Šių metų pavasarį bus išleista knyga apie aktorių Vytautą Grigolį. Tuo laiku jam būtų suėję 75-eri, kartu tai 20-osios jo mirties metinės. 

Praėjo jau du dešimtmečiai nuo mano tėvo mirties, bet atrodo – jis yra šalia. Tą liudija ir bene visi kalbinti pašnekovai. Tad ir knyga pavadinta citata iš V. Grigolio eilėraščio: „Aš šalia – budžiu, tyliu“.

Joje daug paties V. Grigolio citatų. Laimė, kad išliko nemažai užrašytų aktoriaus – gyvenime šiaip mažakalbio – minčių apie teatrą, savo profesiją ir etiką, gyvenimą. Rašydama knygą stengiausi pasverti, kiek pats tėtis norėtų ar sutiktų atskleisti, ką pabrėžti, o ką palikti paraštėse. Jis buvo itin pagarbus kolegoms ir diplomatiškas žmogus, tad užkulisinių intrigų ir įvairių panašių niuansų nenarstau – žinau, kad jis to nenorėtų.

Kviečiu paskaityti dalį skyriaus apie V. Grigolio kūrybinį kelią Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Vilniuje, į kurį tėtis grįžo po 25-erių metų darbo Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

 

Kūrybinė komanda – Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Vytautas Grigolis ir Vytautas Kernagis – keliavo po Lietuvą su kūrybos vakarais. V. Grigolio šeimos archyvo nuotr.

 

1998 m. vasarą Grigoliai iš Kauno persikraustė į Vilnių. Sprendimas nebuvo lengvas, tačiau, režisieriui Rimui Tuminui pasiūlius pereiti į tuo metu jo vadovaujamą Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, dėl didesnių profesinių galimybių teko su Kaunu atsisveikinti¹. 

 

Važiavau pas Tuminą. Paskutinius penkerius metus mes bendradarbiavome: dirbau Kaune, bet ir Vilniaus teatre sukurdavau vieną kitą vaidmenuką. Neplanavau persikelti į Vilnių, gyvenimas tekėjo sava vaga, o pokyčiai įvyko spontaniškai. Po kažkurio spektaklio sėdint teatro kavinėje Tuminas pasiūlė atvažiuoti į teatrą dirbti – kiek galima lakstyti tarp dviejų miestų, teatrų…

 

Sprendimą kiek palengvino tai, kad V. Grigolis buvo vilnietis. Vėliau duodamas interviu sakydavo, jog tokių metų grįžtant į tėviškę galima sakyti, kad grįžti čia ir numirti.

Žinoma, ryšys su Kaunu išliko: V. Grigolis toliau važinėjo atlikti vaidmenų Kauno dramos teatre rodomuose spektakliuose, dirbti su „Salionu Brilijantinu“ ir serialu „Kriminalinės istorijos“, kuriame ne tik vaidino, bet ir pats jam rašė scenarijų. Vis dėlto namai Kaune jam buvo mielesni², liko sentimentų laikui, kai gyvendamas senamiestyje kasdien žingsniuodavo „puikiąja Laisvės alėja“ ir jautėsi savas³.

 

Vytautas Grigolis su savo žirgu Rachmatu. V. Grigolio šeimos archyvo nuotr.

 

Kaune man trūko gimtojo Vilniaus, dabar pasiilgstu Kauno. Ten išgyvenau 25 metus – prabėgo visas sąmoningas mano gyvenimas: sukurta šeima, pradėtas darbas teatre. Tai negali dingti be pėdsakų, įsirėžia ir širdyje, ir smegenyse. Trūksta Kauno, nuvažiavęs vaikščioju Laisvės alėja – smagiai jaučiuosi. Bet taip jau turi būti – visada reikia, kad kažko trūktų. Kitaip būtum per daug laimingas – irgi negerai.⁴

 

Vilniuje V. Grigolis kūrė vaidmenis Tumino režisuotuose spektakliuose „Maskaradas“ (Kazarinas), „Edipas Karalius“ (Teiresijas). Ir tuomet – didžiausio masto vaidmuo: Glosteris, vėliau Ričardas III R. Tumino spektaklyje „Ričardas III“; režisuoti šį spektaklį buvo pradėjęs Jonas Jurašas. 

 

Kai jį pasirinkau „Ričardui III“, daug kas sakė, kad tai nesąmonė, esą jis – tik komedinis aktorius. Aš pradėjau dirbti tik su viena sąlyga, kad Grigolis bus atitemptas į Vilnių. Vieną vakarą susėdę ilgai kalbėjomės ir dėl to spektaklio jis sutiko visai pakeist gyvenimą: išsikraustyti iš Kauno. Atrodė, kad iš pradžių jis nebuvo sutiktas aktorių išskėstom rankom. Grigoliui buvo nelengva suktis. Kaip aktorius jis man buvo labai ištikimas. Jis turėjo atlaikyti didelį spaudimą to viso mėšlo, kuris tuo metu sukosi teatre. Aš darbą vieną kartą pradėjau ir nutraukiau matydamas, kad neįmanoma statyti, po metų vėl iš naujo pradėjau darydamas didelę klaidą, nes situacija nepasikeitė, o tik pablogėjo. Teatro „asai“ tuo metu per mėnesį galėjo „duoti“ tik po penkias dienas repeticijų, jie dirbo visur, o Grigolis atsisakė visko tam, kad galėtų repetuoti. Tuo labiau kad jis dar Kaune turėjo daug spektaklių, jo krūvis buvo labai didelis. Tai, be abejo, jo sveikatai labai atsiliepė. Vilniuje jis taip pat buvo įtrauktas į sūkurį.

Grigolis, niekada savęs nestatydamas aukščiau kitų, stengdamasis būti savo vietoje, visada išlikdavo atrama: jis nebijojo nieko. „Ričarde III“ aš jam siūliau daug charakterio kūrimo variantų. Buvom sugalvoję be galo įspūdingą finalą: jį pašarvojus, motina ant akių jam turėjo uždėti sidabrines monetas. Nepakartojamas įvaizdis: sklindantis šviesos spindulys. Kūrėme begalinio intensyvumo personažą. Mažame kūne – begalinė ekspresija. Jis nebijojo šokti nei į karštą, nei į šaltą vandenį.

Atsimenu, kai dirbant jis susirgo. Mes kalbėdavom telefonu valandų valandas, dalindavomės mintimis net vidurnaktį. Aš jam į repeticijas nešdavau tonas medžiagos, versdavau iš anglų kalbos, pasakodavau, kaip jo tekstas suprantamas Anglijos, Amerikos aktorių. Kalbos ritme yra užkoduota prasmė. Vytas tai suprato. Repetuodamas jis tarytum ėjo prieš srovę. Girdėjau, kaip už jo nugaros vyksta girtų aktorių balaganas. Dirbti tokioj aplinkoj ir būti ištikimam kūrybiniam bendradarbiavimui buvo labai sunku. Kitom aplinkybėm tai galėjo būti išskirtinis reiškinys. Deja, taip neįvyko. Kūrybinis procesas tuomet kliudė kitiems – komerciniams, kitų teatrų gastrolių – interesams.⁵

 

J. Jurašui pasitraukus, spektaklio kūrimą perėmė R. Tuminas. Aktoriui tai buvo nemenkas išbandymas.

 

Taip, į Ričardo vaidmenį įsigyventi nelengva. Tačiau dar sunkiau man buvo, kai teko jį kurti dviejų „auklių globoje“. Kaip žinote, pradėjau repetuoti pas Jurašą, o spektaklį baigs Tuminas.

Tai visiškai skirtingos stilistikos režisieriai. Tuminas pasuko Shakespeare’o pjesės traktuotę 180 laipsnių kampu. Galima sakyti, tai, kas tiko pirmam, netiko antram statytojui. [...] Nesupraskite manęs klaidingai. Visai nesiskundžiu, kad taip atsitiko. Dirbti ir su vienu, ir su kitu režisieriumi kiekvienam aktoriui tik į naudą, tačiau Tumino, kurio spektakliuose vaidinu jau keletą metų, stilistika man suprantamesnė ir įprastesnė.⁶

 

Vytautas Grigolis ir Nijolė Grigolienė vestuvių dieną Kauno rotušės aikštėje. V. Grigolio šeimos archyvo nuotr.

 

Sakė ir apsidžiaugęs, ir išsigandęs, kai sulaukė siūlymo imtis šio vaidmens.

 

Juk tai neeilinis vaidmuo, kaip ir neeilinė Ričardo III – žiauraus valdovo ir artisto – asmenybė. Jis užkrečia savo vidine jėga. Šis valdovas, pamindamas bet kokias moralės normas, sugebėjo gana ilgai išsilaikyti valdžioje. Ir tik tada, kai peržengė bet kokias žmogiškumo ribas – nužudė vaikus, – prasidėjo jo, kaip asmenybės, žlugimas. Tačiau žavi šio valdovo įvairiapusiškumas ir tiesumas. Jau pirmajame monologe jis sako: „Aš piktadarys. O jūs kas?“ Ir paskui tai įrodinėja tris valandas. [...] Gauti tokį svarbų vaidmenį – aktoriui tikras jėgų išbandymas, savęs patikrinimas – ar tu dar sugebi sukurti kažką įsimintino, ar tau jau laikas į pensiją.⁷

 

Kaip rašyta spaudoje, karalius Ričardas III – V. Grigolio kūrybos viršūnė. Maža to, kaip teigia Giedrė Milkevičiūtė, „lietuvių teatro istorijoje Grigolio suvaidintas karalius Ričardas yra ryškiausias ir brandžiausias“⁸. Vaidmuo įdomus, sudėtingas, rimčiausias aktoriaus išbandymas: monarchas siekia valdžios žiauriausiomis priemonėmis, nesiskaitydamas su moralinėmis normomis, laužydamas aplink jį esančių žmonių gyvenimus⁹. Apie šį vaidmenį aktorius sakė:

 

Iš šio herojaus trykšta blogis. Savo piktadarystes jis atvirai deklaruoja visas tris spektaklio valandas ir įrodo jas praktiškai. Tačiau tame jo blogyje ieškau kažko patrauklaus. Ieškau vidinės charakterio tiesos. Ieškau priežasčių, kodėl tas žmogus tapo toks, kas jį tokiu pavertė. Ričardas III ir išoriškai nepatrauklus – kuprotas, šlubas, kreivas... Jis buvo nublokštas į atstumtųjų gretas ir, būdamas stipri asmenybė, ėmė už save kovoti. Po kiekvieno spektaklio vis geriau Ričardą pažįstu, vis labiau su juo susigyvenu, jį įveikiu. O kai įveiki savo herojų, gauni atpildą – pajunti moralinę satisfakciją. Prieš kiekvieną premjerą kiekvieną aktorių kankina savotiška scenos baimė, jaudulys. Jo niekaip nepavyksta atsikratyti. Į kiekvieną premjerą eini lyg į pirmąjį pasimatymą – ir malonu, ir baisoka. Bet po dviejų trijų spektaklių tas jaudulys dingsta.¹⁰

 

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio programėlėje rašoma, kad ,,Ričardas III“ yra ryškus ankstesnių režisieriaus R. Tumino spektaklių – „Maskarado“, ,,Karaliaus Edipo“ – tęsinys, kad jį pamėgo ne tik Lietuvos publika.

 

Jis dažnai vaidintas užsienyje – spektakliu žavėjosi Rumunijos, Slovakijos, Olandijos, Meksikos žiūrovai. 2003 m. rudenį šis Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis dalyvavo tarptautiniame Rudens teatro festivalyje Madride. ,,Šekspyras nėra vienareikšmis autorius, sceninė jo poetinio žodžio prigimtis suteikia galimybę skirtingoms traktuotėms. Lietuviams būdinga romantinė poetika, šiek tiek barokiška ir iškilminga, sušvelninta įterptais parodijos ir farso štrichais, scenarijų paliekant atvirą. Ričardo valdžia ne tik patologija, bet ir socialinių grupių įtampos, veidmainybės atspindys“, – po spektaklio viename įtakingiausių Madrido kultūros ir politikos laikraščių ,,Pasaulis. XXI amžius“ rašė teatro kritikas Javieras Villanas.

Vienu didžiausių pasaulio šekspyrologų laikomas Haroldas Bloomas apie spektaklį sakė: „Tumino pastatyme labiausiai stulbina tai, kad režisierius atsisako išryškinti tragediją, panaudodamas teatro kalbą. Tragedijos fonas – šeši veidrodžiai, kuriuose publika stebi liūdną Ričardo III lemtį. Tumino traktuotėje svarbiausias personažas pasižymi tuo, kad sumaišomi juokdario ir kerštingo kvailio bruožai, drauge tai panardinama į savotišką švelnumą, dėl kurio Ričardo nesėkmės ir rūpesčiai virsta visų žmonių problemomis.“

Pagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje atlieka Vytautas Grigolis. Aktoriaus manymu, Shakespeare’as duoda begalinę laisvę įvairiausioms sceninėms savo veikalų traktuotėms, nors jis pats Ričardą III traktavo kaip nekvestionuojamą blogį. Pasak V. Grigolio, Ričardui dramaturgas nejaučia jokios užuojautos. ,,Pats Ričardo III charakteris duoda dideles galimybes, įsigilinęs į šį charakterį supratau, kad tai yra labai azartiškas žaidėjas, kuris viską stato ant kortos. Jis man panašus į žmogų, kuris sėdi kazino prie ruletės ir visas išprakaitavęs, drebančiomis rankomis stato paskutinius pinigėlius, žetonus ant kažkokio skaičiaus ir tikisi, kad tas skaičius laimės. Ir jis laimi – iki tam tikros ribos. Jis nori vis daugiau, jis nustebęs, kad jam laimė eina į rankas. Kol ruletė padaro savo – jis pralošia viską: ir savo sielą, ir savo kūną. Šis įspūdis ir šiandien manęs nepalieka“, – įsitikinęs V. Grigolis. Jo manymu, Ričardas yra žaidėjas artistas, jis režisuoja spektaklį, kuriame visi kiti tėra atlikėjai, kuriuos traukia Ričardo žavesys ir artistiškumas.

 

Vytautas Grigolis su žmona Nijole atvyksta į svečius pas Kernagius. V. Grigolio šeimos archyvo nuotr.

 

Buvusi V. Grigolio kurso vadovė Algė Savickaitė taip pat šį vaidmenį laikė išskirtiniu:

 

Labai svarbu pabrėžti šio aktoriaus amplitudę. Lyg ir neišskirtiniai fiziniai duomenys vis dėlto leido jam vaidinti ir komiškus, ir giliai tragiškus vaidmenis. Manau, kad jo Ričardas III – per mažai įvertintas vaidmuo. Jį vaidindamas Vytautas pasižymėjo aukščiausio rango meistriškumu. Tai buvo labai įdomi, savita traktuotė.¹¹

 

2000 m. režisierius Gintaras Varnas pastatė didelio populiarumo sulaukusį spektaklį „Gyvenimas – tai sapnas“, kuriame V. Grigolis atliko Klotaldo vaidmenį, o režisierė Irena Bučienė – „Šykštuolį“, kuriame aktorius vaidino Žaką.

2001 m. Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje pradėtas rodyti Vytauto Dapšio režisuotas spektaklis „Svečias“ pagal Erico Emmanuelio Schmitto pjesę – spauda rašė, kad „pagaliau ir sostinėje sulaukėme spektaklio išprususiam žiūrovui“¹². V. Grigolis spektaklyje atliko Sigmundo Freudo vaidmenį. Apie šį spektaklį Rasa Vasinauskaitė atsiliepė taip:

 

Du pagrindinius vaidmenis čia vaidina puikūs aktoriai Vytautas Grigolis ir Romas Ramanauskas. Galėčiau pasiduoti iliuzijai ir sakyti, kad „Svečias“ primena tradicinį, aktorinį spektaklį – minimali, sceniniam buvimui nuteikianti režisūra ir maksimalios aktorių pastangos dialogu sudominti žiūrovus. Gal net ne tiek sudominti, kiek susitapatinti su netipiškomis čia veikiančiomis asmenybėmis – Freudu ir... Dievu. Aktoriams pavyksta išlaikyti žiūrovų dėmesį, nes jų neskubus, nuoseklus sceninis susikalbėjimas pamažu atveria ir šiandien jau sunkiai įmanomos vaidybos subtilybes.¹³

 

Kaip rašyta spaudoje, V. Grigolis atnešdavo į sceną ištisą pasaulį. 

 

Neaukšto ūgio, charakteringo amplua, jis pakerėdavo publiką skambiu ir tvirtu balsu, oriai ištiesta nugara ir spindinčių akių blizgesiu. Nors jo kūrybos apraiškos buvo gausios ir įvairios, jis niekada nesudarė tuštybės apimto ir besiblaškančio žmogaus įspūdžio. Jis kūrė ir dalyvavo satyrinėse programose, bet niekada neatrodė pigus juokdarys. Jis blaškėsi tarp teatrų ir miestų, bet neatrodė, kad tai jį vargina.¹⁴

 

Vis dėlto grįžimas į Vilnių, suteikęs galimybę sukurti ryškių, svarbių vaidmenų, nebuvo vien džiugus. Čia Grigoliai rado kitokią nei Kaune atmosferą: mažiau artimų draugysčių, mažiau svečiavimųsi, mažiau šeimos pojūčio pačiame teatre ir daugiau konkurencijos. Namai Vilniuje buvo nuščiuvę, draugų pasimatymai persikėlė į sodybą Labanoro girioje. Rimantas Bagdzevičius šitaip prisimena tą laiką:

 

Vieni stipriausių vis iškylančių prisiminimų yra apie tai, kaip važiuodavome į Labanorą. Tuomet matydavau, kaip Vytas tarsi  palieka kažką už nugaros ir „persijungia“. Jo ramuma, giluma tik dar padidėdavo. Žodžiai būdavo visai nebereikalingi. Tie ramūs pasisėdėjimai vakarais prie laužo buvo tikra pilnatvė. Patylėti dviese yra prabanga.

Vilniuje, kitaip nei Kaune, pasisėdėjimų po spektaklių jau nebuvo. Po jų kartais palydėdavau Vytą iki namų, taip pasibūdavome. Aš daug plepėdavau, jis tylėdavo. Bet viskas jau siaurėjo. Robertas Vaidotas likęs Kaune. Daugybė darbų. Kita atmosfera, kitokie santykiai teatruose, kitos tradicijos.

 

Sostinės teatre būta ir savitų iššūkių. Žurnalistas Julius Lozoraitis paprašė V. Grigolį pakomentuoti spaudoje pasirodžiusį teiginį, kad Nacionalinio dramos teatro rūmai nesutvarkyti, kad gyvenimas ten nesubalansuotas. V. Grigolis atsakė: 

 

Nacionaliniame dramos teatre esu dar naujas žmogus ir nenorėčiau daryti apibendrinimų. Viena galiu tvirtai pasakyti apie teatro pastatą. Mano akimis žiūrint, tai – netikras teatras, jo pastatas nesukuria teatro dvasios. Čia tenka nuolat dirbti dvigubą darbą – kurti teatro dvasią, o tik paskui – spektaklį.

Ką jau kalbėti apie aktorių kambarius ir koridorius – norint surasti žmogų, reikia pereiti ištisą kvartalą, o kol eini iš grimo kambario scenos link, pakeliui išbarstai visus vaidmens „grūdus“. Tai nenormalu – pati pastato koncepcija ydinga.

Dar atsimenu, kai čia, kur dabar teatro fojė, buvo senojo teatro kiemas, o ten, kur dabar salė, buvo teatro rūmai. Tai buvo tikras, jaukus teatras, kokie iki šiol išlikę Rusų dramos [dabar Senojo] teatro rūmai J. Basanavičiaus gatvėje, koks buvo Klaipėdos dramos teatras iki rekonstrukcijos.¹⁵

 

Dešimto dešimtmečio pabaigoje teatras buvo sustiprėjęs, tačiau prasidėjus naujam tūkstantmečiui padėtis čia vėl nedžiugino. Teatro kritikai įžvelgė sostinės teatrų silpnėjimo tendenciją, priekaištavo Nacionalinio dramos teatro vadovams dėl aiškios vizijos stokos, kai talentingi aktoriai laukia permainų, o jų – nėra. Sudėtingą teatro situaciją apibūdino Rasa Andrašiūnaitė:

 

Šiandien mūsų teatrai išgyvena sunkius laikus ne vien dėl pinigų stygiaus. Jų trūksta visiems ir visur. Žymiai skaudesnė teatrų kūrybinė negalia, kurios priežasčių yra daug. Bene svarbiausioji – taip ir neprasidėjusi teatrų reforma. Talentingi režisieriai, nepakentę rutinos valstybiniuose teatruose, juos paliko. Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas dažniau matomi užsienyje nei Lietuvoje. Tačiau teatras be režisūros – miręs teatras. Patalpos ir grupė aktorių – tai dar joks teatras. Liūdnai nuteikia ir Nacionalinis dramos teatras. Aktorių saviraiška, – o dabar būtent taip yra, – negali pretenduoti į Nacionalinio dramos teatro statusą. Visi patyliukais šį teatrą keiksnoja, tačiau ar ne laikas diagnozuoti jo „ligą“ ir paieškoti išeities iš aklavietės?¹⁶

 

Grįžimo tema aktorius liūdnai juokavo:

 

Kodėl aš grįžau? Nežinau, negaliu pasakyt. Susiklostė aplinkybės. Galima pasakyti pasiremiant vienu anekdotu, kurį staiga prisiminiau. Vienas žmogelis vakare prie žibinto stulpo kažko ieško. Pro šalį einantis praeivis klausia: „Jūs kažką pametėte?“ Žmogus sako: „Taip, sidabrinę monetą pamečiau.“– „Čia pametėt?“ – „Ne, – sako, – šiek tiek toliau.“ – „Tai kodėl čia ieškot?“ – „Nes čia šviesiau, geriau matosi.“ Mano tas grįžimas… Aš ieškojau, kur šviesiau, kur geriau matosi galbūt.¹⁷

 

Vėlesniais metais V. Grigolis sukūrė kunigo Orfulso vaidmenį režisieriaus Lary Zappios spektaklyje „Europiečiai (Meilės pastangos)“, Leono vaidmenį režisieriaus Adolfo Večerskio spektaklyje „Bamba“, Alfonso Rūtos vaidmenį režisierės Kazimieros Kymantaitės statytame legendiniame spektaklyje „Žaldokynė“. Su režisieriumi Jonu Vaitkumi dirbo spektakliuose „Stepančikovo dvaras“, „Madam Bovari“, ,,Marija Stiuart“, „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“. Vaidino Arkadijų Sergejevičių Islajevą režisieriaus Juliaus Dautarto spektaklyje „Mėnuo kaime“ ir Inspektorių Porterhauzą A. Večerskio režisuotame spektaklyje „Meilė pagal grafiką“. Teatrologė Daiva Šabasevičienė reziumavo:

 

Virš 90 vaidmenų, ir ne bet kokių, o labai rimtų, rodo tai, kad tikrai padarė tiek, kiek kitas 90-ies sulaukęs negalėtų pasigirt. Aišku, daug kas sako: šimtas, virš šimto, bet kai pasižiūri, tai iš jų gali 30–40 nurašyti į paraštes. Grigolio vaidmenys – tikrai be galo sudėtingi.¹⁸

¹ Jūratė Kuzmickaitė, Vilniaus magnetas prieš Kauno patriotizmą, „Kauno diena“, 2005 m. sausio 22 d.

² Ten pat.

³ Giedrė Milkevičiūtė, Ričardas III – iššūkis, „Lietuvos žinios“, 1999 m. gegužės 28 d.

⁴ Remigija Paulikaitė, Juokiasi retai, bet plačiai, „Respublika“, 1999 m. liepos 3 d.

⁵ Užrašė Daiva Šabasevičienė, 2006 m. rugpjūčio 21 d.

⁶ Giedrė Milkevičiūtė, ten pat.

⁷ Ten pat.

⁸ Pagarba išėjusiam aktoriui, „Lietuvos žinios“, 2007 m. balandžio 6 d.

⁹ Virginija Genienė, Aktorius Vytautas Grigolis: „Premjera – lyg pirmasis pasimatymas“, „Šeimininkė“, 1999 m. spalio 6 d.

¹⁰ Ten pat.

¹¹ Užrašė Daiva Šabasevičienė, 2006 m. birželio 16 d.

¹² Petras Mendeika, Akistata su nepažįstamuoju, „Literatūra ir menas“, 2001 m. gruodžio 21 d.

¹³ Rasa Vasinauskaitė, Tebūnie iliuzijos. Kalėdinės, teatrinės ir kitokios, „7 meno dienos“, 2001 m. gruodžio 21 d.

¹⁴ Pagarba išėjusiam aktoriui, „Lietuvos žinios“, 2007 m. balandžio 6 d.

¹⁵ Julius Lozoraitis, Trys teatrai aktoriui V. Grigoliui – ne per daug, „Lietuvos rytas“, 1999 m. spalio 1 d.

¹⁶ Rasa Andrašiūnaitė, Kur plaukia Nacionalinio dramos teatro „Titanikas“, „Literatūra ir menas“, 2001 m. rugsėjo 7 d.

¹⁷ „Ponios Gražinos virtuvė“, laidos aut. Gražina Balandytė, LNK, 2000 m. sausio 23 d.

¹⁸ „Legendos. V. Grigolis“, laidos aut. Audrius Stonys, Česlovas Stonys ir Aistė Stonytė, LRT, 2014 m.