Balandžio 27 d. mąstytojui, filosofui Justinui Mikučiui sukaktų 100 metų. Apie J. Mikutį parašyta ir pasakota nemažai. Šiame tekste didžiausias dėmesys skiriamas Lietuvos ypatingojo archyvo saugomoje baudžiamojoje byloje atsispindinčioms J. Mikučio suėmimo, tardymo ir nuteisimo aplinkybėms.

Nelemti vokiški šoviniai

Platelių valsčiaus Grigaičių kaimo pradinės mokyklos vedėją ir mokytoją Justiną Mikutį sovietiniai saugumiečiai suėmė 1945 m. gruodžio 16-ąją. Tardomas jis prisipažino, kad užmezgė ryšius su antisovietinės Lietuvos laisvės armijos nariais, o vėliau ir pats įstojo į šią organizaciją, buvo gavęs užduotį remti ginkluoto pogrindžio dalyvius maisto produktais ir ginklais, teikti jiems informaciją. Po pusmetį trukusio bylos nagrinėjimo, drauge su 7 bendražygiais J. Mikutis buvo nuteistas 10 metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje.

Atsižvelgiant į faktą, kaip aktyviai priešintasi sovietų okupacijai pirmaisiais pokario metais, bylos medžiaga atrodo įtikinamai, tačiau tiek pats iš lagerio grįžęs J. Mikutis, tiek jo artimieji vėliau vienbalsiai tvirtino, jog visi kaltinimai buvo sufabrikuoti. Vienintelė kaltė ta, kad jis namo parsinešė ir paslėpė keletą iš mokinio paimtų vokiškų šovinių. Kaimynui paskundus ar tardomajam paminėjus jo pavardę, per kratą saugumiečių surasti nelemti vokiški šoviniai tikriausiai ir tapo svariu partizanų rėmimo ginklais įrodymu.

Trumpas ilgo tardymo protokolas

Istorikai ir publicistai yra linkę pasitikėti sovietinių represinių struktūrų tardymo protokoluose užfiksuota informacija. Skaitant tvarkingai, kaligrafiškai surašytus, tardomųjų kiekviename lape pasirašytus dokumentus, daug kam gali susidaryti įspūdis, kad pareigingi tardytojai, siekdami atskleisti objektyvią tiesą, mandagiai ir net geranoriškai apklausdavo piliečius, įvykdžiusius vienokius ar kitokius nusikaltimus.

 

Justinas Mikutis. Ne vėliau kaip 1940 m. birželio 15 d. Nuotrauka iš asmeninio Vaidoto Žuko archyvo

 

Tiek dėl konkretaus J. Mikučio, tiek dėl tūkstančių kitų panašių pokario ar prieškario atvejų verta atkreipti dėmesį į tvarkingai įformintuose protokoluose nurodytą tardymų trukmę, tų protokolų apimtį ir pabandyti atsakyti į klausimą, kodėl 3, 4 ar net 5 valandas trukusio tardymo medžiaga nesunkiai tilpdavo į 2–3 nedidelius lapus, kuriems perskaityti užtenka keleto minučių?

Atsakymą į klausimą, kas iš tiesų vykdavo tas kelias valandas, galima rasti tokius tardymus patyrusių žmonių prisiminimuose. „Ir šveitė man per pečius. Rodos, nuvirtau su visa kėde. Baisiai bjaurus jausmas: akyse pasirodė žali, raudoni, mėlyni... spinduliai, per kojas, rankas ir visus kaulus kažin kaip nudiegė ir atrodė, kad iš galvos smegenys ir iš pilvo viduriai iškrito. Po to nežinau, kiek kartų jau gulinčiam šveitė per nugarą ir per strėnų minkštimus, o antrasis tipas tik kojomis spardė ir keikė įvairiausiais „nacionaliniais“ rusiškais keiksmais“¹, – prisiminė prieškarinių enkavėdistų tardymą pulkininkas Jonas Petruitis.

Protokole tvarkingai užfiksuotą „sklandų“ bei „mandagų“ tardymą panašiai aprašė pokariu už priklausymą antisovietinei Lietuvos išlaisvinimo tarybai teistas Liudas Dambrauskas: „Buvau partrenktas ant tapčano, kur jie pradėjo kumščiais man šonkaulius laužyti. Šitoks metodas tardytojui nepatiko. Jis su savo pagalbininkais, o jų buvo keletas vyrų, mane išrengė, partrenkė ant pilvo ir pradėjo kirsti iš vielų susuktu bizūnu.“²

„Prašau tolesnę laisvės atėmimo bausmę pakeisti sušaudymu“

Po Josifo Stalino mirties sušvelnėjus režimui, daugelis nekaltai represuotų Sovietų Sąjungos piliečių kreipėsi į šalies vadovybę ar teismines institucijas dėl baudžiamųjų bylų peržiūrėjimo, bausmės atlikimo ir po įkalinimo privalomos tremties laiko sutrumpinimo. Skundų ir pareiškimų autoriai stengdavosi nutylėti patirtą tardytojų smurtą, apsiriboti „fizinio poveikio“, „vertimo prisipažinti“, „priverstinių parodymų“ ir kitomis aptakiomis sąvokomis. Skirtingai nuo kitų GULAG’o kankinių, SSRS Aukščiausiojo Teismo Prezidiumui J. Mikutis rašė atvirai: „Kadangi visą laiką, ypač pirmomis tardymo dienomis, tardytojai mane ilgą laiką mušė per galvą bei taikė kitokias fizinio poveikio priemones, kurios dažnai sukeldavo kliedėjimo būseną ir visam gyvenimui sugriovė sveikatą, paversdamos gyvenimą lėtu, kankinančiu merdėjimu bei gresiančiu visišku psichikos sutrikimu, tai aš neprisimenu, būtent dėl ko prisipažinau, tik žinau, kad per savo gyvenimą niekada nepriklausiau jokiai politinei organizacijai ir nejaučiu įvykdęs jokio nusikaltimo.“

Pabrėždamas, kad visi jo duoti parodymai ir prisipažinimai išgauti prievarta, J. Mikutis prašė „bent leisti numirti gimtame krašte“. Skundą jis baigė žodžiais: „Jeigu atsižvelgiant į įkalinime praleistus metus ir per tardymus sugriautą sveikatą, pasirodys, kad manęs paleisti iš lagerio negalima, prašau tolesnę laisvės atėmimo bausmę pakeisti sušaudymu.“

 

J. Mikučio 1955 m. gegužės 14 d. skundas SSRS Aukščiausiajam Teismui. Lietuvos ypatingasis archyvas, F. K-1, ap. 58, b. P-16770, s. b. l. 304

 

Jei 1984 m. antrą kartą už antisovietinę veiklą teisiamo L. Dambrausko paskutinio žodžio pabaigą „todėl prašau geriau mane nuteisti mirties bausme“ galima laikyti sarkastišku akibrokštu, tai 1955 m. pavasarį rašyti J. Mikučio žodžiai skamba kaip nevilties šauksmas. 1984-aisiais buvo aišku, kad rūsti, tačiau humaniškumą, pagarbą žmogaus teisėms simuliavusi bei pasaulio visuomenės nuomonės paisiusi sovietinė teisingumo sistema negalėjo ryžtis drastiškam žingsniui. „Iš viršaus“ gavusi atitinkamą nurodymą postalininių, bet dar pakankamai atšiaurių 1955-ųjų Vorkutos lagerio vadovybė nesunkiai galėjo suorganizuoti „nelaimingą atsitikimą gamyboje“, „kruviną kalinių konfliktą“ ar inscenizuoti nesėkmingą pabėgimą. Juolab kad kartą J. Mikutis iš lagerio bėgti bandė. Prižiūrėtojai tada jo nenušovė, mirtinai nesumušė, tik pasidarė sau „pramogą“ – pjudė šunimis.

1956 m. liepą J. Mikutis buvo paleistas panaikinant teistumą, nes – kaip pažymėta SSRS AT Prezidiumo komisijos posėdžio protokolo išraše – jo „tolesnis laikymas pataisos darbų lageryje nėra būtinas“.

Klajojantis mąstytojas

Už antisovietinę veiklą teistojo statusas, lageriuose prarasta sveikata neleido J. Mikučiui užsiimti jo gebėjimus atitikusia veikla. Jis dirbo techniniu vertėju Eksperimentiniame metalo pjovimo staklių mokslinio tyrimo institute, liftininku, pozuotoju Vilniaus dailės institute, kur bendravimas su studentais ir žinomais menininkais virto neformaliomis J. Mikučio estetikos, literatūros, meno filosofijos paskaitomis. Keistas, ligotas, skurdžiai apsirengęs, fenomenalia atmintimi, neeiline erudicija pasižymėjęs „intelektualus keistuolis“ padarė nemažą įtaką daugeliui dailininkų, poetų, rašytojų.

 

Justinas Mikutis pozuoja dailininko studijoje (1985). Vaidoto Žuko nuotrauka

 

Nenutrūko lageriuose užsimezgę ryšiai su Rusijos ir kitų SSRS respublikų intelektualais. Nesigirdavęs pažintimis su garsiais kultūros veikėjais J. Mikutis tik kartą dailininkui Vaidotui Žukui prasitarė, kad norėjęs pasikalbėti Borisas Pasternakas nupirko jam pirmyn ir atgal traukinio bilietus į Leningradą. Tarp Maskvos disidentų sklido kalbos, kad akademikas Andrejus Sacharovas pradėjo savo žmogaus teisių gynimo veiklą po susitikimo su J. Mikučiu.³ Dokumentiškai patvirtinti tokios informacijos neįmanoma, tačiau atsižvelgiant į tai, kad J. Mikutis nuolat susitikinėdavo su jo monologų noriai klausydavusiais Rusijos inteligentais ir disidentais, paneigti jos taip pat neišeina.

„Komunizmas negali išsivystyti į nieką kitą, kaip į fašizmą“

Niekas nebeatsakys į klausimą, ar J. Mikutis iš tiesų dalyvavo Lietuvos laisvės armijos veikloje, o vėliau dalyvavimą neigė tikėdamasis po ilgų įkalinimo metų greičiau grįžti į Lietuvą, ar visi jam kelti kaltinimai buvo sufabrikuoti. Akivaizdu, kad jis buvo žiauriai mušamas, kankinamas, verčiamas duoti tokius parodymus, kokių reikėjo NKGB tardytojams ar net priverstas pasirašyti ant tuščių lapų, kuriuose vėliau buvo sukurpiami neva vykusių tardymų protokolai.

Nepavyko rasti duomenų, kad J. Mikutis būtų dominęs vėlyvojo sovietmečio KGB pareigūnus. Tikėtina, iš agentų informaciją gaudavę saugumiečiai laikė jį sovietinei sistemai nepavojingu keistuoliu ar menininkams įdomius vėjus tauškusiu pamišėliu. Apie tai, kad J. Mikučiui buvo artimos ne tik religinės, filosofinės, kultūrologinės, bet ir istorinės, politinės temos byloja dokumentiniame filme „Agrastų vynas“ įamžinta vieno jo monologo ištrauka: „Komunizmas negali išsivystyti į nieką kitą, kaip į fašizmą. Hitleris niekuomet nebūtų atėjęs į valdžią, jeigu nebūtų prieš tai buvusio komunizmo rūgimo. Iš tos tešlos, iš to raugo, kurį užraugė komunistai, duoną kepė Hitleris.“ Stebint šiandienę Rusijos situaciją, įžvalga panaši ne tik į praeities analizę, bet ir į pranašystę.

J. Mikutis mirė Vilniuje 1988 m. birželio 2-ąją. Palaidotas Karveliškių kapinėse.

1 Jonas Petruitis. „Kaip jie mus sušaudė“. – V., 1990, p. 42.
2 Liudas Dambrauskas. „Gyvenimo akimirkos“. – V., 1990, t. 1, p. 452.
3 Vaidotas Žukas. „Justinas Mikutis – noriu jus pažadinti iš snaudulio!“, „Bernardinai.lt“, www.bernardinai.lt/2013-01-21-vaidotas-zukas-justinas-mikutis-noriu-jus-pazadinti-is-snaudulio