Mados iš Varšuvos pasiekdavo ir Didžiosios Pohuliankos teatrą, kur pastatyti homoerotinių motyvų turintys spektakliai „Mergaitės su uniformomis“ ir „Nusikaltėliai“

× Rasa Navickaitė

Lietuvoje kreivoji (šiame straipsnyje taip verčiu anglišką queer) istorija žengia dar tik pirmuosius žingsnius. Nors šiek tiek geriau žinome, kas vyko atgavus nepriklausomybę, pasirodė ir pirmieji sovietinės istorijos tyrimai, tačiau tarpukario seksualinių subkultūrų istorija lieka beveik nepažįstama. O tai, ką žinome, – daugiausia apie laikinąją sostinę Kauną. Menotyrininkės Agnės Narušytės atrastas dailininkės Veros Šleivytės nuotraukų archyvas atskleidė moterų, geidusių kitų moterų, gyvenimą dar iki įsigalint medikalizuojančiam sovietinės psichiatrijos žvilgsniui. Istorikė Ugnė Marija Andrijauskaitė yra aprašiusi Kaune gyvenusios Teklės-Tado gyvenimą: jos pomėgis rengtis vyriškais drabužiais ir „ieškotis sau panelių“ buvo paminėtas ir to meto spaudoje. Šią temą mėgina pajudinti ir prieš porą metų atidarytas Amsterdamo mokyklos muziejus Kaune. Tarpukario Kaunas vis kreivėja mūsų istorinėje atmintyje.

O kas vyko Vilniuje? Apskritai nėra lengva įtraukti šio laikotarpio Vilnių į Lietuvos istorijos naratyvą, kai čia, miestą valdžiusių lenkų skaičiavimais, gyveno vos 1 proc. lietuvių. Tačiau, jeigu žiūrėtume į Vilnių ne per nacionalinę ir lingvistinę, bet per miesto istorijos prizmę, – ar galima kalbėti apie kokią nors Vilniaus kreivąją istoriją ir atsiimti Vilnių sau, Lietuvos LGBT bendruomenei?

Juk turbūt čia tikrai nieko nebuvo? Greičiausiai ir apie Lenkijos tarpukario kreivąją istoriją negalime net kalbėti žinodami, kad ten įsigalėjo autoritarinis Józefo Piłsudskio režimas?

Tokį patikinimą iš kolegų išgirdo lenkų istorikas Kamilis Karzcewskis. Visgi – kaip dažniausiai pasitaiko su istoriniais seksualumo tyrimais – ėmęs ieškoti ką nors būtinai rasi. K. Karczewskis savo disertacijoje, kuri artimiausiu laiku turėtų pasirodyti kaip knyga, aprašo ne tik keletą kreivų gyvenimo mikroistorijų, bet ir visą diskurso apie homoseksualumą formavimąsi Antrojoje Lenkijos Respublikoje, lenkiškojo nacionalizmo kontekste. Homoseksualumas Lenkijoje buvo dekriminalizuotas dar 1932 m., anksčiau nei daugelyje Vakarų ir Rytų Europos valstybių. Šiam sprendimui didelę įtaką, kaip rašo istorikas, padarė Berlyne veikusi seksologo Magnuso Hirschfeldo įkurta pirmoji pasaulyje organizacija, skirta kovoti už homoseksualių žmonių teises, – Mokslinis humanitarinis komitetas. Organizacijai nepavyko panaikinti Vokietijos baudžiamojo kodekso 175-ojo straipsnio, draudusio „nenatūralų sanguliavimą“ (šį straipsnį vėliau brutaliai taikė nacių režimas). Tačiau M. Hirschfeldo idėjos, kad ir kaip būtų netikėta, daugiau pasiekė Lenkijoje, kuri stengėsi neatsilikti nuo vakarietiškų tendencijų. Požiūrio į seksualines mažumas reforma (homoseksualumas iš kriminalinio nusikaltimo virto medicinine problema) Lenkijos sanacinio režimo laikotarpiu buvo laikoma tautos modernizacijos ir augančio humanizmo ženklu.

 

„Mergaitės su uniformomis“ Vilniaus Didžiosios Pohuliankos teatre, 1932 m. Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo nuotr.

 

Tarpukario Lenkijos viešojoje erdvėje buvo gana nemažai kalbama apie homoseksualumą, o kultūroje ir mene, įskaitant teatrą, atsirado homoerotinių temų. Tiesa, kaip rašo lenkų publicistas ir LGBT aktyvistas Krzysztofas Tomasikas, homoseksualūs veikėjai dažniausiai būdavo antraeiliai, juokdariai. Tarkime, spektaklyje „Varšuvos negras“ (aut. Antonis Słonimskis), be kita ko, pajuokusiame Lenkijos žydų snobizmą, pasirodo ir homoseksualus personažas, kurio meilinimasis kitam vyrui kėlė audringą žiūrovų juoką. Pasak K. Tomasiko, spektaklio sėkmė Varšuvoje paskatino jo imtis Krokuvos, Lodzės, Vilniaus teatrus. Įdomu, ar jis prajuokino ir vilniečius, ar šie pašiurpo vien nuo užuominos apie homoseksualumą?

Atrodo, kad tarpukariu Vilniuje buvo pastatyti dar bent du jau rimčiau homoseksualumo klausimą nagrinėję spektakliai, abu – pagal vokiečių kalba kūrusių autorių pjeses. 1930-ųjų pavasarį Didžiosios Pohuliankos, arba Miesto, teatre (dabar – Vilniaus senasis teatras) įvyko spektaklio „Nusikaltėliai“ (rež. Aleksandras Zelwerowiczius) premjera. Spektaklis buvo pastatytas pagal austrų ir vokiečių kilmės rašytojo Ferdinando Brucknerio pjesę, reikalaujančią sudėtingo, kelių aukštų (tiesiogine prasme) scenovaizdžio, atspindinčio vieno daugiabučio gyvenimą ir susipinančias jo gyventojų istorijas. Viena iš jų – homoseksualaus Franko, beviltiškai įsimylėjusio kaimyną Alfredą ir dėl savo orientacijos pakliuvusio į keblią teisinę situaciją.

Sudėtingas visuomenines temas nagrinėjantis spektaklis, pirma pastatytas Varšuvoje ir Lodzėje, sulaukė nevienareikšmiškų vertinimų, tačiau Lenkijoje nesukėlė skandalo, niekas jo nebandė cenzūruoti. O štai provincialiajame Vilniuje, kaip rašo lenkų tyrėja Agnieszka Wójtowicz, spektaklis buvo uždraustas vos po trijų pasirodymų – į teatrą net įžengė policija. Vilniaus mero sprendimas grįstas tuo, kad esą spektaklis vaizduoja „drastiškai amoralias scenas“, t. y. kalba apie homoseksualumą ir abortą.

Šį skandalą archyvuose atkapsčiusi A. Wójtowicz pasakoja, kad, Vilniaus valdžiai uždraudus rodyti spektak­lį, jo režisierius protestuodamas atsistatydino, o kilus pasipriešinimui meras visgi leido parodyti spektaklį dar vieną kartą. Po šio pasirodymo, skirto tik kviestiniam kultūros elitui (nors į uždraustą spektaklį esą veržėsi du tūkstančiai žmonių, įleista buvo tik aštuoni šimtai), vyko diskusija – spektaklio teismas, trukęs iki gilios nakties. To meto laikraščiai įvykį aprašė labai skirtingai: atrodo, kad atsirado ir aistringų spektaklio gynėjų, ir įnirtingai siekusių jį uždrausti žmonių. Tarp spektaklio gynėjų buvo ir Czesłavas Miłoszas, vienas iš pasirašiusiųjų žurnalo „Słowo“ viešą laišką spektaklio režisieriui A. Zelwerowicziui. Laiškas, be kita ko, gyrė režisierių už pastangas Pohuliankos teatro repertuarą „įstatyti į tikrai modernias ir europietiškas vėžes“, kaip rašo A. Wójtowicz. Vis dėlto Vilniaus mero neįtikino jokie argumentai, ir spektaklis jau nebegrįžo ant scenos.

 

„Nusikaltėliai“ Vilniaus Didžiosios Pohuliankos teatre, 1930 m. Vrublevskių bibliotekos archyvų nuotr.

 

Gal tai pirmasis LGBT temų cenzūros atvejis Vilniaus istorijoje?

Bet kreivoji istorija Pohuliankos teatre tuo nesibaigia. 1933-iųjų metų pavasarį čia buvo pastatytas kitas homoerotinių motyvų turintis spektaklis „Mergaitės su uniformomis“ (rež. Jerzy Ronardas Bujańskis) pagal žinomos vokiečių ir vengrų rašytojos Christos Winsloe pjesę. Spektaklis, kurio visos veikėjos yra moterys, pasakoja mokinės ir mokytojos nelaimingos meilės istoriją. Keturiolikmetė našlaitė Manuela, uždaryta į mergaičių internatą Potsdame, įsimyli jauną dėstytoją, panelę fon Bernburg. Susidūrusi su griežta prūsiška internato tvarka, mergaitė galiausiai pasirenka savižudybę. 

Spektaklis Lenkijoje buvo labai populiarus, pastatytas pirmiausia Varšuvos kameriniame teat­re (rež. Zofia Modrzewska), vėliau rodytas Krokuvoje, Lodzėje, Poznanėje, Lvive ir kituose miestuose. Kaip rašo lenkų menininkė Alicja Nauman ir kultūros istorikė Justyna Szklarczyk, nors spektaklis buvo giriamas kritikų, lesbietiška meilės linija dažniausiai būdavo nurašoma kaip nereikšmingas siužeto aspektas. Žymus to meto lenkų teatro kritikas Tadeuszas Boy-Żeleńskis ragino interpretuoti spektaklį kaip kūrinį, kalbantį apie pedagogikos ir emocijų santykį, apie išskirtinį mokytojos ir mokinės ryšį, o ne kaip istoriją apie seksualines mažumas. Spektaklio režisierė Z. Modrzews­ka 1933 m. laikraštyje „Nowy Dziennik“ irgi ragino žiūrovus suprasti, kad Manuelos ir panelės fon Bernburg meilė nėra „iškrypusi, lesbietiška, nenormali“, bet „sveika, stipri, tyra ir graži“.

Nepaisant šių patikinimų, visgi akivaizdu, kad spektaklis buvo būtent apie gražią, tyrą... ir lesbietišką meilę, – ar bent jau taip savo pjesę parašė jos autorė. Rašytoja, skulptorė Ch. Winsloe pati buvo homoseksuali ir gana atvirai gyveno tarpukario Berlyne, kol nacių režimas jos neprivertė bėgti. 1944-aisiais Ch. Winsloe ir jos tuometinė partnerė, šveicarų rašytoja Simone Gentet, tragiškai žuvo neteisingai apkaltintos kolaboravimu su naciais, abi buvo sušaudytos Prancūzijos miškuose. Pjesė „Mergaitės su uniformomis“ remiasi trauminėmis pačios autorės paauglystės patirtimis itin griežtame Potsdamo mergaičių internate ir yra laikoma pirma pjese Veimaro respublikoje, atvirai aprašiusia moterų homoseksualumą. Siužeto linija – nelaiminga moterų meilė, pasibaigianti pagrindinės veikėjos mirtimi, – yra charakteringa to laikotarpio lesbietiškoms dramoms, siekusioms pabrėžti homoseksualios meilės neįmanomumą ir tragizmą. 1931 m. Vokietijoje pagal šią pjesę tokiu pačiu pavadinimu buvo sukurtas filmas, kuris iki šiol laikomas kultiniu queer bendruomenėje.

Įdomu, kaip Vilniaus žiūrovai priėmė „Mergaites su uniformomis“. Vyrų homoseksualumas spektaklyje „Nusikaltėliai“ vos prieš porą metų buvo suprastas kaip „drastiškai amoralus“ ir sulaukė cenzūros, tačiau galbūt lesbietiška meilės istorija žiūrovams pro akis prasprūdo nepastebėta? Moterų homoseksualumas mene yra rečiau atskleidžiamas ir kultūriškai konservatyviuose kontekstuose dažnai toleruojamas, kol slepiasi po draugystės ir perdėto emocingumo priedanga.

Tarpukario Vilnius dar laukia savo kreivosios istorijos tyrinėtojų, nebijančių iš sprūsti iš nacionalinio istorijos naratyvo ribų. Tų, kurie skaito lenkiškai ir moka atpažinti homoerotiką tarp eilučių.

 

Už supažindinimą su spektakliu „Mergaitės su uniformomis“ dėkoju Kamiliui Karczewskiui, o už siūlymą pasidomėti spektakliu „Nusikaltėliai“ – Helmutui Šabasevičiui.

 

Naudoti šaltiniai:

Karczewski, Kamil, Transnational Flows of Knowledge and the Legalisation of Homosexuality in Interwar Poland, „Contemporary European History“, 1–18 (2022).

Nauman, Alicja, and Justyna Szklarczyk, Odzyskiwanie pensjonarki, „Dialog“ 794, Nr. 1 (2023).

Tomasik, Krzysztof, Głuszec i Niewiniątka. Homoseksualiści i Lesbijki w Teatrze Drugiej RP, „Dialog“ 750, Nr. 5 (2019).

Wójtowicz, Agnieszka, The Criminals in Vilnius, „Menotyra“ 28, Nr. 1–2 (2021).