Kristupas Bubnelis. Didžiojo obuolio skiltelė (III). Užrašai iš Naujojo Pasaulio
Tekstas, kurį tarškinu „obuoliuko“ klavišais, tikėtina, jus pasieks jau kitoje kalendorinės membranos pusėje. Laiko girnoms be penkių minučių apsukus dar vieną evoliucinį (iš bėdos – ovuliacinį) ciklą, belaikėje tolumoje girdžiu kreivai eufoniškus trimitų ešelonus; čia pat iškrinta dar nekaltos snaigės, nelyg pirmoko rašaluotais pirštais skambanti Balio Dvariono pjesė. O gal absurdo pjesė iš natūros? Gal pirmo veiksmo uždanga, žiūrėk, tau nusileis dar nepakilusi? Teatrinė scenografija šiais metais keitėsi dažnai, tarsi nematomo demiurgo rankos būtų išdykavusios šešėliais ir šviesa. Bet publika, man regis, dar neišsiskirstė (laukia antro veiksmo). Trumpam iškišę nosis vestibiulio link, tradiciškai pakėlę užputojusias taures ir sukalbėję banaliai ataskaitinius poterius savų ir svetimų ausų inspekcijai, nušvitę biurgeriai tuoj sugužės atgal į parterių ir nuobodžių balkonų delnus. Priims kultūros eucharistiją natūriniais mainais. Kažkur toli, anapus šio veikimo zonos horizonto, ataidi mūsų kūno (ir kraujo) dar nesiekiančios pafrontės kulkos, o prie Juodosios jūros krintantis lėktuvas palieka juodąją dėžę juodai buhalterijai...
Net Maxas Frischas pats nebūtų susapnavęs, kad aviacijos ir grožinės literatūros užtaisas gali būti sprogstamai tikslus, katapultuojantis naivius racionalistus (tie latentiniai romantikai!) į žaidimo paraštes, o iš tikrųjų – užribį. Įsivaizduokime fabulą, kad mes, kaip ponas Faberis avariniu būdu nutūpę Gvatemaloje (Liepkalnyje, Havajuose, Kuriluose – vieta jūsų fantazijai), atrandame nesantuokinę dukrą, kurią palaikėme meiluže. Ten pat ieškodami paklydusio bičiulio, išvystame pakaruoklį kilpos nasruose. Ar išsidurtume akis kaip klasiškai fatališkas Edipas, apakintas improvizuojančios tikrovės blyksnio? Kol sau ramiai skaičiuojame, matuojame, konstruojame, nematomi nagai jau dreskia algoritmo audinį, nuaustą egoizmo siūlais. Sulaikę kvapą sukame vaizdajuostę atgal, o ten – aklai ironiška Teiresijo tyla. Mazgai be atomazgų, ir tai – tik išimtys tikimybių teorijoje.
Kristupo Bubnelio nuotr.
Kol bastomės po margą svietą, miestų grindiny prasikala šaknynai, pražyla (ir sudyla) promenadų dulkės, sueižėja ampyro kolonados, o mums – užauga plaukai, nagai (ir ragai)... Kišenėje aptrintas utėlėtas doleris likimo biržoje netenka perkamosios galios, ir tu beveik ramus. Tokia ta nenuilstama entropijos ir ryjančios civilizacijos kova, kurią galiausiai pasiglemš cunamiai, žemės drebėjimai ir kitos negandos. Finansų krizės, kriptovaliutų kursai, sakote? Jie neverti žaidimo. Tai skaitymas iš lapo, atsakytų dirigentas. Toliau, su Piero Pasolini evangelija ant stalo, perversiškai mylėsimės, puotausime ir atgailausime. Ir vėl kaskart iš naujo. Dėl to svaigaus nežinomojo nario lygtyje, kurią išriš ne matematikai, buhalteriai, net ne statistai-scenaristai, o poncijai pilotai (skrydžio kapitonai!); jei pasiseks labiau – gal Jėzus Kristus superžvaigždė. Štai aviacijos žodyne pagrindinis sraigtasparnio agregatas vadinamas „Jėzaus“ veržle – jai atsisukus, išgyventi katastrofos atveju šansų tiek pat, kiek ir išlošti aukso puodą. Arba Pakso skrydį. Taigi. Pakaks tų begėdiškai beketiškų intonacijų – juk norisi trumpam atsukti kameros juostelę, taktiškai atsiduoti būtojo laiko aktui ir dar sykį peršokti (ir perkošti) kadrus atminties amalgamoje. Kol nevėlu, antraktas.
Spalio 23-ioji. Italų akademijoje (Kolumbijos universiteto padalinys) Marco Fussi griežia naujausius Salvatore’s Sciarrino kapričus ir kelias jaunos japonų kompozitorės Yu Kuwabaros1 pjeses smuikui. Ausims sunku atskirti, kur S. Sciarrino, o kur – Y. Kuwabara. Svarstau, kad kompozicijas sieja ne formų panašumas, o atlikimo maniera, sulyginanti muzikinių atmosferų slėgius. Solistas griežia mintinai! Tarsi, be stryko akrobatikos, čia reikalautume papildomų įrodymų... Kažkas į salę atklysta smarkiai pavėlavęs, sugirgžda braižytas parketas. Dūsauja keli augaloti italiūkščiai, akivaizdžiai pataikę ne ten, kur tikėjosi. Šalimais sėdinčios merginos kišenėje pragysta išmanusis: „GPS lokatorius išjungtas! GPS lokatorius išjungtas!“
Tą akimirką prisiminiau vasarą Hamburge girdėtą islandų dendžio Víkinguro Ólafssono rečitalį, kurio metu tėtušį Bachą netikėtai užmušė... „Sonny Ericsson“? Ne, aifonas. Futbolo rungtynės. Tiesiogiai. Išmaniajame telefone. „GPS lokatorius išjungtas!“ XVII Europos futbolo čempionato transliacija beveik penkias minutes galynėjosi nelygioje dvikovoje su Goldbergo variacijomis ir geležine pianisto kantrybe, kol galiausiai Elbės filharmonijos eretikui buvo parodyta raudona kortelė (mes rodėme vidurinį pirštą). Ramia sąžine konstatuoju: šio amžiaus ekstremizmas – koncertų salės, užminuotos mobiliakais.
Beveik pakenčiama aura lydėjo lapkričio pirmosios vakarą „DiMenna“ salėje, ansamblio „Yarn/Wire“ koncerte. Italų kompozitorės, garsų alchemikės Claros Iannottos opuso „glass and stone“ bei amerikiečio Erico Wubbelso daugiadalio ciklo „Diagrams of the Ear (Auditory Scene Analysis IV)“ premjeros – tikra atgaiva ausims, jei pakanka muzikos be pridėtinių konservantų: šviesų, projekcijų ar kito teatro. „Yarn/Wire“ kvartetą sudaro pianistės Laura Barger, Julia Den Boer ir perkusininkai Russellas Greenbergas, Sae Hashimoto. Šį kvarteto žanrą Béla Bartókas inauguravo 1936 m., parašęs gan egzotišką Sonatą dviem fortepijonams ir perkusijai. Ansamblio sudėtis, kaip matome, nesvetima ir šiuolaikinių kompozitorių vaizduotės eksperimentams.
Kristupo Bubnelio nuotr.
Lapkričio pirmosios vakarą su pakeleiviais klaidžiojame Čelsio kvartale. Valandėlę pavarstę galerijų duris, galiausiai kišam snapą į „Hauser & Wirth“ – čionykštė vernisažų publika sukiojasi tirštam veidų ir kvepalų kokteilyje tarsi dreifuojančios žuvelės miniatiūriniame akvariume. Užuodę lengvą sujudimą, patraukiame į trečią aukštą dar nežinodami, kad tuoj čia įvyks akistata su fotomenininke Annie Leibovitz. Natūroje. In corpore. Viena medalio pusė – ikoniškai žalsvų portretų kompozicijos, kurios senų seniausiai tapo jos vizitinėmis kortelėmis. Bet pažiūrėti Annie į akis – visai kas kita. Pagauti fotografės žvilgsnį, vadinasi, pažvelgti į akis Susan Sontag, Johnui Lennonui, Elžbietai II ir kitiems, jau tapusiems vaškinių figūrų muziejaus figūrantais. O kas belieka laborantams šiapus? Akių nektaras žydinčiame botanikos sode? Seniai nebetikiu jokiomis piligrimystės formomis. Tikiu tik ta akimirkos sueitimi, žaibuojančio žvilgsnio erotika. Jubiliejiniai patosai, tostai ir medaliai, ilgos kalbos tėra numirėlių žaidimai. Net gėlės po koncertų kvepia kapinėmis. Iš kito kranto fotomenininkas Saulius Paukštys klausia, ar pačiupome autografą. Nepačiupome, bet tūlam lietuvaičiui joks autografas neatstotų fotografės žvilgsnio, kurio vandenyse pavyko išsimaudyti ir net išlipti sausam!
Savaitė po prezidento rinkimų universitete prasidėjo fleitininkės Claire Chase2, pasidalinusios spalvingais Terry Riley piešiniais, vizitu. Tie margumynai – partitūros, kurias Rytų pakrantės kompozitorius išmargino pandemijos metu. Dabar minimalizmo klasikas gyvena Japonijoje3. Tą patį vakarą lankiausi Skandinavų namuose, Niujorko Baltijos filmų festivalyje. Lietuvių dokumentininkė Aistė Stonytė pristatė filmą „Mamutų medžioklė“ – veik detektyvinę istoriją apie paslaptingomis aplinkybėmis filmuotą režisieriaus Jono Jurašo (vėliau sovietinių funkcionierių priverstinai ištremtą... Niujorkan!) spektaklį. Amerikiečiai išsižioję, nes geležinės uždangos egzotiką, matyt, sunku suvokti. Taip nebūna! Būna, Dėde Semai, būna, atsako Pupų Dėdė.
Lapkričio 16-ąją einu pasiklausyti Johno Adamso diriguojamo Niujorko filharmonijos orkestro. Programą pradeda Arvo Pärto (šiemet jam – devyniasdešimt!) „Cantus in memoriam Benjamin Britten“. Norėčiau kada nors sulaukti dienos, kai Lincolno centre skambės Bronius Kutavičius ar Osvaldas Balakauskas (Justina Repečkaitė, Diana Čemerytė – sąrašą galima pildyti). Tiesa, dabar be konkurencijos čia valdo mūsų kompozitorės – Žibuoklė Martinaitytė (beje, puikiai aprašiusi savuosius Niujorko įspūdžius4) ir Raminta Šerkšnytė. Gal kada nors lietuviškas leidybos ir vadybos sektorius tvirčiau įleis šaknis į tarptautinę rinką. Nustebino jaunos kartos kūrėjos Gabriellos Smith orkestro kompozicija „Lost Coast“. Gera orkestruotė, be putojančių kulminacijų. Tačiau ilgainiui pajunti, kad muzika laisvai galėtų iliustruoti kokią „National Geography“ programą apie bebrų populiaciją ir kopuliaciją. Tai pabrėžtinai programinė muzika, deklaruojanti klimato kaitos pavojus Vakarų pakrantės florai ir faunai. Programinis sacharinas, kurio nevirškinu. Galiausiai, po Aarono Coplando (Arūno Kaplūno!) opuso trimitui, anglų ragui ir ansambliui „Quiet City“, išgirstame monumentalų J. Adamso „City Noir“, kiek primenantį Dariuso Milhaud estetiką. 77-erių kompozitorius nė neketina mažinti apsukų, jis puikiai diriguoja, komponuoja (ir kuruoja). Žmogus-orkestras. Taip ir turi būti.
Lapkričio 21 d. žliaugiant lietui išsiruošiu į Brukliną. Riedėti traukiniu – valanda, tad visuomet bandau pasverti tą kilometražo svorį. Šį kartą pastanga pranoksta lūkesčius. „Roulette“ teatre „International Contemporary Ensemble“ (dar žinomas kaip „ICE“) ir perkusininkas Stevenas Schickas pristato aštuonerius (!) metus rašytą ir brandintą kanadiečių kompozitorės Zoshos Di Castri kūrinį „TOUCH TRACE“5. Per paskutinius penkerius metus esu patyręs du nušvitimus – tai Enno Poppe’s „Prozession“ Liucernoje ir pastarasis kūrinys. Supranti, kad genialiems (atleiskit už žodyno banalumą) sumanymams prireikia laiko. Tik laiko, tik jo. Tai irgi ovuliacinis (sykiu ir evoliucinis) procesas, kurio neperspjaus algoritmas ar šalta konstrukcija. Neperpjaus joks cezario pjūvis ir spjūvis prieš vėją. O vėjas, kaip žinia, visuomet pučia prieš plauką. Tai forma, kuri skleidžiasi skulptūriškai ir laipsniškai, skaptuojant taktą po takto. Taip pat kaip dailidė skaptuoja medį ar skulptorius tašo akmenį. Mes kalame taktus milisekundžių erdvėje, bandydami sukurti garso rūmą skambesio atomais, neutronais, elektronais.
Paskui kelias naktis bastausi po Niujorko žemutinę dalį, fiksuodamas garsus įrašytuvo mikrofonais. Šąla pirštai, gelia vėjas. Bet rezultatas išeina gana neblogas. Tai kursinis darbelis, kurį dar papuošiu preparuoto fortepijono sąskambiais. Po sesijos maratono, gruodžio 13-ąją, patenkintas keliauju į Arturo Jevdokimovo dokumentinio filmo seansą. Vėliau su pakeleiviais einame išlenkti burnelės į mažytį barą „Jimmy’s Corner“. Tai boksininkų valdos, absoliuti autentika su Muhammado Ali ir kitų mušeikų portretais ant sienų. Tokia savotiška laiko kapsulė, kur alus kainuoja vos penkis žalius („Špunka“ turi kur patobulėti). „Yra tikrų skylių Niujorke“, – pagalvoji. Siunti linkėjimus gėrovams gerovės valstybėje, kurie klausos ir regos kempinėmis nuryja tavo mintijimo rašalą kepenų funkcijai palaikyti.
Chirurgai persodina širdis, o mes – ar galim persodinti lietuvio dvasią amerikietiškoje dirvoje, betono ir neono žemėje? Galim! Kaimynai lenkai tėvynainį Fryderyką Chopiną juk išpreparavo gabalais. Galėtume ir mes M. K. Čiurlionio palaikus kiekvieno jubiliejaus proga ekshumuoti ir išsiųsti vis kita kryptimi, į šiaurę, pietus, vakarus ar rytus. Arba į kosmosą, kaip palydovą MKČ asteroidui! Čia jums ne oro uostų pavadinimai ir memorialinės lentelės (Vilniuje, 2025 Viešpaties gimimo metais, jos vis dar byloja kirilica). Seimūnų galvos pakalbėjo ir nusprendė, kad 2025-ieji dar ir Lietuvos aviacijos kūrėjų metai. „Jėzaus“ veržlė mus atlaikys, tad prisisek saugos diržus, vagabondo Lituano! Ir aš jau pasiruošęs skrydžiui. Rytoj keliu sparnus į Vytauto Kernagio Kaliforniją: „Taksistas atsidūsta, užsideda kepurę / Tavęs pasiteirauja: kur, brolau?“ Tau burnoje ištirpsta žodis...
1 https://3shimai.com/yu/index_Eng.html
3 https://thebluemoment.com/2023/10/16/terry-riley-in-japan
4 https://literaturairmenas.lt/muzika/zibuokle-martinaityte-niujorkas-kompozitores-dienorasciai-5
5 https://roulette.org/event/ice-touch-trace
Ankstesnės dalys:
