2017 m. rugsėjo 11 d. Tomui Venclovai sukanka 80 metų

 

Rugsėjo 13 d.

Iš ryto – Jad Vašeme: tai 1939–1945 metų žydų tragedijos paminklas, o drauge mokslinė įstaiga ir archyvai. Mane priėmė Chaja Lifšicaitė – sena pažįstama iš Lietuvos, buvusi komunistė, net ir dabar, ko gero, išsaugojusi šiokią tokią ištikimybę aniems idealams. Mačiau amžinosios ugnies salę, kur greta Osvencimo, Dachau, Bergen-Belzeno grindyse įrašyti Paneriai (ir bus įrašytas IX fortas). Muziejuje irgi nestinga „lietuviškos medžiagos“. O Teisiųjų alėjoje aplankiau Broniaus Gotauto ir mielojo mano vaikystės daktaro Petro Baublio medžius. Kažkur netoli Binkienės ir Šimaitės medžiai, bet jų taip ir neradome.

Jad Vašemas išaiškino maždaug du su puse milijono žuvusių. Tvirtinama, kad jų buvo šeši milijonai: taigi dokumentuota 40 %. Ieškomi ir žudikai: pati Lifšicaitė užsiiminėja Kairio ir Čenkaus bylomis (deja, čia esama tam tikro bendradarbiavimo su Žeimantu ir panašiomis KGB kreatūromis).

Ant stalo – savaitės senumo „Tiesa“. Joje perspėjimas Svarinskui ir Tamkevičiui. Be to, šis tas apie mūsų jaunimo kongresą. Minimas „literatas, kuris taip mylėjo Lietuvą, kad išvažiavo į Izraelį ir įstrigo Anglijoje“ – kontaminacija iš Štromo, Mero ir manęs: Štromas Anglijoje, Meras Izraelyje, o aš myliu Lietuvą... Beje, išgirdau naujienų ir apie nepriklausomybinę peticiją: pasirašė ne 54, o 45 žmonės, iš visų Baltijos respublikų. Įdomu, kas. Dalį galiu nuspėti. Perspėjimas Sv[arinskui]. ir Tamk[evičiui]., matyt, su tuo ir susijęs.

Netoli Jad Vašemo – Ein Keremas, vieta, kur gimė šv. Jonas Krikštytojas ir įvyko Elžbietos aplankymas; ten pora gražių bažnyčių, o nuotaika visai vilnietiška. Truputį aukščiau – sinagoga su Chagallo vitražais, vaizduojančiais dvylika Izraelio genčių. Vėl visos spektro spalvos. Įdomu matyti krikščionišką techniką, pritaikytą nekrikščioniškai simbolikai: žmonių figūrų negali būti, kaip ir islamo mene, yra tik rankos, bet ir tos keturpirštės! Užtat leidžiami liūtas, asilas, žuvis (infantiliški, primityvistiški).

Kitoje vietoje dirstelėjau į senosios Jeruzalės modelį – bene hektaro didumo.

Universitete susitikau su Segalu ir Fleišmanu. Tame universitete kas žingsnis girdėti rusų kalba. Na, ir šiaip Jeruzalėje jos nestinga: Ramote, kur gyvenu, ji nepalyginti labiau paplitusi už hebrajų kalbą.

Buvau dar Rockfellerio muziejuje – tai archeologinė kolekcija su prieštvaninėmis akmens galvomis iš Jerichono, keistais kanaanitų sarkofagais, Dovydo laikų keramika, Kristaus laikų urnomis ir šiaip jau visokiomis grožybėmis: čia tau ir finikiečiai, ir graikai, ir romėnai, ir Bizantija, ir islamas, ir kryžeiviai... Stebėtinai įspūdingi ornamentai ir statulos iš jerichoniškių Omejadų rūmų. Grynai žydiškų eksponatų ne taip jau daug – pirmiausia iškaltos akmenyje žvakidės ir mozaikos su hebrajiškais tekstais. Statulos – tai jau stabai, atseit, nežydų dalykai.
Keisdamas banke pinigus, pirmąsyk susidūriau su Izraelio biurokratija. Kaip daugelis sako, ji blogesnė už tarybinę. Bet kurioje šalyje „kelionės čekio“ iškeitimas trunka minutę: šičia – valandą. Užpildomi aštuoni ar devyni popieriai, pasirašoma trijų asmenų, turi būti nurodyti du adresai... Ir visa tai, rodos, hebrajų, anglų ir kone arabų kalbomis!

N. B. Telefonu kalbėjausi su Ošerovičium ir Elinu¹. Anot Lifšicaitės, jie nori kviesti Izraelin Mieželaitį. „Žinoma, drauge su Stase [Mieželaitiene], kad nepradėtų čia gerti. Jis seniai svajoja pamatyti Via Dolorosa ir apie ją parašyti eilėraščių.“ Įsivaizduoju tuos eilėraščius. Dar ir šitą temą nori subjauroti.

 

Rugsėjo 14 d.

Buvau bibliniame zooparke, kuris, tiesą pasakius, palieka gana elgetišką įspūdį. Stilius jame irgi neišlaikytas, nes daugybė gyvulių Biblijoje neminimi. Įdomu buvo matyti tiktai skėrius ir skorpionus. Atskirai įrengtos netgi „Nojaus arka“ ir „Izajo vizija“ (vilkiukai drauge su ėriukais!). Balaganas.

Tel Avive lankiausi pas Frumą Služitel, pažįstamą iš Šiaulių. Užėjo pasisvečiuoti ir Ester, Pereco Markišo² našlė. Paskui, jau temstant, Meras nuvežė mane į Jafą. Gėrėme baltą vyną gražioje akmeninėje aikštėje, pajūryje, prie Šv. Petro bažnyčios.

Šeštadienio pradžia. Sako, Mea Shearim ortodoksai mėto akmenis į mašinas, važiuojančias pro šalį. Bet mudviejų su Meru neapmėtė.

Laimingai pasiekėm Ramotą ir dar pavežėm atsitiktinį keleivį – vaikiną iš Antakalnio. Šiaip jau transporto nė kvapo.

 

Rugsėjo 15 d.

Pagaliau išsimaudžiau Negyvojoje jūroje (nugabeno Feliksas [Dektoras]). Vanduo net į orą išmeta (ir, reikia pasakyti, labai graužia odą).

Dar vienas biblinis miestas – Jerichonas. Ne ką blogesni už Pompėją Omejadų rūmai, kurių detales mačiau Rockfellerio muziejuje. Tolumoje vienuolynas – toje vietoje, kur Kristus pasninkavo keturiasdešimt dienų. Visiškai šalia ir krikšto vieta Jordane: siaurutis Jordano slėnis gerai išsiskiria dykumos fone, bet tai jau pats pasienis, ir ten nebevažiavome. Užtat aplankėme Jerichono sienas (kurios, anot bedekerio, „griuvo dėl nežinomos priežasties“) ir neolitinį bokštą, vos ne dukart senesnį už Cheopso piramidę.

Pusdienį praleidome kibuce pas Felikso [Dektoro] dukterį. Namelyje ant sienos – Čiurlionio reprodukcijos; o būsimasis Felikso [Dektoro] žentas vaikšto su Kalašnikovo automatu, atimtu iš sirų. Taigi ir čia nestinga tarybinių prisiminimų.

 

Rugsėjo 16 d.

Pakeliui į aerodromą ilgas pašnekesys su žydu iš Taškento. Izraelį jis keikia, kaip ir dauguma jo likimo draugų.

Lėktuvas skrenda virš pažįstamų vietovių – Kretos, Capri. Matau Monblaną, o vėliau mažytį Šv. Mykolo vienuolyną, it kriauklę smėlyje.

Naktis New Yorke, pas Šraginus³.

 

Rugsėjo 17 d.

New Yorkas. (...)

 

Rugsėjo 18 d.

Jurašai įsigijo butą (o Žiliai mašiną) ir atrodo gana laimingi. (...) Buvo pas Audronę ir Žiūraitis: tasai visur matąs žydų ir masonų sąmokslą!

 

Rugsėjo 19 d.

Skrendu į Los Angeles.

 

Rugsėjo 20 d.

Namie. Gausybė pašto, netgi laiškas iš Tanios Nikitinos, visų mieliausios mano moters.

 

Rugsėjo 21 d.

Dar metus dirbsiu UCLA.

 

Rugsėjo 22 d.

Taisau savo vertimų knygos korektūrą. Brodskis pasiūlė jai pavadinimą „Aidas“. „Я это предлагал и Ахматовой: „Русское эхо“.“⁴

 

Rugsėjo 23 d.

Vertimų korektūrą baigiau.

 

Rugsėjo 24 d.

Turiu tris studentus, iš jų vieną anglą, Johną Dingley, kuris bene rimtai domisi lituanistika (sykį jau studijavo pas mane vieną ketvirtį).

 

Rugsėjo 25 d.

Kolegos iš UCLA vasarą matė maniškius (...).

 

Rugsėjo 26 d.

Baigiau tvarkyti „Lituanus“ numerį, skirtą Vilniaus universitetui.

 

Rugsėjo 27 d.

Skubiai gaminu tekstą apie Petkų ir Gajauską Sacharovo apklausinėjimams.

 

Rugsėjo 28 d.

Keistoka istorija su Česiūnu – bėgliu iš Lietuvos, žinomu irkluotoju. Tvirtinama, kad Vokietijoje jį pagrobė KGB. O gal jis ir pats „apsigalvojo“?

 

Rugsėjo 29 d.

Kiaurą naktį skridau ligi Washingtono. Ten pirmasis žmogus, kurį pamačiau, buvo N. K.

Šnekėjau apie Petkų ir Gajauską. Pirmininkaujantis (ne kas kitas, o Tomas Stoppardas5) davė tik dešimt minučių, bet išsiderėjau septyniolika. N. K. triūsė prie televizijos aparato (rodos, transliuojančio iš salės tiesiog Solženicynui). Didžiulis disidentų suvažiavimas, kokio dar niekad nebuvo. Atvyko praktiškai visi, esą Vakaruose. Tik, Dievuli mano, kokios publikos jų tarpe pasitaiko! Ypač ukrainiečiai ir armėnai. Tokia tarybiška (ir priedo provinciališka) formacija, kad nors bėk ir rėk.

Vakare – maždaug trisdešimties „elito“ pobūvis. Bukovskis, Ginzburgas, Kuznecovas, Gorbanevskaja. Absoliučiai nusigėręs Volpinas-Jeseninas, kurį mačiau pirmą sykį.

Liubarskis su Turčinu, kaip visada, bandė steigti organizaciją. Kažkas: „Начнется разбиение на группы...“ Bukovskis: „Pазбиение лиц!“⁶

Beje, Bukovskis stačiai patologiškai pastorėjęs. Bet toks pat šaunus vaikinas, kaip ir buvo.

 

Rugsėjo 30 d.

Sacharovo apklausinėjimuose susipažinau su pora įdomių žmonių, pavyzdžiui, su Filipovu (Mandelštamo ir kitų leidėju). Kažkoks lenkas ilgokai kratė man ranką ir gyrė dialogą su Milašium; paskui prisistatė – Koverda⁷! Net krūptelėjau. Nesmagu vis dėlto spausti ranką žudikui, nors Voikovas tikriausiai buvo didelis niekšas.

Samas Rameris (amerikiečių istorikas, Brodskio prietelius): „Šis suvažiavimas – tai, šiaip ar taip, Rusijos parlamentas.“

 

Spalio 1 d.

Prasta nuotaika (...). Skaitau Lotmano straipsnį apie Chlestakovą.

 

Spalio 2 d.

Gaminu (gana idiotišką) projektą kandidatūrai į Kennan Institute.

 

Spalio 3 d.

Projektą perrašinėju. Rodos, jau seniai nieko neveikiu, jei neskaitysime biurokratinių reikalų. Še tau ir Amerika.

 

Spalio 4 d.

Projektą išsiunčiau. Naujas darbas: pranešimas slavistų konferencijai.

 

Spalio 5 d.

Keiksnodamas rašau pranešimą.

 

Spalio 6 d.

Keikdamasis rašau pranešimą.

 

Spalio 7 d.

Prakeikęs visą pasaulį, verčiu pranešimą į anglų kalbą.

 

Spalio 8 d.

Na, rodos, darbas baigtas. Lankiausi pas Avižienius, kurie turi naują mažą vaikiuką.

 

Bus daugiau

 

¹ Lietuvos žydų rašytojai.
² Perecas Markišas (1895–1952) – SSRS žydų poetas, sušaudytas Stalino laikais.
³ Borisas Šraginas (1926–1990) – rusų disidentas.
⁴ Rus. „Aš tai siūliau ir Achmatovai: „Rusiškas aidas“.“
⁵ Tomas Stopardas (1937) – anglų dramaturgas.
⁶ Rus. „Prasidės skaldymasis į grupes...“ – „Snukių skaldymas!“
⁷ Borisas Koverda (1907–1987) – bolševikų veikėjo Piotro Voikovo žudikas.