Rolandas Rastauskas. Meilės al.

Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Autoriaus nuotrauka
Autoriaus nuotrauka

 

Kažkada (visos geriausios redaktorės taiso į „kadaise“) Palangos Meilės alėjoj turėjau meilužę. Atmindavau chromuotu šveicarišku kaip laikrodis dviračiu iš vakaro, palikdavau jį nesurakintą laiptinėje, o trečiame aukšte manęs, vis dar paraščių žmogaus, jau laukdavo uoslę dirginanti vakarienė su vynu, po kurios iškart eidavom mylėtis. Ryte užgriūdavo dušas, tada senieji namai ir trys kãvos, o po penkių minučių autikas Klaipėdon ir pirma frazė atsistojus prieš tolimųjų provincijų pasiuntinius vadinamajame KU: „Hemingvėjus jūsų nesėkmingai bandytoje perskaityti knygoje, kolegos, nėra tas pats amerikonų Heming­way’us, kuris nusišaus kojos pirštu paspaudęs medžioklinio gaiduką.“ Ji, mano nuodėmingai teisinga (du viename) aistra, išnyko gan skaudžiai greit, nes jos partneris ir gyvenimo demonas Vilniuje (gaila, ne Londone) varė kažkokį statybų biznį, kuriame ji buvo lyg ir dešinė, lyg ir kairė ranka. Vienaip ar kitaip, tos dvi savaitės prie Tiškevičiaus parko buvo palaimingos.

Dabar, po dvidešimties metų, debesuotai nakčiai atsėlinant ir jūrai čia pat už kopų baugiai suošiant, retsykiais suakmenėju po tuo balkonu, kuris tebetraukia nelyginant baugus magnetas. Bute be numerio ant durų (krumpliais švelniai pabelsdavau triskart) laiką aplenkusi, it paminklas pačiai sau palėpėje turbūt tebestovi ta pati balta vonia ant bronzinių anties kojelių ir mano Lady Gaga guli panirusi putose amžinai tobula, sužaižaruodama aštriais speneliais. Nuogut nuogutėlė ir sykiu saugi kaip niekad gyvenime. Tokią išsaugojau. Taką cię znam*!

* (Lenk.) Tokią tave pažįstu.