Povilas Girdenis. „Mano milicija saugo mane“(2)

 

Sovietiniai viešieji ryšiai

Šiandienė policija galėtų tik pasvajoti apie tokią propagandos mašiną, kokia veikė sovietiniais metais. Daugelyje laikraščių iškilmingai buvo skelbiami apie pareigūnų žygdarbius, pasiaukojantį triūsą, budrumą ir humaniškumą trimitavę straipsniai „Nusikaltėliai sulaikyti“, „Grobstytojams – jokio pasigailėjimo“, „Priešgyniavimas milicininkui – nusikaltimas“, „Kai už vairo neblaivus“, „Sprendžia draugiškas teismas“ ir kitokiais skambiais pavadinimais. Vidaus reikalų ministerija, tarpininkaujant Žurnalistų, Rašytojų, Kompozitorių, Kinematografininkų sąjungoms, rengdavo nušviečiančių vidaus organų veiklą kūrinių konkursus. Geriausiems autoriams skirtos piniginės premijos.

Vidaus reikalų pareigūnai palaikė glaudžius ryšius su kūrybinių sąjungų atstovais, bendruose posėdžiuose aptarinėdavo milicijos darbą atspindinčių literatūrinių kūrinių, televizijos ir radijo laidų, taip pat teatro vaidinimų ir dainų kūrybos problemas. Viename tokių susitikimų Kompozitorių sąjungos atstovai apgailestavo, kad dainoms apie miliciją trūksta tinkamų tekstų, o atlikėjai tvirtino, kad mielai imtųsi dainuoti apie viešosios tvarkos sargybinius, jeigu tik būtų sukurta įdomių ir patrauklių meniniu atžvilgiu dainų. Panašias problemas dėstė ir teatro draugijos atstovai, teigdami, kad originalių pjesių šia tema nedaug ir kad dėl to reikėtų skelbti kūrybinį darbą aktyvinančius konkursus. Sėk­mingiau vyko plakatų, dailės, fotografijos konkursai.

Su Vidaus reikalų ministerija bendradarbiavo Televizijos ir radijo komitetas: nuo 1973 m. kurta laida „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, laida apie eismą „Keliai, mašinos, žmonės“, rengiami reportažai apie išaiškintus įvairius nusikaltimus, nelaimes, aplaidumo, neūkiškumo atvejus, kino apybraižos.

Tipiškas sovietinių detektyvų herojus – paprastas, šiek tiek komiškas, tačiau sumanus, principingas ir sąžiningas žemesnio rango milicininkas, gebantis išnarplioti sudėtingas bylas.

 

Uniformuotų motociklininkų nuotykiai

Senesniais laikais tamsų, vėlesniais ryškiai geltoną motociklą su lopšiu galima vadinti svarbiausia sovietinės milicijos transporto priemone. Pokario metais po miestus ir kaimus burzgė trofėjiniai BMW arba sąjungininkų „Harley-Davidson“. Vėliau paplito sovietinės gamybos „Dnepr“, įvairių modifikacijų „Ural“ motociklai. Egzistavo net milicininko-motociklininko etatas.

Nuvalkiotas posakis „varnas varnui akies nekerta“ sovietiniais laikais galiojo visu pajėgumu. Pareigūnai vieni kitus drausminti drįsdavo nebent vykstant parodomiesiems reidams arba suvedinėdami asmenines sąskaitas. Pareigūnų girtumas išaiškėdavo tik įvykus didesnei ar mažesnei eismo nelaimei.

Alkoholio paveiktas buvo tarnybiniu motociklu K-750 naktį iš Lukšių į Šakius lėkęs, keliu dviratį vedusio kolūkiečio nepamatęs milicininkas. Partrenktam žemdirbiui buvo sulaužyta koja, o kaltininkas iš įvykio vietos pasišalino. Sulaikytas ir apklausiamas, jis ilgai išsisukinėjo, kaltas prisipažino tik pateikus neginčytinus įrodymus.

Tragiškai kelionė tarnybiniu motociklu pasibaigė Lazdijų rajono vidaus reikalų skyriaus apylinkės inspektoriui. Anot vadovybės, ilgus metus vidaus reikalų organuose sąžiningai tarnavęs, padėkomis, piniginėmis premijomis ne kartą skatintas, medaliu už nepriekaištingą tarnybą apdovanotas komunistų partijos narys išvažiavo tikrinti „Dumblio“ tarybinio ūkio grūdų sandėlių. Liudininkų tvirtinimu, su keliais Žemaitkiemio kaimo gyventojais jis išgėrė butelį vyno. Grįždamas į Lazdijus milicijos kapitonas kelyje pasipainiojusią kliūtį – pasienio užkardą – nusprendė pralėkti pasilenkęs. Sprendimas buvo lemtingas. Dideliu greičiu skriejusio motociklo vairuotojas stipriai trenkėsi į užkardą galva, praradęs sąmonę buvo nugabentas į Lazdijų ligoninę, kur netrukus mirė.

Skaudžių nelaimių kaltininkais tapdavo ir tie pareigūnai, kurie patys buvo atsakingi už eismo priežiūrą. 10 nepriekaištingos tarnybos metų stažą turėjęs Panevėžio automobilių transporto inspektorius, būdamas neblaivus, nesuvaldė tarnybinio motociklo „Ural“ ir apsivertė. Žuvo motociklo lopšyje važiavęs kolega.

 

Povilas Girdenis. „Mano milicija saugo mane“(2)
Sumanus, geraširdis, principingas milicininkas – dažnas sovietinės kinematografijos herojus. Vaidybinio filmo „Saugokis automobilio“ (rež. Eldaras Riazanovas, 1966) kadras

 

Neblaivūs ir galbūt blaivūs vairuotojai

Už saugų eismą atsakingi pareigūnai nesuvaldydavo ne tik motociklų. Transporto priemonės dokumentuose ne visada įvardytos. Galima spėti, kad tai galėjo būti daugeliui pažįstamas kuklus, bet tvirtas visureigis UAZ-469 dėl jam būdingo šokinėjimo-straksėjimo nelygiuose keliuose meiliai pakrikštytas ožiuku, jo pirmtakas – taip pat ožiuku, gaziku, o Žemaitijoje ir kaliošu pravardžiuotas GAZ-69. Milicininkai važinėdavo lengvaisiais automobiliais „Volga“, „Žiguliai“, „Moskvičius“. Nusikaltėliai į kalėjimus, o stikliuko mėgėjai į blaivyklas gabenti specialiai įrengtais, dušegūbkėmis, duchovkėmis (orkaitėmis) vadintais sunk­vežimiais GAZ-51 ar įvairių rūšių ZIL’ais.

Neblaivių milicininkų sukeltų eismo įvykių galima paminėti daug, tačiau ne visada velnio lašai būdavo pagrindine nelaimių priežastimi. 1975 m. sausį Lukiškių kalėjimo prižiūrėtojas apsisukinėjo šalia Vilniaus 6-osios vidurinės mokyklos, nepastebėjo kūno kultūros pratimus dariusių pradinukų ir ant jų užvažiavo. Vienas antros klasės mokinys buvo mirtinai sužalotas, o neatsargiai vairavusiam prižiūrėtojui 2 metams teko tapti kaliniu.

 

Pikti ir įkaušę

Retas sovietmečiu su milicininkais susidūręs žmogus, ypač jeigu per tą susidūrimą buvo kaltinamas ar įtariamas padaręs nusikaltimą, geru žodžiu prisimins mėlynųjų uniformų vilkėtojus.

Išgėręs Tauragės rajono vidaus reikalų skyriaus Kriminalinės paieškos inspektorius tarnybos metu sustabdė pro šalį važiavusį automobilį ir liepė vairuotojui vykti į skyrių, jį nepagrįstai kaltindamas pavogus statybinių medžiagų. Milicijos vyresnysis leitenantas apklausdamas keletą kartų sudavė sulaikytajam per nugarą gumine žarna ir taip sukėlė lengvą kūno sužalojimą.

Sovietiniai tvarkdariai nevengdavo susikaupusio įniršio išlieti ant atsitiktinių praeivių. Neblaivus Vilniaus miesto Tarybų rajono skyriaus viršininko padėjėjas be jokios priežasties užsipuolė sutuoktinių porą, atvesdino juos į budinčiąją dalį, sudavė per veidą vyriškiui. Girtas Plungės apylinkės inspektorius dėl neaiškių priežasčių sumušė atsitiktinį praeivį. Išgėręs Šilalės rajono vidaus reikalų skyriaus milicininkas užpuolė praeivį, reikalavo alkoholinių gėrimų ir sudavė per galvą. Už tai buvo areštuotas trims paroms. Naktį du įkaušę Jonavos rajono vidaus reikalų skyriaus milicininkai be jokio pagrindo sulaikė ir atvesdino į skyrių Jonavos azotinių trąšų gamyklos brigadininką, surašė neteisėtą protokolą, kuriame buvo pažymėta, kad neva būdamas girtas brigadininkas gatvėje pats užpuolė milicininkus. Sulaikytasis buvo įmestas į laikino sulaikymo kamerą, pakabintas prie kameros durų ir mušamas iki sąmonės netekimo.

 

Povilas Girdenis. „Mano milicija saugo mane“(2)
Milicininkai grūda įkaušusį pilietį į specialiosios medicinos tarnybos automobilį. Nuotrauka iš diecast-43.livejournal.com

 

Nusikaltimų tyrėjai – taurelės mėgėjai

Sovietinių tvarkos sergėtojų bei nusikaltimų tyrėjų girtavimą tarnyboje ir darbe galima laikyti beveik įprasta kasdiene praktika.

Trys kvalifikuoti LSSR vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės paieškos skyriaus specialistai nuvyko į Kauną suteikti praktinės pagalbos nusikaltimą tyrusiems Požėlos rajono vidaus reikalų skyriaus kriminalistams. Beteikiant pagalbą atėjo pietų metas. Kaip ir dera tikriems vyrams, sostinės pinkertonai pietaudami pasistiprino spiritiniais gėrimais. Vėliau nuvyko į darbo vietą, kur, pasak dokumento, galutinai apgirto. Kelionė atgal į Vilnių baigėsi nemaloniai. Neblaivaus vyresniojo leitenanto vairuojamas automobilis partrenkė ir sunkiai sužalojo Kauno gyventoją.

Alumi bei degtine per pietus vaišinosi vagystę Ariogaloje tyrę Raseinių rajono vidaus reikalų skyriaus specialistai. Vakare grįždami automobiliu į Raseinius, jie sustabdė ir girtumu nepagrįstai apkaltino motociklininką, bandė prievarta jį nuvežti į ligoninę nustatyti girtumo. Kadangi nebuvo gydytojo, tvarkdariai nugabeno vyriškį į Ariogalos apylinkės inspekcijos patalpas ir sumušė. Sumuštasis kreipėsi į medikus, o rajono prokuratūra sankcionavo griežtųjų tvarkos sergėtojų areštą.

Panevėžio apylinkės inspektorius ne tik mėgo svaigalus, bet ir aiškindamasis nusikaltimo aplinkybes vedė derybas dėl parodymų pakeitimo su kaltinamojo žmona ir tėvais, drauge su jais vartojo alkoholinius gėrimus. Baudžiamoji byla nebuvo iškelta, nes prokuratūra nesurinko įrodymų, kad pareigūnas būtų reikalavęs duoti kyšį. Netinkamas elgesys buvo apsvarstytas tik draugiškame garbės teisme.

 

Pažeidėjų ir jaunųjų nusikaltėlių auklėjimas

Didžiuliu greičiu automobiliais ar motociklais lakstantys jaunuoliai, o kai kada ir vyresni šaunuoliai erzina daugelį vairuotojų. Ne vienas, kelyje susidūręs su akiplėšomis, mintyse juosiasi diržą ir vanoja eismo taisyk­lių nepaisančius nutrūktgalvius ar lieja pyktį ant juos sutramdyti nepajėgiančių policininkų.

Anuometiniai milicininkai buvo griežtesni. Švenčionių rajono kelių priežiūros inspektorius sustabdė motociklininką. Be teisių vairavusiojo transporto priemonę, neturėjusią valstybinio numerio, amžius byloje nenurodytas, tačiau galima daryti prielaidą, kad žmogus buvo jaunas. Prielaidą, kad vairuotojo pažymėjimo neturėjęs motociklininkas buvo jaunas, patvirtina pareigūno veiksmai. Milicininkas neužsiėmė protokolo pildymu, pažeidimo registravimu ir kita terlione. Jis pažeidėją paprasčiausiai primušė.

Galima piktintis, o galima pritariamai linksėti galva, bet skaityti, kaip miesto milicijos skyriaus inspektorius tarnybiniame kabinete sumušė nepilnametę merginą, nėra malonu. Šiurpiai skamba ir dokumentuose išlikusios eilutės apie tragiškai pasibaigusius Panevėžio kriminalinės paieškos inspektoriaus auklėjamuosius veiksmus. Išsamios aplinkybės nenurodytos, tik pažymėta, kad vykdydamas tarnybines pajėgas, milicijos jaunesnysis leitenantas mirtinai sužeidė nepilnametį nusikaltėlį.

Rimčiau paauklėti sunkiai auklėjamus jaunuosius akiplėšas nevengė ir dailiosios lyties pareigūnės. Tauragės rajono nepilnamečių reikalų inspektorė buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad mokyklos direktoriaus kabinete sumušė moksleivį.

 

Povilas Girdenis. „Mano milicija saugo mane“(2)
Milicininkai sulaikė girtuoklius ir konfiskavo alkoholinius gėrimus. Retas patikės, kad šių nesuvartos patys pareigūnai. Nuotrauka iš mirovich.media

 

Uniformuoti plėšikai

1972-ųjų rudenį kaip reikiant pasiautėjo 20-mečiai Vilniaus milicininkai. Išgertų trijų vyno butelių jauniesiems tvarkos sergėtojams neužteko, tad, susėdę į pažįstamo asmens vairuojamą taksi, leidosi ieškoti nuotykių ir velnio lašų. Pirmasis grobis į nagus atėjo pats: pagyvenęs išgėręs vyriškis sustabdė jų automobilį miesto centre. Iš žmogelio atimti degtinės butelis bei gabalas lašinių sužadino uniformuotų plėšikų apetitą ir jie, nuvykę į Antakalnį, sumušė du praeivius. Į peštynes įsikišo keli pro šalį ėję jaunuoliai. Teisybės paieškos jaunuoliams baigėsi graudžiai. Vieną ilgaplaukį milicininkai įsodino į taksi automobilį, kaip reikiant pritvatijo, vairuotojo duotomis žirklėmis nukirpo kuokštą plaukų. Tada kompanija nuvyko į Žvėryną, kur jiems pakliuvo dar vienas šiek tiek išgėręs jaunas vyriškis. Milicininkai vyrioką įsitempė į automobilį, sumušė, atėmė 75 rublius ir nuvilko nailoninę striukę. Nukentėjęs kreipėsi... į miliciją. Siautėję pareigūnai buvo suimti.

1975-ųjų vasario 16-ąją... Nežinia, ar data turi reikšmės, nes abejotina, kad rusų tautybės milicijos seržantas neblaivus buvo dėl to, kad šventė anuomet draustą Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Netoli Vilniaus geležinkelio ir autobusų stoties, tuometėje Sonios Madeiskerytės (dabar – Gėlių) gatvėje, išgėręs seržantas pareikalavo praeivio parodyti asmens dokumentus. Kai paklusęs reikalavimui žmogus pateikė pasą kartu su pinigine, uniformuotas pareigūnas atėmė iš jo 83 rublius ir stoties bagažo žetoną. Nežinia, kaip būtų pasibaigusi ši scena, tačiau įsikišo tuo metu gatvėje patruliavę milicininkai. Anot charakteristikos, mandagiam, disciplinuotam, sąžiningai vykdydavusiam tarnybines pareigas, apsaugos diviziono visuomeniniame gyvenime aktyviai dalyvaudavusiam, tvarkingam bei kultūringam milicijos seržantui iškelta baudžiamoji byla.

Kriminalinės paieškos inspektorius nuolat savinosi įvairiais nusikaltimais įtariamų vilniečių asmeninius daiktus, tačiau kartą įkliuvo. Tiriant išaiškėjo, kad apsukrusis pareigūnas ne tik nesąžiningai atlikdavo kratas, bet ir sugebėjo parduoti du pistoletus!

Paaugliškai chuliganišku išdykavimu su plėšikavimo elementais galima pavadinti atskirojo sovietinių-partinių organų apsaugos diviziono milicininko pramogas. Pareigūnas ir jo bičiuliai, būdami kaip reikiant įsilinksminę, daužė Vilniuje prie restorano „Banga“ stovėjusios naujametinės eglutės žaisliukus ir apiplėšinėjo iš restorano išeinančius piliečius.

Niekam ne paslaptis, kad sovietiniai milicininkai retkarčiais apkraustydavo į blaivyklas patekdavusių girtuoklėlių kišenes. Tokius veiksmus būtų galima laikyti alkoholizmo prevencijos priemone. Mažiau turės – mažiau gers! Ne kažin koks būdavo tas laimikis, kadangi iki sąmonės netekimo prisiliurlindavusių piliečių kišenėse paprastai švilpaudavo vėjai.

Akmenės rajono milicijos seržantui ir pasisekė, ir nelabai. Į blaivyklą atgabento kaip reikiant prisiliuobusio žmogelio kišenėje jis rado 9 rublius. bet kad ir kaip būtų keista, už kuklų radinį jam iškelta baudžiamoji byla.

 

Ir vėl mėsa!

Iki pat sovietinės santvarkos egzistavimo pabaigos visi jautė mėsos produktų trūkumą, išskyrus negausius idėjinius vegetarus, kuriems tie produktai nebuvo aktualūs, ir partinės nomenklatūros atstovus, kurie tais produktais apsirūpindavo specialiose parduotuvėse. Nesiskundė trūkumu ir tie, kurie, pažeidinėdami galiojusius įstatymus ir rizikuodami laisve, užsiiminėjo nelegalia prekyba arba spekuliacija, ir tie, kurie mėsos produktus paprasčiausiai vogė iš gamybinių įmonių, prekybos bazių ar parduotuvių sandėlių.

Alytaus mėsos kombinato santechnikas, kaip ir daugelis tokių įmonių darbininkų nevogė. Pagal tų laikų supratimą jis nešė arba išnešinėjo. 1974 m. vasarį nešikas įkliuvo ne pirmą kartą, nes namo kumpius, šonines, išpjovas bei nugarines tempdavo reguliariai. Neturėdamas ko prarasti įvykį tyrusiems Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu skyriaus pareigūnams papasakojo, kad neseniai – 1973-iųjų rugsėjo naktį – jį buvo sučiupę Alytaus r. nežinybinės apsaugos poskyrio milicininkai. Jie nesiėmė pildyti sulaikymo ir asmens kratos protokolų, draugiškai pasidalino įkaltį – didelį kiekį iš kombinato išneštos mėsos (net 100 kg) ir paleido santechniką, atminimui pasilikę jo šimtą rublių ir butelį degtinės.

Kadangi įvykį ėmėsi tirti griežti Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu skyriaus specialistai, sočiai prisikirsti ir šiek tiek išgerti susigundžiusiems milicininkams teko patirti visą sovietinių įstatymų rūstybę. Abu buvo nuteisti 3 metų laisvės atėmimu.

 

Dabar negerovių mažiau

Paauglystėje ir ankstyvojoje jaunystėje keletą kartų teko susidurti su milicininkais. Per daug nesipriešinau, kai mane, pasivaišinusį draugiškame pasibroliavime su Kijevo „Dinamo“ klubo sirgaliais, sulaikė Vilniaus „Žalgirio“ stadione. Užteko pasakyti, kad jie neturi teisės, ir gavau per kuprą, kad paskui pamačius mėlynas uniformas imdavo mausti juosmens srityje. Sustabdymas pakeliui į namus netoli Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir pareikalavimas parodyti asmens dokumentą apsiėjo be smurto, tačiau neapsiėjo be baisių grasinimų ir ilgos serijos nešvankių, proletariškų burtažodžių. Gerai, kad buvau blaivus ir eidamas vėlyvu metu turėjau studento pažymėjimą.

Reikšdamas pagarbą ir padėką sąžiningiems tvarkdariams, norėčiau, kad piktnaudžiavimas, nepagarba bei nepagrįstas žiaurumas išnyktų amžiams. Galbūt ne vienas puls įrodinėti, kad šiais laikais beveik niekas nepasikeitė, kad dabartiniai policininkai ir kiti pareigūnai kaip piktnaudžiavo taip ir piktnaudžiauja, kad savivalės, beprasmio galios demonstravimo, įgaliojimų viršijimų bei korupcijos atvejų ir šiandien užtenka. Kiekvienas turi teisę galvoti taip, kaip nori. Kadangi tokią teisę turiu ir aš – tai esu šventai įsitikinęs: nepaisant vis dar pasitaikančių negerovių, nepaisant to, kad ne viskas yra taip, kaip ne tik galėtų, bet ir turėtų būti, tokios bjaurios velniavos, kokia buvo sovietmečiu, šiandien tikrai nebėra.