Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1990 (XXXVII)

Tomas Venclova. Laisvėjimo dienoraščiai, 1990 (XXXVII)
Tomas Venclova. Nežinomo autoriaus nuotr.

 

Rugsėjo 13 d.

Pirmojoje dienos pusėje tuštokos diskusijos. Pietauju su Skujenieku ir Plateliu: kalbamės apie lybius ir latgalius. „Šiaurės Atėnuose“ Granausko išpažintis. Kad Granauskas „saugumo varginamas“, dar Lietuvoje girdėjau iš Juditos, bet nemaniau, jog reikalai nuėję taip toli (viena proga Romualdui buvę sumokėta 40 rublių!). Tipiška, vaje, kaip tipiška. O kiek yra tokių, kurie niekad neprisipažins!

Judita: „Lietuvoje dabar du saugumai – raudonasis ir baltasis.“

Vakare – Vilenicos oloje: savo rašinius skaito aštuonių tautų literatai, tarp jų Ignatavičius. Rašiniai ne itin įdomūs. Išsiskiria Vaculikas1, kuris tiesiog padainuoja čekišką dainą.

 

Rugsėjo 14 d.

Spaudos konferencija Lokev miestelyje. Atsakinėju į klausimus pusantros valandos. Pietūs su šveicarų slaviste Ilma Rakusa ir Elizabeth Winter iš „Times Literary Supplement“.

Apie penktą vykstame Italijon, ir ne kur kitur, o į Duino pilį. Vos neįstringame pasienyje – italai nelabai nori vargšų lietuvių su tarybiniais pasais, bet po ilgo derėjimosi praleidžia. Autobusas apvažiuoja Triestą iš šiaurės. Pilyje mus turėjo pasitikti pats kunigaikštis Thurn und Taxis (arba Torre e Tasso), bet jis esąs „Pary­žiuje, draugo laidotuvėse“: situacija būtų kiek rilkiška, tik nežinia, ar tai teisybė, ar diplomatiškas išsisukinėjimas. Kieme vėl literatūrinis vakaras. Kas gražu – tai parkas, berankės ir begalvės statulos melancholiškose tujų alėjose, baseinas su dviem amūriukais. Iš parko atsiveria reginys į uolas, skardingus krantus ir pačioje tolumoje – į Triestą. Juoda ir žalia, it Boecklino paveiksle. Tik dešinėje į tą perdėtai tobulą dekadentišką land­šaftą įsiterpia Monfalcone kaminai. Jei būtų Tarybų Sąjungoje, sakytum, bolševikai parioglino, o šičia netgi nežinia, ką reikėtų kaltinti.

Po to nuobodžiaujame per priėmimą – dar Italijos teritorijoje, kažkokiame slovėnų kolūkyje ne kolūkyje, koope­ratyve, nekooperatyve. Valdžios vyrai drožia kalbas, dainuoja žvalus vyrų choras – žodžiu, gryniausias Punskas ar Gervėčiai. Dainos humoristinės, labai gyvos, bet slovėnų himno irgi neužmirštama sugiedoti. Užrašai šioje apylinkėje visur dvikalbiai, veikia slovėniškos mokyklos; netgi Duino oficialiai vadinamas dar ir Devin. Mussolini’o laikais slovėnai būdavo iš čia deportuojami į Siciliją, o jų vieton gabenami siciliečiai. Nieko nauja šiame Dievo pasaulyje.

 

Rugsėjo 15 d.

Literatūriniai renginiai tebetrunka – šį sykį miestelyje Štanjel na Krasu; pasprunku ir nuošalyje duodu interview „Atgimimui“ (Rastauskui). Tų interview esu davęs tiek, kad tikčiau į lietuvišką Guinnesso rekordų knygą.

Vienas iš slovėnų šeimininkų staiga siūlo važiuoti į Piraną: su džiaugsmu prisidedu prie jo, Vaičiūnaitės, Platelio ir Ignatavičiaus. Bene 70 kilometrų sukinėjamės kreivais keliukais. Patsai Piranas – tikra Venecijos nuolauža, nors ir be kanalų: ant daugelio rūmų ir rūmelių šypsosi šv. Morkaus liūtas, kartais šalia jo šv. Jurgis, miesto globėjas. Anot mūsų šeimininko, tai vienintelė Jugoslavijos vieta, kur centrinė aikštė – ne Tito, o Tartini.

Nuo bažnyčios gali įžiūrėti Triestą, o panorėjęs – beveik Veneciją. Visas miestukas siaurame pusiasalyje, kurį siaučia žalsvas Adrijos vanduo; ant sienų ir skardžių raudoni žiedai, nesiskirią nuo plaštakių.

Grįžęs Vilenicos oloje gaunu premiją. Jugoslavijoje esama dviejų poezijos festivalių – šičia ir Strugoje, bet Strugos renginys laikomas režiminiu, o Vilenicos disidentiniu.

Vakarieniaudamas išsikalbu su Ignatavičium ir Plateliu. Jurašo pabėgimas iš Lietuvos, kaip ir maniau, visiems paliko bjaurų įspūdį. Ločeris Kanadoje neprigyjąs ir norįs grįžti, užtat Kanovičius išvažiuojąs į tą pačią Kanadą pas sūnų.

Platelis man visiškai patinka: rimtas, ramus, vyriškas, ne be išsilavinimo.

 

Rugsėjo 16 d.

Sežanos stotyje esu įsodinamas į Simplono ekspresą. Palydovai kalba apie Kosovo karą ir piktinasi Miloševičiumi: „Beje, jis impotentas, kaip Hitleris, iš čia jo diktatoriški polinkiai.“

Slovėnijos nepriklausomybė, kaip ir Lietuvos, atidėta neapibrėžtam laikui, ir tai visus pastebimai nervina.

„Serbai mums – lygiai tas pat, kas jums rusai.“

Zagrebas, palyginus su Liubliana, atrodo labai „wiel­komiejski“2. Pykina balkaniška ir socialistinė pub­lika, itin šiurkšti ir nemandagi; beje, iš manęs bent du kartus bando begėdiškai išvilioti pinigus, tačiau nepasiduodu.

 

Rugsėjo 17 d.

Laikraščiai pilni pasipiktinimo Kosovo žudynėmis ir serbų nacionalizmu. Šnekama, kad pilietinis karas čia pat. Šioje čigoniškoje ir drauge inertiškoje atmosferoje jį sunkoka įsivaizduoti. Pjautynes – galima.

Dairausi po Zagrebą. Primena mažą Vieną, o dar labiau – pagerintą Rygą. Ypač tos dvi žalios juostos nuo senamiesčio ligi stoties. Aplinkui viskas solidu, imperiškai stilinga ar rimtai konstruktyvistiška. Geriu kavą Gradska Kavana – kavinių kultūra čia daugiau negu pakenčiama – priešais, Respublikos aikštėje, skraidinamas nežemiško dydžio mongolfjeras. Nepaisant nieko, nuotaika itin taikinga.

Užsuku į istorinį muziejų. Jame ekspozicija, skirta XIX a. veikėjui pavarde Mažuranićas, kuris pradžioje buvo poetas, vėliau politikas, o pačiame gyvenimo gale matematikas ir astronomas. Nelyginant Antanas Baranauskas. Tikrai įdomu jo gyvenime – neregėta kalbų (ir rašmenų) maišatis, visai kaip „Dictionary of the Khazars“3: lotynų, vokiečių, vengrų, graikų, slavų...

Išvažiuoju iš miesto ketvirtą. Kupė prie manęs prikimba arabas. Vargšas bando prasmukti į Ameriką, kur jo brolis turi supermarketą, o jei nepavyks, tai bent į Vokietiją. „Mano motina krikščionė, tėvas musulmonas, o aš pats nežinau, kas esu.“

Apie vidurnaktį Budapešte pasitinka Bojtáro sūnus; nakvoju kalvose virš Budos, kažkokioje viloje, skirtoje Rašytojų sąjungos svečiams.

 

Rugsėjo 18 d.

Budapeštas po ketverių metų nepaprastai suvakarėjęs ir suturistėjęs.

Beveik visų gatvių perspektyvoje matyti žinomoji statula ant Gellerto kalno. Sužinau jos istoriją: mergina, jau virtusi miesto simboliu, buvo skirta pagerbti žuvusiam Horthy sūnui ir tik vėliau liko pervadinta „Išvadavimo paminklu“! Šalia jos tebestovi bronzinis raudonarmietis, kurį gal netrukus pašalins. Bojtáro sūnus ant to kalno sakosi niekada nebuvęs.

Laikraščiuose nyki žinia: kirviu užmuštas (antisemito, o gal šiaip nusikaltėlio) tėvas Aleksandras Menis4, kurį gerai pažinojau. Demokratija turi pirmąjį kankinį – ir greičiausiai šventąjį. Menis buvo vienas iš nedaugelio visiškai nepriekaištingų stačiatikių šventikų. Atsvara, kurios užtenka istorinei bažnyčiai pateisinti.

 

Rugsėjo 19 d.

Knutas Skujeniekas pakviestas Budapeštan į Laisvųjų demokratų partijos konferenciją. Vakar jis atvyko čionai drauge su Judita ir kitais lietuviais, išlipo ne centrinėje stotyje, o kažkur priemiestyje be cento kišenėje ir vargais negalais tepasiekė nakvynę. Su Knutu ir Bojtáru važiuojame į ekskursiją – ligi Esztergomo. Tai bene populiariausias Vengrijoje maršrutas, ir diena išeina vykusi.

Endre turi vasarnamį stambioje saloje prie pat Szentendre: užsukame ir į tą vasarnamį paragauti vynuogių ir susipažinti su jo lietuviška biblioteka. Dunojus čia perskilęs į dvi šakas, abi maždaug tokios, kaip Nemunas prie Veliuonos. Už gerų 30 kilometrų į šiaurę – Esztergomas, niūrus ir apmiręs ekleziastinis miestas. Jo katedra dydžiu beveik prilygsta Romos Šv. Petrui.

Netoli katedros – krikščioniškojo meno muziejus. Eksponatų ne per daugiausiai, bet jie visiškai pirmarūšiai. Yra Duccio, Perugino, Pinturicchio, Botticelli, Ribera, nors vyrauja anoniminiai vengrų ir austrų viduramžio meistrai, paprastai geresni už garsenybes. Yra puiki truputį froidiška „Mergelė su vienaragiu“, didingi nežinomo neapoliečio „Šv. Paulius“ ir „Šv. Jeronimas“.

Grįždami dar stabtelėjame vietovėje slavišku Visegrado vardu. Bene čia bus gimusi Centrinės Europos idėja – rūmuose pasirašė sutartį lenkų Kazimieras Didysis, čekų ir vengrų karaliai. Deja, nebuvo Gedimino.

Mūsų su Endre ir Knutu lingua franca – lietuvių; tiesa, dažnai peršokame ir į okupanto ruso kalbą. Knutas stebina išsilavinimu. Jis yra studijavęs, paprastai ir vertęs (iš originalų) legionus mažųjų Europos tautų poetų. Tik ne visada aišku, ar derėjo jiems eikvoti tiek jėgų.

 

Rugsėjo 20 d.

Gaunu iš vengrų spaudos truputį honoraro, kurį išeik­voju pirkiniams, nes forintai – dar nekonvertuojama valiuta. Truputį pasidairau po Dunojaus krantines ir Peštą. Esama šiek tiek orientalinio prieskonio (ne tik Viena, bet ir Stambulas); tačiau į Europos Bendriją įsijungti vengrams neturėtų būti sunku.

Antikvariatas Vaci gatvėje, kurį dažnai lankydavo Lukácsas5. Šiandieniniai radikalai renkasi kitoje vietoje, kavinaitėje „New York“ – dalyvauju su jais žurnalo „2000“ red. kolegijos posėdyje.

Vakare Bojtáras veža į Užsienio reikalų ministeriją, kur lankosi Lietuvos delegacija – Mečys Laurinkus ir Emanuelis Zingeris. Abu vyrukai staigiai peršokę iš tarybinių butų į diplomatinius apartamentus, ir tai labai leng­va pajusti. Oficialioje kalboje, kurią Endre turi versti, Zingeris prikaišioja galybę kaunietiškų žodelių à la „nusimuilinti“. Laurinkus – rodos, vienas iš Lietuvos „baltojo saugumo“ vadų, rimtas, akiniuotu beaistriu veidu. Jis tuojau pat pasišauna padėti man su viza į Vilnių ir priduria: „Lietuvoje apie jus esama visokių nuomonių.“

Sąjūdyje staigiai iškilo Juozas Tumelis, nors dar nesupratau, kokias pareigas jis eina.

Važiuoju traukiniu į Bratislavą – girtų slovakų pilname kupė. Stotyje jau po vidurnakčio pasitinka veng­ras poetas Gáboras Farnbaueris, pas kurį apsistoju.

 

Rugsėjo 21 d.

Freudas cituoja anekdotą: „Jei išjosite šiuo arkliu iš Vienos į Bratislavą, būsite ten šeštą valandą ryto.“ – „O ką aš veiksiu šeštą valandą ryto Bratislavoje?“

Slovakų sostinė – bene pati liūdniausia ir provinciškiausia Europoje. Už ją kur kas įdomesnė Cetinje; na, o Vilnius – mažiausiai šimtą kartų. Yra, tiesa, dar Tirana, bet jai kolorito turbūt teikia stalinizmas.

Galybė memorialinių lentų, skirtų čia gyvenusiems ir koncertavusiems muzikams – Mozartui, Lisztui, Rubin­steinui, Bartokui. Šiuo atžvilgiu Vienos artumas miestui padėjo, tačiau visais kitais atžvilgiais, matyt, kenkė.

Ir viskas taip pilka, taip pilka. Socializmas išvedė per patį miesto centrą – nuo tilto – bjaurią magistralę; kapitalizmo palikimas taipogi nedžiugina. Užrašai ant sienų žada nė trupučio ne geresnę ateitį: „Mad’ari do geta“, „Hlinka, Tiso“. Vienoje vietoje – „Jezisova moc nemá hranic“6.

Gatvėje kažin kokius niekniekius bando pardavinėti vietnamietis (jo tautybę atpažįstu iš laikraščio, ant kurio jis laiko pasidėjęs savo lobį). Mano akivaizdoje jį areštuoja. Laisve ir demokratija čia ne ypač kvepia, nors randu antikomunistinės literatūros pa­rodą (Havelas, Kundera, Tigridas, be to, jogų pamokymai).

 

Rugsėjo 22 d.

Traukinys perpildytas lenkų pirklių, nors randu vietą atsisėsti. Naktį persėdimas Katovicų stotyje. Krokuva septintą ryto.

Po pietų pas medievistą Twardziką. Šnekama, be ko kito, apie Vaitkaus gastroles. Jos praėjusios neblogai, tik lenkų teatralai laikę deramu dalyku kalbėtis su lietuviais iš aukšto.

 

Rugsėjo 24 d.

Tania skambina, kad gavau vizą į Lietuvą.

 

Rugsėjo 25 d.

Vizą Tania siunčia paštu – kada ateis laiškas, neįmanoma išpranašauti.

 

Rugsėjo 26 d.

Nedidelis skandalas Lietuvoje: lenkai nuvertė akmenį, pastatytą ant Juozapinės kalno Mindaugo vainikavimo 737 (sic!) metinėms pažymėti. Be mažiausios abejonės, visa ta idėja buvo specialiai išgalvota lenkams kiršinti; na, ir gautas norimas rezultatas.

 

Rugsėjo 27 d.

Lietuvoje uždrausta „platforminė“ kompartija. Gorbačiovas turėtų reaguoti, ir tos reakcijos laukti trupučiuką nejauku. Nors gal Landsbergis žino, ką daro.

 

Rugsėjo 28 d.

Nepažįstamas Jogailos bibliotekos tarnautojas: „Trzymamy kciuki za Litwę.“7

 

Rugsėjo 30 d.

Įvairūs pašnekesiai apie Wałęsą, Vilniaus klausimą etc. Henrykas Markiewiczius8: „Czekamy na wprowadzenie miliona złotych. Na papierku musi być Mickiewicz, no bo powiedział: ja jestem milion!“9

 

1 Ludvikas Vaculikas (1926–2015) – čekų rašytojas.

2 Lenk. Didmiestiškas.

3 „Chazarų žodynas“ (Milorado Pavičiaus romanas).

4 Aleksandras Menis (1935–1990) – žydų kilmės rusų stačiatikių šventikas, disidentas.

5 Gyorgy Lukácsas (1885–1971) – žinomas vengrų filosofas ir kritikas.

6 Slovak. „Vengrai į getą“, „Hlinka, Tiso [slovakai nacių šalininkai]“, „Jėzaus galia neturi ribų“.

7 Lenk. „Laikome sukryžiuotus pirštus už Lietuvą.“

8 Henrykas Markiewiczius (1922–2013) – lenkų literatūros istorikas.

9 Lenk. „Laukiame, kol įves milijoną zlotų. Popierėlyje turi būti Mickevičius, nes juk pasakė: aš – milijonas!“