1869 m. Levo ir Sofijos Tolstojų šeimoje gimė trečias sūnus (mirė 1945 m.), kuriam buvo duotas tėvo vardas. Būti antruoju Levu Tolstojumi – atsakomybė ir kryžius. Jis tai gerai suprato ir nenorėjo taikstytis: mėgino tapti gydytoju, rašytoju, skulptoriumi, visuomenės veikėju. Tačiau visur ir visi jį sutikdavo tik kaip didžiojo rašytojo sūnų, kaip Liovą mažąjį, juokais vadinamą Tigru Tigrovičiumi. Svajonės neišsiskleisdavo, likimas smarkiai bangavo, meilė tėvui peraugo į neapykantą. Savo sūnui Nikitai jis yra rašęs: „Gal kas kitaip mane pagimdytų, nei jau pagimdė.“

Spausdiname ištrauką iš naujos P. Basinskio knygos apie tėvą ir sūnų Tolstojus.

Liova Tolstojus universiteto laikais – gana sudėtingas psichologinis tipas. Viena vertus, jis silpnas ir pasiduodantis įtakoms. Nepatiklus, bejėgis gyvenimo kelio paieškose. Išryškėja pirmieji nežinomos nervinės ligos požymiai: sparčiai netenka svorio, grimzta į apatiją, negali laikyti egzaminų. Kita vertus, jis labai ambicingas jaunuolis, daug tikisi iš gyvenimo. Atrodo, pasiruošęs kalnus nuversti, tačiau... Viskas aplink jį yra ne taip. Tai šeiminės aplinkybės, tai universitetinė aplinka. Mažiausiai jis kaltina save – galbūt yra ne tas, kuo įsivaizduoja esantis?

Jis iš Maskvos veržiasi į Jasnają Polianą. Bet ir ten neranda dvasinės ramybės. „Jau atvykau, kupinas energijos, gyvenimo džiaugsmo, – rašo dienoraštyje 1890 m. gruodį. – Aptikau visus pietaujant. Kažin kas tvyro virš jų visų, lyg ir džiaugiasi, bet lyg ir ne visi. Papa sėdi nuskriaustu, liūdnu veidu. Jis „aukojasi“. Tokią išraišką pastebėjau iškart po pirmo pašnekesio. Tai atsispindi ir kitų veiduose. Pradedu gyventi. Visi atskirai. Baisi bėda. Niekas negalvoja apie kitą, pasiduoda egoizmui. Tania jaudinasi dėl mūsų. Maša apgaudinėja save ir mano esanti nelaiminga, kaip ir Tania. Mama auklėja berniukus (jaunesniuosius brolius, – vert. past.). And­riuša užsiima onanizmu. Miša linksta į tą patį. O tragiška šeimos būsena prasideda nuo tavęs, didysis seni, kuris kalbi teisybę ir negyveni.“

Pagrindinė „baisios bėdos“ priežastis – tėvas. Jau tuomet jį erzino tėvo kultas. Liovai nepatinka Mašos atsidavimas. „Ji užtaisyta, sutepta mintimi, žvilgsniu tėtuko, viskuo, kas galėjo paliesti jos menką sielą, ką tik ji pajėgė suvokti iš neapsakomai sudėtingos vidinės papa mašinos.“

Liova nori suvaldyti negatyvius jausmus ir už tokius įrašus save smerkia. Tačiau šiuose kaltinimuose liūto dalį sudaro narcisizmas, beje, būdingas ir tėvui. Tik pastarasis jį paversdavo negailestinga savianalize, saviplaka, atgaila. Jauti, kad jis yra tėvo sūnus. Tiktai dydis ne tas. Vyresniojo Tolstojaus žvilgsnio – į pasaulį ir į save patį – optika pasikeičia iš teleskopinės į mikroskopinę. O Liova žiūri į gyvenimą paprastai. Tai panašiau į motinos charakterį. Reikėtų prisipažinti, kad mama jam artimesnė, jųdviejų skonis ir įpročiai tokie patys, jis toks pats pedantas ir švareiva gerąja to žodžio prasme, nekenčia visko, kas nuodėminga. Apskritai išorė jam itin svarbi kaip ir motinai. Nepakeliami tėvo dvasiniai reikalavimai galbūt geranoriški žmonijai, bet per sunkūs šeimai. Pats tėvas tai supranta ir žmonai nusileidžia.

(...) 1891 m. „Grafo L. N. Tolstojaus kūrinių“ tryliktame tome, kurį leido jo žmona, išėjo apysaka „Kreicerio sonata“. Tai buvo pats skandalingiausias Tolstojaus kūrinys, išprovokavęs begalę spaudos atsiliepimų ir apkalbų. Galima teigti, kad 10 dešimtmetyje Rusiją jaudino du klausimai: „Kas teisus – narod­nikai ar marksistai?“ ir „Ką norėjo pasakyti Tolstojus „Kreicerio sonatoje“?“

Sofija apysakoje įžvelgia asmeninius vyro išgyvenimus. „Senuosius jo dienoraščius ir „Kreicerio sonatą“ sieja nematoma jungtis. O aš šiame voratink­lyje esu zirzianti musė, atsitiktinai papuolusi, iš manęs siurbiamas kraujas.“

Post scriptum įtikino parašyti Čertkovas – čia Tolstojus kategoriškai pasisako už viengungystę ir prieš lytinę meilę. O 1888 m., kai jis baigė apysaką, šeimoje gimė paskutinis vaikas – sūnus Vanečka. Sofija juokavo, kad Vanečka yra geriausias „Kreicerio sonatos“ post scriptum.

(...) Jaunystėje Tolstojus lytinį instinktą lygino su „elnio jausmu“ (žvėriškas gašlumas, hiperseksualumas, – vert.) ir jo bijojo. Jo ankstyvuosiuose dienoraščiuose gausu bejėgiškų prisipažinimų kovojant su šiuo instinktu. „Tąsiausi po sodą vildamasis krūmuose ką nors sugauti. Niekas man taip netrukdo dirbti, todėl nutariau, kad ir kas būtų, šitiems dviem mėnesiams susirasiu meilužę, – rašo jis 1856 m. birželį. O po kelių dienų: „Buvo kareivienė. Pasibjaurėtina.“

Trys vėlyvieji Tolstojaus kūriniai – „Kreicerio sonata“, „Velnias“, „Tėvas Sergijus“ – skiriami šio gniuždančio instinkto problemai.

Bet ką čia galėjo suprasti jaunasis Liova? Jis gelbėjosi medžiokle, stengėsi kalti pleištą. Intymius klausimus aptarė su tėvu. „Su Liova kalbėjau apie bendrą nelaimę – onanizmą ir melą, po kuriuo slypi ištvirkimas.“ Tuo metu, kai tėvas su kompromisų nepakenčiančio proto ir meninio talento jėga kalė drebulės kuolą į prakeiktą lytinį klausimą teigdamas, kad kitokios vyro meilės moteriai, išskyrus lytinę, būti negali – taip kaip negali būti krikščioniškos santuokos, –jo sūnus dar tik pradėjo murkdytis tėvo jaunystės kančiose, svajoti apie vedybas, apie kurias kadaise svajojo ir tėvas. Šios saldžios kančios ir svajonės vėliau apkarto po tėvo atviravimų. Kaip jis galėjo tėvą pavyti? Kaip galėjo pateisinti savo garsų vardą? Ką nauja pasakyti žmonėms?

Tolstojus dienoraštyje užrašo: „Vakare visiems skaičiau „Kreicerio sonatą“. Pakėlė visus. Šito labai reikia... Liova klausėsi, ir jam reikia.“

O motina rašo: „Iš Liovos nuostabus laiškas; bet, Dieve mano, koks jis jautrus ir niūrus. Jei nėra gyvenimo džiaugs­mo – nebus ir krypties, harmonijos nei gyvenime, nei darbuose, o gaila.“

Tokiu niūrumu jis buvo panašus į tėvą jaunystėje. Ir anas nerasdavo sau vietos. Iš Kazanės universiteto pabėgo ūkininkauti į Jasnają Polianą, paskui į Maskvą lėbauti, tada į Peterburgą mėgindamas tęsti mokslus, vėl į savo Jasnają. Jį mėtė ir vėtė, kol su vyresniuoju broliu nenuvyko į Kaukazą. (...)

Kai sūnus iš Medicinos fakulteto perėjo į Filologijos, apsigyveno ir paprašė atsiųsti jam Vaską, Tolstojus dienoraštyje užrašė: „Nuo Liovos sunkus laiškas – negali apsieiti be tarno. Pritrenkiantis moralinis bukumas.“ Tai pirmas atvirai piktas tėvo atsiliepimas.

(...) 1891-ųjų balandžio viduryje į Jasnają suvažiavo visi vyresnieji sūnūs aptarti tėvo nekilnojamo turto klausimo. Atvejis buvo unikalus. Tolstojus visą nuosavybę perrašinėjo žmonai ir vaikams „taip, tarsi aš būčiau numiręs“. Jo išpuoselėtos svajonės išdalyti viską elgetoms šeima nepalaikė. Vis dėlto ir Sofija, ir vaikai suprato, kad tai ne kaprizas, o sunkiai iškentėtas tėvo įsitikinimų ir šeimos interesų kompromisas. O Tolstojus suvokė, kokią „bombą“ pakiša savo sekėjams ir priešininkams. Dabar kiekvienas grafui galėjo prikišti, kad jis išpažino atsisakąs nuosavybės, o realiai nuosavybę perrašė namiškiams ir su jais liko gyventi kaip ponas. (...)

„Ryte geriant kavą Liovočka su Levu ėmė karštai ginčytis apie laimę, apie gyvenimo tikslą, o viskas prasidėjo nuo to, kad Liova kalbėjo apie pakitusį maitinimąsi, apskritai apie nepasitenkinimą mūsų gyvenimuo forma, – rašo motina. – Liovočka jam labai protingai pasakė: viskas priklauso nuo tavęs paties, nuo vidinio, o ne išorinio gyvenimo.“

Tėvas sūnaus tarsi nepanoro suprasti ir pastarąjį apkaltino, norintį higienines problemas pakeisti moralinėmis. Tai buvo skaudus dūris, nes tuo metu Liovos sveikata dėl kataro pradėjo blogėti. Tai buvo sunkios nervinės ligos, kurią motina pastebėjo išsyk, pradžia. Bet kodėl nepastebėjo tėvas? Pastebėjo ar ne, tačiau tam neteikė reikšmės, kaip buvo pratęs pagal savo įsitikinimus. Ką reiškia išorinės būties formos lyginant su vidinėmis? O gal jau tuomet Tolstojus suprato, kad sūnus pasmerktas? Ne fiziškai, o dvasiškai. Nieko iš jo neišeis! Ir visi jo blaškymaisi, nervai, kataras – tik žmogaus, kuris atsitiktinai gavo Levo Tolstojaus vardą, vidinės tuštumos pasekmė. Galbūt todėl, kai Liova staiga apsiverkė ir nuėjo nuo stalo, tėvą perskrodė kaltės jausmas? Galbūt todėl vėliau tėvas užrašė: „Ir aš jį pamilau.“

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė