Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1990 (XXX)

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

Gegužės 2 d.

Labai lėtai imu atsipūsti po nepakeliamos įtampos.

Kompromisas Lietuvoje įgauna lyg ir realią formą. Bushas sutiko priimti Prunskienę – tai žymus šuolis į priekį: turbūt takoskyra jau peržengta. Tautiečių disciplina ir susiklausymas, reikia pasakyti, žavingi.

 

Gegužės 3 d.

Prunskienė Baltuosiuose rūmuose. Ak, viskas baigsis gerai (touch wood).

 

Gegužės 4 d.

Paskutinioji paskaita apie Cvetajevą. Įtampa man, tiesą pasakius, išeina į naudą.

 

Gegužės 5 d.

Rašau „Metmenims“ kažką panašaus į vedamąjį nepriklausomybės tema.

 

Gegužės 6 d.

Vedamasis išsiųstas Kavoliui; rodos, ir šitas darbas išėjo gana pakenčiamas – o jis buvo atsakingas. Geriausias lietuviškas žurnalas tokią akimirką neturėtų susipaškudyti.

 

Gegužės 7 d.

Nuovargis. Vartoju daug valiumo, kuris man ima atstoti alkoholį.

 

Gegužės 9 d.

New Yorke gaunu Lenkijos vizą. Užsuku taipogi į Laisvės radiją, ten Dovlatovas1 ir Vailis2. Sergejus Dovlatovas: „У меня к русофилам одна претензия – народ мрачный, без юмора, а это верный знак, что они бездарны. Поэтому и проиграют.“3

Vilniuje nebelikę karšto vandens.

 

Gegužės 10 d.

Gavau honorarą už tris eilėraščius, išspausdintus „Друж­ба народов“, – virš 450 dolerių. Šenkeris4: „Nenuostabu, kad TSRS bankrutuoja, šitaip drabstydama valiutą.“

„Literatūra ir menas“ ir „Gimtasis kraštas“ – abu sumažėję (popieriaus krizė). Ar pateksiu į Lietuvą birželio mėnesį – abejoju, bet tai vis dėlto nėra neįmanoma: po Busho ir Gorbačiovo susitikimo žadama vėl duoti vizas, o juk vizą galima atsiųsti ir į Lenkiją.

Visai neblogą kursinį darbą parašė Larsas Grava iš Columbijos, latvių veikėjo Uldžio Gravos sūnus (ar sūnėnas). Pedagoginė veikla mane vis dėlto įtraukė į savo ratus.

 

Gegužės 11 d.

Brodskis: „Вероятно, нет ничего лучше вольного кры­ловского ямба.“5

Pirmąsyk gyvenime – priėmimas naujame bute katedros kolegoms slavistams (atėjo beveik visi). Tania idealiai šeimininkauja.

 

Gegužės 12 d.

Štromas: „TSRS tikrasis galas prasidės po kelių dienų, kai susirinks Rusijos parlamentas. Prezidentu virs Jelcinas, ir tai Michailą Sergejevičių [Gorbačiovą] galutinai sužlugdys.“

 

Gegužės 13 d.

Rusijos darbininkų sąjunga (maždaug Solidarumo emb­rionas) priėmė labai prolietuvišką rezoliuciją. Be to, Taline atgaivinta Baltijos Entente. Лед тронулся, господа присяжные заседатели6.

 

Gegužės 14 d.

Nėra lengva rinkti parašus po laišku Bushui, ginančiu Lietuvą. Pasirašo kelios malonios negrės, dalis mūsų studentų ir dėstytojų (anaiptol ne visi: yra keikiančių Landsbergį ir laikančių jį avantiūristu ar bent visiškai nekompetentingu politiku). O aš beveik tikras, kad jis išloš ar net jau išlošė.

 

Gegužės 15 d.

Išvykstu. Kelyje bandau skaityti Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“ (antrąjį tomą, nes pirmojo biblio­tekoje neradau). Nuo kurios vietos pradėti tą knygą – iš esmės vis viena. Įtariu, kad jos kultas – vienas didžiausių, jei ne didžiausias nesusipratimas mūsų literatūros istorijoje.

 

Gegužės 16 d.

Lėktuve ligi Frankfurto, vėliau ligi Prahos ir Krokuvos beveik visą laiką miegu. Betgi ir nuvargau per pastarąjį mėnesį, Dievulėli. Aerodrome pasitinka Błońskis7: duoda naujausiąjį „Tygodnik Powszechny“ numerį su Dubrovniko interview. Nuo pirmojo apsilankymo šičia praėjo jau dvidešimt metų – taigi visas gyvenimas.

 

Gegužės 17 d.

Pirmasis mano įspūdis Vakaruose buvo plakatas Senos krantinėje, garbinąs komunizmą: „Espoir et vérité de notre temps8. Pirmasis įspūdis dabartiniuose Rytuose – KPN9 rinkiminis plakatas: „Kapitalizm, Prawo, Niepodleg­łość.“10

Błońskis: „Komunizmui sugriauti pakako dešimties dvidešimties tūkstančių žmonių – metalo liejikų ir šachtininkų. Jaruzelskio perversmas, beje, tipologiškai labai priminė 1848 metų revoliucijos numalšinimą: autokratija išsilaikė, bet taip nusilpo, jog suiro 1856 metais. Tas pat aštuonerių metų periodas atsikartojo mūsų laikais.“

 

Gegužės 18 d.

Krokuva atvykėliui iš Vakarų atrodo gana bespalvė, apšepusi ir tuštoka. Pritrenkia viso ko pigumas: pietūs (tiesa, itin vidutiniškos kokybės) kainuoja apie dolerį, taksi gal šešiasdešimt centų. Vietiniams, tiesą pasakius, tai nemaži pinigai. Universiteto profesoriaus uždarbis dabar lygus šimtui dolerių per mėnesį. Kitaip sakant, lenkas šlavėjas, pusmetį pabuvęs JAV, šičia virsta „gyvenimo karaliumi“. Tas pat, be abejo, laukia ir Lietuvos.

Kažkoks teatriukas senajame Rotušės bokšte rodo Veničkos Jerofejevo11 „Valpurgijų naktį, arba Komandoro žingsnius“. Venička, kiek girdėjau, ką tik mirė.

Įspūdžiai tuo tarpu margi ir paviršutiniški. Praeinu pro Młeczko12 privačią galeriją („Otwarta od przypadku do przypadku13), kurios centre Markso, Engelso, Lenino ir Stalino kolektyvinis portretas – visi keturi su ragučiais. Parodos apie Katynę, apie lenkus Sibiro tremtinius. Knygynuose viskas nuo Solženicyno ligi brošiūrų, kuriose aprašomos žudynės, neseniai įvykusios Pekine; bet knygų, netgi laikraščių, atrodo, niekas neperka.

Pamišėlio vizitas mano kambaryje. Pamišėlis, liesas seneliukas pavarde Głowaczius, sakosi sukūręs naują pasaulėžiūrą. Ta jo pasaulėžiūra iš esmės netgi teisinga: visatoje nėra nieko, išskyrus energiją ir informaciją, o informacija būna dviejų rūšių – einanti iš Dievo, atseit gera, ir einanti iš šėtono, atseit klaidinanti. Todėl visatą galima tobulinti – bet tam reikalingi dideli pinigai. Ar aš kartais jų neturėčiau, o gal žinau kokį fondą?

Apsilankau „Tygodnik Powszechny“ redakcijoje. „Bandome atkurti privačią nuosavybę, tačiau viską darome apgraibomis, kadangi niekas pasaulyje to uždavinio dar nėra sprendęs. Juridinė problematika irgi be galo paini. Stalino laikų teismo sprendimai pripažįstami, jeigu jie nepažeidė tuometinių įstatymų. Turbūt derėtų pareikšti, kad anie įstatymai buvo nusikalstami ir todėl negalioja. Bet ar sutiksime, kad jų pagrindu nuteisti tikri vagys ir žmogžudžiai būtų automatiškai reabilituoti?“ Na, o kaip buvo su Hitlerio įstatymais? „Tada taip pat buvo iškilęs tas klausimas.“

Vakare Gombrowicziaus „Operetė“ pažįstamoje Senojo teatro scenoje. Spektaklis neprastas, o finalas – vienas efektingesnių mano bet kada teatre matytų. Po to dar pasėdime restorane su lenku iš „Tygod­nik Pow­szechny“ grupės, nepaprastai prolietuviškai nusiteikusiu. „Lietuva dabar – svarbiausioji Žemės rutulio vieta.“

 

Gegužės 19 d.

Jei tikėti laikraščiais, Lietuvos padėtis truputį pagerėjo. Bet mamai į Vilnių negaliu prisiskambinti.

Pasimatymas su Milašiumi ties Adomo Mickevičiaus paminklu. Šnekamės apie viską po truputį: Gediminą, generolą Gelgaudą, Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“ (tą romaną Česlovas sakosi antrąkart su malonumu skaitąs).

Romoje Milašius prieš kelias dienas matė Juozą Tumelį. „Anot Tumelio, Baltijos respublikos gali išsilaisvinti tiktai visos trys drauge. Paklausiau jį, kuo galima padėti Lietuvai, Latvijai ir Estijai: jis ir sako – išrūpinkite mūsų šalims Nobelio taikos premiją. Tuo reikalu kalbėjau su Giedroycu, jis stačiai užsidegė ir organizuoja nobelinę intrigą pabaltiečių naudai.“

Pavakary simpatinga blondinė Magda Lubelska veda mane pasižiūrėti dviejų (labai vidutiniškų) Havelo pjesiukių – „Audiencijos“ ir „Protesto“.

 

1 Sergejus Dovlatovas (1941–1990) – rusų rašytojas emigrantas.
2 Piotras Vailis (1949–2009) – rusų žurnalistas ir eseistas emig­rantas.
3 Rus. „Turiu rusofilams tik vieną pretenziją – niūrūs žmonės, be humoro, o tai aiškus ženklas, kad jie negabūs. Todėl ir pralaimės.“
4 Aleksandras Šenkeris (1924–2019) – lenkų kilmės slavistas, Yale universiteto profesorius, artimas autoriaus bičiulis.
5 Rus. „Turbūt nėra nieko geresnio už laisvąjį Krylovo jambą.“
6 Rus. „Ledai pajudėjo, ponai prisiekusieji tarėjai.“ (Formulė, kurią naudojo I. Ilfo ir J. Petrovo herojus Ostapas Benderis.)
7 Janas Błońskis (1931–2009) – lenkų literatūrologas.
8 Pranc. „Mūsų laikų viltis ir tiesa.“
9 Nepriklausomos Lenkijos Konfederacija.
10 Lenk. „Kapitalizmas, Teisė, Nepriklausomybė“.
11 Venediktas Jerofejevas (1938–1990) – rusų pogrindžio rašytojas.
12 Andrzejus Młeczko (1949) – lenkų karikatūristas.
13 Lenk. „Atidaryta kaip pasitaikys.“

 

Draugai