelio. Perlipame dvi eismo juostas skiriančią metalinę tvorą. Ji gana žema, pakanka tik pakelti koją, bet tavo džinsai ankšti, gali juos suplėšyti. Eidama per gatvę, staiga atsigręžiu ir matau, kaip protestuojantys sklaidosi, bėga nuo kelio gilyn į kiemus. Jie bėga nuo mėlynos vandens patrankos ir „kosmonautų“, kurie eina iš paskos, eina paskui mus.

Bėgame ir bėgame, kaip bėga ir visi kiti aplinkui: jauni ir seni, vyrai ir moterys, darbininkai ir studentai, gydytojai ir programuotojai. Šią akimirką nesvarbu, kas tu esi, dabar svarbiausia, kaip greitai sugebi bėgti nuo milicijos – per žaidimų, automobilių stovėjimo aikšteles, bėgti tarp daugiaaukščių, kurių durys pravertos gailiaširdžių gyventojų, kviečiančių nepažįstamus žmones slėptis jų butuose. Net mažas butas gali tapti prieglobsčiu trisdešimčiai žmonių. Tai man primena Antrojo pasaulinio karo pasakojimus apie gelbstimus žydus. Bet mums su tavimi dabar nereikia slėptis, ieškoti prieglobsčio, mums reikia namo.

Kai jau atrodo, kad pavojus praėjo ir pagaliau galime atsikvėpti, už medžių pastebime mūsų link bėgančią protestuotojų grupę ir vėl imame bėgti.

Staiga tu sustoji ir sakai, kad tau taip skauda galvą, jog sprogs, jei nubėgsi dar bent metrą. Turime kažkur pasislėpti, tu pasiūlai vietinę maisto krautuvę. Greit užeiname, pasiimame krepšelį prekėms ir sustojame duonos skyriuje, kaip paprasti pirkėjai. Tiesą sakant, bet kuris „kosmonautas“ pamatytų, kad nesame paprasti pirkėjai. Mes kiaurai peršlapę, vanduo varva nuo plaukų. Be to, mūsų veidai įraudę nuo bėgimo. Ir akys paklaikę tarsi žvėrių, sprunkančių nuo medžiotojo.

Pasilenkusi virš koldūnų prikrauto šaldiklio, šluostausi veidą ir plaukus popierine servetėle, stengiuosi atgauti kvapą, nusiraminti. „Kosmonautų“ nematyti. Tik tarp lentynų klaidžiojantys pirkėjai ar pirkėjais apsimetantys protestuotojai, kas ten juos supaisys. Pagaliau nešini krepšeliu su vynu ir maistu vakarienei, prieiname prie kasos. Aš turiu kuprinę ir paprastai plastikinio maišelio neimame, stengiamės elgtis ekologiškai, bet ne šį kartą.

Pro parduotuvės langus matome, kad demonstracija vis dar tęsiasi, žmonės žygiuoja, net nugirstame skanduotę. Bet parduotuvės vadybininkė jau uždarė duris ir piktai šaukia klebenantiems lauko durų rankeną. „Eikit šalin! – šaukia ji. – Mes nedirbame!“ Jos sukryžiuotose rankose žvanga sunkūs raktai, o iš burnos plūsta rūstūs žodžiai. Ji išleidžia mus ir užrakina duris.

Tu siūlai namo eiti ne kiemais, nes juose gali tykoti protestuotojų laukianti milicijos pasala. Mes lėtai ir ramiai einame Puškino prospektu, apsimetame jauna šeima: tu neši baltą, pirkinių prikrautą plastikinį maišelį, o aš glaudžiuosi prie tavęs. Pro šalį ramiai važiuoja armijos sunkvežimiai.

Namie sužinome, kad greta Niamihos gatvės sulaikė du jaunus baltarusių filosofus, tokią pat šeimą, kaip ir mes.

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas