Marius Vyšniauskas. Satyrinė poema „Draugas Oneginas“ – kitoks žvilgsnis į Lietuvą

Arkadijus Buchovas (nuotraukos autorius ir data nežinoma)

Atrodo, jog Pirmosios Lietuvos Respublikos politinė, kultūrinė bei socialinė istorija jau seniai ištyrinėta, tačiau taip toli gražu nėra. Istorikai dažnai linkę apsistoti tik ties viena ar kita visuomenės ar įvykių grupe, tai užgožia bendrą vaizdą, todėl pateikiami faktai atstovauja tik atskirai, šališkai nuomonei. Tai tampa nemaža paklaida, kadangi ne visada girdime teisingai, įvairiapusiškai pagrįstą požiūrį. Šiame straipsnyje apie tarpukario atmosferą papasakosiu ne įsitvirtinusiu, o šiek tiek kitokiu kampu – iš žmogaus, kuris Lietuvoje nepelnytai užmirštas, pozicijos.
Satyrikas, dramaturgas, redaktorius, poetas Arkadijus Buchovas (1889–1937) su žmona aktore Aliona bei dukra Natalija į Kauną atvyko 1920 m. iš Gardino, kuriame su Vilniaus aktorių trupe gastroliavo. Kaip teigiama šaltiniuose, šis garsaus Rusijos žurnalo „Satyrikon" redaktorius artimai bendravo su „satyrų karaliumi" Arkadijumi Averčenka, rašytojais Liudu Gira, Michailu Bulgakovu, dailininku Mstislavu Dobužinskiu. 1918 m. Spalio revoliucijos metu baimindamasis raudonojo teroro, kaip ir daugelis inteligentų, emigravo.
Atvykęs į Kauną, jis tuoj pat įsteigė vieną populiariausių rusų dienraščių „Эхо" ir tapo žinomas visame mieste, organizavo rusų emigrantų kūrybos vakarus Kaune. Laikraštis remtas ir mūsiškės valdžios, pvz., užsienio reikalų ministras Juozas Purickis (1883–1934) (kuris buvo redaktoriaus draugas) kliovėsi juo, nes A. Buchovas rėmė pastarojo vedamą politiką ir gynė jį nuo Augustino Voldemaro kritikos. Pagal kitus šaltinius, 1940 m. „Эхо" buvo palaikomas „smetoniškos kontržvalgybos", o sovietai jį kaltino reakcingumu bei antiliaudiškumu. Dienraštis tarpukario Kaune garsėjo aktualiomis temomis, ryšiais su garsiais lietuviais bei leidiniais.
Pats A. Buchovas, pirmiausia, pasižymėjo satyriniais feljetonais, apybraižomis. Per šiuos tekstus šmaikščiai žvelgta į Lietuvai rūpimus klausimus, pašieptos tokios asmenybės, kaip A. Voldemaras, L. Želigovskis ir kt. „Эхо" redaktorius pelnė vardą ir kaip poetas, nors jo poezija nepranoko jo prozos. Tačiau labiausiai redaktorius ir žurnalistas išgarsėjo monumentalia satyrine poema „Товарищ Онегин" („Draugas Oneginas"), kurioje atsispindėjo ne tik tuometės Rusijos politinė atmosfera, bet ir Nepriklausomos Lietuvos aktualijos.
Šį kūrinį jis rašė naudodamasis L. Arkadskio slapyvardžiu. Pasak L. Gudaičio, A. Buchovas mėgo slapyvardžius, pvz., naudojosi „A. Panino ir kitokiais (...) kriptonimais ar be jokių parašų, tačiau atpažįstamas pagal autoriaus dėstymą –­ gyvą, žaismingą, užkrečiantį smagiu juoku ir skatinantį mąstyti". Todėl ir šis kūrinys, lyginant jį su kitais, lengvai atpažįstamas, kaip tos pačios plunksnos turėtojo. Šaipydamasis iš kairės ir iš dešinės, autorius pajudino gausybę politinių aktualijų ir socialinių klausimų: Sacharino bylą, Vilniaus klausimą, Lietuvos geopolitiką, jos padėtį Vakarų Europoje. Tai bene garsiausias A. Buchovo poetinis kūrinys (nėra žinoma, ar redaktorius vėliau kūrė poeziją, šaltiniuose dar fiksuojami jo anekdotai, humoreskos, matyt, sklandę tuo metu visuomenėje ir atkartoti dienraštyje), pasižymintis itin stipria menine įtaiga bei galintis sėkmingai reklamuoti ne tik tarpukario Kauną, bet ir visą Lietuvą (gaila, tačiau iki šių dienų poema į lietuvių kalbą neišversta, nesulaukusi istoriografų dėmesio, tad galime tik glaustai paminėti kai kurias svarbesnes jos vietas).
Didžiausios įtakos A. Buchovo poezijai turėjo mėgstamiausias XIX a. pr. klasikas A. Puškinas (1799–1837). Apie tai poemos autorius kaip tik ir užsimena pradžioje: „A. Puškino atminimui, kurio kūrinius iš manęs atėmė komisarai." Vadinasi, A. Buchovo bute daryta krata, tik nėra minima, ar kūriniai išvežti jam gyvenant Petrograde, Maskvoje ar Vilniuje? Greičiausiai taip buvo pasielgta Rusijoj, kadangi knygų nusavinimas buvo itin dažnas. Pavyzdžiui, darant kratą rusų filosofo Gustavo Špeto (1879–1937) namuose, pasak jo dukters Marinos Štorch (g. 1918), išvežta „lagaminas rankraščių, keletas knygų (daugiausiai užsienio kalba), dvi spausdinimo mašinėlės ir špaga (pastaroji, anot jos svarstymų, raudonųjų palaikyta pavojingu ginklu)". Taip pat M. Štorch teigė, jog G. Špetui esant tremtyje konfiskuotos A. Puškino knygos, tad tokios pat lemties susilaukė ir A. Buchovo turtas.
1921 m. vasarą A. Buchovas pradėjo skelbti savo satyrinę poemą „Draugas Oneginas" A. Puškino „Eugenijaus Onegino" motyvais, daugiau kaip mėnesį vos ne kasdien pateikdamas iki 20 ir daugiau ketureilių. Kūrinyje vaizduojamas likimo blaškomas rusų emigrantas Eugenijus, kuris bastosi po Europą (panašiai kaip A. Puškino herojus) vis sugrįždamas į Kauną. Satyrinėje poemoje nebijoma pajuokti ne tik paprastus žmones, bet ir valdžios viršūnes, pvz., Oneginui gyvenant Maskvoje Leninas vadinamas „Didžiuoju Maskvos caru" („Великий Царь Московский Ленин").
Poemos herojus – Eugenijus – buvęs karininkas, atvažiavęs į Maskvą iš kaimo, staiga šnipų apšaukiamas eseru ir pasodinamas į Butyrkų kalėjimą, kur gailisi, jog neišvyko į Krymą ar Nicą, ima planuoti, kaip pasprukti iš tėvynės, kadangi nenori būti sušaudytas. Geriausia apsistojimo vieta – Lietuva, kuri taip pat nesvetima. „Aš pamiršau jums pasakyti, kad Eugenijus, / Nors ir gyventojas Maskvos, / Bet buvo įpėdinis turtų / Tetos velionės Lietuvoj" (vertimas pažodinis). Tad jis pasiunčia Lietuvos nepaprastajam pasiuntiniui ir įgaliotajam ministrui TSRS Jurgiui Baltrušaičiui laišką (kurio pradžia atkartoja garsųjį A. Puškino Tatjanos Larinos laišką) prašydamas padėti išvykti į Kauną ir taip ne tik pabėgti iš Maskvos, bet ir susigrąžinti teises į tetos palikimą.
Kaunas pristatomas kaip rojus žemėje, kuriame pilna maisto, visokių patogumų. Pavyzdžiui, atėjęs į restoraną Oneginas šešias dienas valgo, kol dėl skrandžio skausmų paguldomas į ligoninę. „Komunistuojančioj tėvynėj / Oneginas maitintis neįprato. / Ten, garbindamas grožį gyvasties, / Vos spėjo seiles ir liežuvį ryti. (...) O čia jisai išvydęs kalnus duonos, / Veršelių, kalakutų, karvių, / Oneginas palaimino net dangų, / O su dangum kartu – virėjus". Kita vertus, nepamirštama priminti ir Lietuvos praeities: „O Lietuva, Lietuva! Plačiausios galimybės / Kur rusų sostas buvo neseniai / Tik tu viena ėdrūnui leidi / Ankstesnį rojų prisimint..." Matyt, autorius turėjo galvoje faktą, jog Riurikaičių dinastija susijusi giminystės ryšiais su Gediminaičiais (Vytauto dukra Sofija ištekėjo už Maskvos Didžiojo Kunigaikščio Vasilijaus I) (tai viena iš versijų atsižvelgiant būtent į pasakymą „rusų sostas", kuris niekaip kitaip negali būti atvaizduotas, tačiau, kita vertus, tas pats pasakymas, gali būti šifruojamas ir kaip imperinės Rusijos ilgus metus užkariavimas mūsų šalies (tokiu atveju „rusų sostas" įmanomas, tik perkeltine prasme)).
Poemoje daug vietos skiriama sunkioms emigrantų gyvenimo sąlygoms (suplyšę rūbai, žiurkėmis knibždantys kambariai), todėl galima manyti, kad A. Buchovui iš pradžių Lietuvoje ir pačiam sunkiai ėjosi. Žinoma, ar poemoje yra autobiografiškumo, sunku pasakyti. Apskritai nėra aišku, kodėl redaktorius ėmėsi šio kūrinio, t. y. koks turėjo būti jo sumanymas: satyriškai pasišaipyti iš Lietuvos ir Rusijos ar santūriai priminti, jog abiejose valstybėse nėra tokio idealaus rojaus, kaip įžvelgia ten gyvenantys. O gal tai pristatymas sunkios Lietuvos padėties europiniame kontekste?
Poemoje akcentuojama ir Lietuvos politinė padėtis: „Vien į tave meilingai žiūri / Kaimyno akyla akis / Dėl tavo maisto –­ ir Vilniuj / Audra įsiplieskia staigi." Taip vaizdingai kalbama apie santykius su Lenkija dėl Vilniaus krašto. Tačiau, kad nebūtų apkaltintas politikavimu, A. Buchovas savotiškai išsisuka pademonstruodamas būdingą „antipolitiškumą" ir teigdamas, jog personažas nėra politikas ir apie viską kalba be jokios kritikos. Jis paprastas pabėgėlis, kuris džiaugiasi išsipildžiusia laiminga svajone. Betgi politikos vis dėlto esama ir pradžioje ji nukreipta prieš didžiausią A. Buchovo priešą – A. Voldemarą: „O ar gobšusis Voldemaras / Neryja it pietaudamas ministrų?" (Voldemaras troško vadovauti net kelioms ministerijoms). Perskaitęs tokią „poeziją" A. Voldemaras ne juokais įsižeidė. Gal netgi būtent ši poema ir pradėjo ministro ir satyriko konfliktą – gaila, nežinome, kaip tiksliai sureagavo politikas, tačiau kūrinys skambėjo Kauno visuomenės salonuose.
Poemos herojus Oneginas, ieškodamas savosios Tatjanos (kurios nerado nei gimtajame kaime, nei komunistinėje Maskvoje) tarp Kauno damų, skundžiasi: „Kai neturi dabitos frako / Tai damos mirę tau išsyk / Ir jums atsako Ни супранту / Į bet kokius švelnius žodžius." Dar kitoje strofoje situacija sukonkretinama, teigiant, jog visos „merginos taip suchamiškėjo / Jog žiūri tik į kišenes". Taigi, šitos problemos nesikeičia: jos panašios ir šiandien, ir prieš šimtą metų.
Įdomus ir pačios Tatjanos charakteris. Mergina – turtingo pirklio (kuris įvardijamas kaip „alkanas vilkas") dukra, tačiau gana vieniša, gyvenanti su šešiasdešimtmete teta Sofija, mėgstančia leisti pinigus, dėl ko nuolatos barama ekonomiškos dukterėčios (kuri, kaip teigia autorius, nusimano ne tik apie audinių, bet ir apie aliejaus kainas). Jos sesuo Katerina laimingai ištekėjusi už bankininko ir nuolatos pateikiama pavyzdžiu seseriai. Tad, kai Oneginas sutinka Tatjaną, pastarosios tėvas palaiko jį valkata ir atsisako išleisti už jo dukrą. Pirklys suranda jai turtingą jaunikį, kurį išvydęs mylimosios namuose besikalbantį su Latvijos konsulu, Oneginas stipriai įsižeidžia, nori iššaukti jį į dvikovą, tačiau persigalvojęs galiausiai nusprendžia palikti Lietuvą. Per Kybartus jis išvyksta į Vakarų Europą. Tai tipiškas rusų emigrantas, kuriam Lietuva – tarpinė stotelė, tačiau vėliau, nenorėdamas nutolti nuo gyvenamos aplinkos, A. Buchovas savo herojų nuolatos grąžina atgal.
Apskritai Kaunas pateikiamas itin šmaikščiai, pašiepiant merginų madas, jų apkūnų stotą (spėliojama, kas sveria daugiau – lietuvė ar dramblys?). Pasakojama apie vakarines Laisvės alėjos linksmybes, nešvarias gatves, aukštuomenės pokylius, jaunimo išgertuves. Gausu sulyginimų su Rusija, kuri (iki revoliucijos) pateikiama kaip aukštos kultūros šalis. Herojus, būdamas Berlyne, sapnuoja sapną, kuriame regi Leniną-carą ir šalia jo Aleksandrą Kolontaj (1872–1952) – carienę. Žmonės iš džiaugsmo verkia, skamba varpai, Kremliuje plevėsuoja... trispalvės. Raudonų vėliavų daugiau nebėra ir visi politikai, pvz., Feliksas Dzeržinskis, pateikiami kaip caro šeimos atstovai. Trumpiau tariant, tai komunizmo rojus, supintas su imperine praeitimi (itin ryškus paskutiniojo imperatoriaus šeimos įvaizdis), čia žaliuoja laukai, parduotuvių lentynos nukrautos produktais, dirba fabrikai ir kt.
Kitas keliaujančio Onegino sustojimo taškas – Paryžius – poemoje vaizduojamas kaip rusiškas miestas. Tai Oneginas pastebi vos išlipęs iš traukinio: aplink girdi vien tėvynainių kalbą. „Štai astrachaniečių pora, / Štai akušerė iš Maskvos, / Štai architektas iš Kalugos / O paryžiečiai, kurgi jūs?" Gerai žinome, jog Paryžiuje po revoliucijos gyveno begalė rusų, veikė rusiškos emigrantų kavinės, parduotuvės, klubai, rengti kultūriniai vakarai, užsiimta netgi politine veikla, pvz., barono Piotro Vrangelio (1878–1928) iniciatyva burta baltųjų armija (tėvynės gelbėjimo pulkai), o su imperatoriškąja šeima nužudyto gydytojo Eugenijaus Botkino (1865–1918) anūkas Konstantinas Melnikas (g. 1927) užėmė aukštas valstybines pareigas. Visa tai satyriškai aprašo ir autorius, spręsdamas, kur herojui nueiti: „Koncertan Ivano Chripunovo... / Vėl restoranan Maskvos... / Antroji lekcija Petrovo... / Tfu, velnias... Samaros čigonų choras..."
Nusivylęs Prancūzijos sostine Oneginas išvyksta į Ženevą, kur pirmiausia aplanko Tautų lygą, o joje kaip tik aptarinėjamas Vilniaus klausimas. Posėdyje Anglijos ministras pirmininkas D. L. George'as paskelbia, kad Vilnius teisėtai priklauso Lietuvai, bet kadangi vėl atsiranda daug argumentų, kuriuos pateikia tiek miesto siekianti Lenkija, tiek Lietuva, klausimas paliekamas atviras.
Iš nuobodžiaujančios Ženevos Oneginas išplaukia į Londoną, bet ir čia nieko nesužinojęs apie Vilniaus padėtį grįžta į Kauną. Vos atvykęs į miestą sužino, kad vyksta rinkimai. Čia jau A. Buchovas neapsieina be aštrios satyros: Lietuvoje toks ilgas partijų ir programų sąrašas (130), jog išnagrinėti jį Oneginui prireikia visos nakties. „Šimtas trys atspalviai sionizmo / Trylika tautų... devyni tikėjimai... / Šimtas septyni atvaizdai socializmo..." Oneginas žino, jog atiduodamas balsą jis atlieka pilietinę pareigą, tačiau ką pasirinkti, negali apsispręsti. „Sąrašuose prasmės jis ieško / Koks partijų šių idealas? / Ir taip dienas dvi be miego ir be maisto / Ilgiausią sąrašą jis studijavo vis." Galiausiai baimindamasis, kad eserai klasta atims tetos žemę, Oneginas balsuoja už kadetus, pabrėždamas, jog šitai supras kiekvienas dvarininkas. „O jei endekai taip klastingai / Gudrybę kokią sugalvos / Kas žemės klausimą pakeistų / Tetos tad valdai bus – kaput.." Genamas baimingų minčių Oneginas pradeda kiekvieną dieną vaikščioti į Seimą, kuris pristatomas gana charizmatiškai – išvardijant kai kuriuos žymesnius politikus. „Skaitytojau! Tu seimo nesišalink / Nors tik truputį pažiūrėk / Kaip ištvermingasis Staugaitis / Ten gali šitiek iškentėt... / Kokių nežemiškų jėgų / Jisai turėti tuo metu privalo / Kai katedroje štai –­ Čepinskis / Ir oponento tikisi Bičiūnas." Poemoje piešiamas Seimo susiskaldymas, sąmyšis, kurį sugebėtų nustelbti tik varpų gausmas, Seimo nario Eliziejaus Draugelio ginčai su endekais bei Žemės reforma, kuri nuo pat pradžių gąsdina Oneginą. Įdomu, kad poemoje minimas V. Bičiūnas savo straipsniuose itin neigiamai atsiliepė apie A. Buchovą, vadindamas jį sovietų šnipu bei aprašinėdamas jo redakcijoje (dab. Maironio g. 19) besirenkančius žydų, lenkų, rusų bei lietuvių atstovus, kuriuos jungia socialistinės pažiūros.
Apimtas liūdesio ir tarsi norėdamas susigrąžinti senąsias dienas („Suprato po truputį jis, / Koks buvo mylimas, laimingas / Kai ačiū Dievui – Rusijoj, / Dar buvo monarchistinis režimas..."), kai Rusijos imperija dar buvo nesuskilusi, Oneginas žemėlapyje suodžiais užtepa Baltijos šalių sienas. Žinoma, pats autorius niekada nenorėjo atgaivinti imperinės Rusijos. Kaip buvęs revoliucionierius, rėmė Vasario revoliuciją, jaunystėje kėsinosi į aukštus valdžios asmenis (į iš Vilniaus gubernijos kilusį generolą leitenantą Aleksandrą Sandeckį (1851–?), buvusį Kazanės karinės apygardos viršininką), tačiau atvykęs į Lietuvą staiga persimetė prie baltųjų, o vėliau, politiniais sumetimais (norėdamas grįžti į tėvynę), vėl tapo komunistų šalininku. Be to, savo dienraštyje esančiuose pasisakymuose smerkė vakarų emigrantų siekius atkurti senąją tvarką. Tad šiuo atveju, Lietuvos sienų ištrynimas gal tėra meninė priemonė, sustiprinanti emigranto sielvartą.
Kita poemos dalis skirta lenkų užimtam Vilniui. Demonstruojama ryški neapykanta Lenkijai. Satyrikas aiškiai pasisako, kad Vilnius teisėtai priklauso Lietuvai, ir tai būdinga didžiajai daliai dienraščio redaktoriaus kūrybos, kas leidžia spėti, jog šitaip A. Buchovas bandė adaptuotis prie lietuviškos visuomenės. Tačiau Oneginas meilę Lietuvai pajunta ne iš karto. Nusivylęs Kaunu jis persikelia į Vilnių ir ten staiga tampa „diplomatu" milijonierium, nes iš lenkų gauna du maišus markių. Vis dėlto netrukus atsiskleidžia herojaus „diplomatiniai gebėjimai" verčiant uzurpatorius atsakyti į nemalonius klausimus. „Kaip reikaliukai? Kaip gyvenat? / Kas dedas pilietinės teisės srity? / Ir tarp kitko, ar greitai jūs išeisit / Lietuviams Vilnių atiduodami?" Lenkai sureaguoja žaibiškai. „Išeisim? Prosza pano / – Eik po Velnių –­ atsakymas pirmasis buvo / Eik po velnių? –­ labai net keista / Nors tepasakę paprasčiausiai būtų: ne..." Poemoje paliečiamas opus tarpukario klausimas, kai Lietuvą, pagal Pauliaus Hymanso (1865–1941) planą, rengta paversti Lenkijos dalimi. Šiuos įvykius pašiepė ir A. Buchovas, kai užklausus lenko apie kantonus bei kas po susijungimo sėdės Vilniuje, herojus gauna netikėtą atsakymą. „Sakykit man, –­ o plebiscitas / Tikiuosi, nesat jūs prieš jį? / Tas paprastai tik sušnairavo / Ir ištiesė jam kumštį prieš akis." Sulaukęs tokių reakcijų ir palaikytas kvailiu, Oneginas grįžo į Kauną, kuris tampa mielesnis nei pirmiau.
A. Buchovas toliau tęsia antilenkišką temą pasakodamas herojaus sapną, susidedantį iš dviejų dalių. Pirmoje – nušviečiama Kauno modernizacija. Mieste įkurta 16 gimnazijų bei 5 universitetai, gatvėse nebėra purvo, o vietoje Šančių stovi dvarai, muziejai bei parkai. Tikra idilė, matyt, susieta su tuo metu Kaune vykusiomis statybomis. Bet po pirmosios linksmosios dalies eina lietuviškas košmaras – prie Lenkijos prijungta Lietuva. Viskas sulenkinama, Vilniuje įsikuria valdžia, Kaunas pavirsta kareivinėmis. „Visam Kaune tik lenkų kareivinės / Vis naujas frontas gatvėj kiekvienoj / Už apvado policininko geltono / Nebematyt tolesnio horizonto." Pasakojama, kaip Laisvės alėjoje marširuojantys lenkų kariai trumpina žydams barzdas. Tai visuomenėje vyravę gąsdinimai, kuriais stengtasi sustiprinti tautiškumą, būtent šis faktas itin ryškus poemoje, susipynęs tiek su politinėmis, tiek su vietos aplinkybėmis, nes pati Europa skatino Lietuvą patvirtinti P. Hymanso planą, antraip atsisakys pripažinti ją kaip šalį, ir net grasino karu. „Skausmingai atsiduso Lietuva / Kol mokoma dainuoti ją / Kad „Lenkija nežuvus dar" / Ir gal pasaulį užvaldys."
Kūrinio pabaigoje Oneginas grįžta į Maskvą ir vėl atsiduria kalėjime, nes apkaltinamas tėvynės išdavimu. Tačiau laidavus Lietuvos diplomatams, išleidžiamas ir traukiniu vėl grįžta į Kauną. „Norit tikėkit, norit ne, / Bet nepraėjus nei šešioms dienoms / Kaip viename Kaune koncerte / Aš vėl Oneginą mačiau." Jis įsikuria Miško gatvėje ir ima svajoti apie praturtėjimą...
Baisiausia, kad A. Buchovas tarsi išpranašavo sau likimą. 1927 m. gruodžio 1 d. grįžęs į TSRS po dešimties metų jis buvo apkaltintas tėvynės išdavimu ir areštuotas. TSRS Aukščiausiojo Teismo karo kolegijos 1937 m. spalio 7 d. buvo pripažintas kaltu dėl „šnipinėjimo" ir nuteistas aukščiausia bausme – sušaudyti. Kūnas sudegintas Dono krematoriume (likusios šeimos likimas nežinomas); po Stalino mirties, 1956 m. liepos 1 d. jis buvo reabilituotas, o kūryba vėl spausdinta.
Poemoje išryškėjo „Эхо" redaktoriaus literatūrinis talentas. Jis stengėsi sudėti į vieną kūrinį visas savo žinias, išgyvenimus, idėjas. Nors, pasak L. Gudaičio, „krikščionių demokratų oficiozo A. Kliuko (A. Naujoko) lūpomis piktinosi, kam tokį veikėją A. Buchovas atsigabeno į Kauną, visi graibstė „Эхо" („Echo"), kvatodami iš vinklių lietuviškos tikrovės charakteristikų ir valdžios atstovų (tarp jų – ir poeto J. Baltrušaičio) veiklos aprašymų". Kūrinys liko nepabaigtas, nors autorius jį nuolat „lietuvino", tačiau galiausiai, anot jo paties, susipainiojo pats. „Draugas Oneginas" baigiasi herojaus išgyvenimais dėl pinigų stygiaus: „Taip, litas – tiesą sakant, gelbėtojas mūs, / Bet iš kur tų litų mums dabar paimt?.." Ką dar Arkadijus Buchovas galėjo satyrinėje poemoje parašyti, taip ir lieka neaišku.
Be to, galime manyti, kad jeigu ne šis kūrinys, Kaziui Binkiui, su kuriuo bendradarbiavo A. Buchovas, nebūtų kilusi mintis parodijuoti Maironio „Jaunosios Lietuvos" herojaus Juozo Rainio (gal būtent apie tai K. Binkis ir užsiminė A. Buchovui viename iš vakarų dėkodamas už įkvėpimą). Tad šio asmens kūrybinis palikimas Lietuvoje oficialiai arba neoficialiai įkvėpė nemažai lietuvių kūrėjų. O per vieno asmens prizmę galime įdėmiau pažvelgti į Lietuvos rusų kultūrinį ir literatūrinį darbą.

Draugai