Nidoje, priešais marias, leidykla „Kitos knygos“ šiemet septintus metus atidaro Vasaros knygyną su atrinktu asortimentu iš daugelio leidyklų. Čia pasikeisdami sukasi „Kitų knygų“ darbuotojai, kasdien fiksuoja akimirkas ir siunčia laiškus Vilniuje likusiems kolegoms. Įspūdžių iškarpose iš pernykščių susirašinėjimų – pirkėjų portretai, knygos ir, aišku, pajūrio orai, surašyti knygyno sumanytojo Dovydo Kiauleikio.

 

Dovydo Kiauleikio nuotr.

 

Birželio 24 d.

 

Labas,

po fainų Virginijos laiškų dabar manęs laukia iššūkis prirašyt lygiai taip pat smagiai! Visgi ji neišsivežė su savimi lietaus – dabar, Joninių rytą, pila kaip iš kibiro, nors prieš 10 min. švietė saulė. Vakar visi gavome pranešimą į telefonus, kad 21 val. laukia baisios audros, tačiau tai buvo melagiena – puikiausiai visi linksminosi per „Duokim garo“ transliaciją pievelėje tarp uosto ir statybų.

Atvažiavau dviaukščiu autobusu, sėdėjau pačiame priekyje antrame aukšte – atsivėrė panoraminis vaizdas. Važiuojant per Neringą knibždėte knibždėjo žmonių – dviračių takuose, kaimeliuose, miškuose. Visur. Stiprus įspūdis, kad Neringa užgulta. Taigi, nėra prasto oro – kurie važiuoja, tie važiuoja kasmet. Jei ne prie jūros, tai miškuose ir pamariuose būna.

Knygyno sezono pradžia labai stipri! Virginija aplenkė ir pernykštę, ir užpernykštę pirmąją savaitę. Prastas oras mums į naudą! Kaip Virginija rašė – labai stipri tendencija, kad apsiperka šeimynėlės, vienu sykiu kelias knygas įsigyja. Vakar per tris vakarines valandas tik vienas pirkėjas nežinojo, kad knygas galima pasižymėti antspaudėliais – vadinasi, visi kiti yra kasmetiniai pirkėjai. Įdirbis veikia.

Aiškiai jaučiama, kad šiais metais kol kas nėra knygų lyderių, kurias visi skaito. Kalbu ne tik apie Nidą, apskritai apie knygų rinką. Perkami tie patys bestseleriai – Grušaitė ir Zylė, į priekį nepasistumia jokios kitos knygos.

Daugiau papasakosiu, kai švies saulė.

 

Birželio 27 d.

 

Tik pasidžiaugiau, kad knygyne pilna žmonių, ir iškart atėjo diena, kai vos 100 eurų apyvartą išspaudėm. Todėl, kad vakar buvo nuostabi saulėta diena (tik šalta, daugiausia 16 laipsnių). Absoliučiai visi lėkė prie jūros, kopose karšta, o jūra su bangom, bet ne per didelėm, tad maudytis, net paplaukioti – pats tas. Ruoniams nešalta!

Turime knygyno dviratį! Jį vasarai mums paskolino vietinė Elena. Faina! Prisipūčiau dviračio padangas, lėkiau pamariu, apsukau ratuką aplink Nidą. Koks geras energijos užtaisas, iškart giedrėja akyse. Numyniau į Purvynę, į Nidos Perkūnkiemį (taip vadinu tą naują rajonėlį, kur pristatė daugiabučių vietoj pramoninių pastatų Vėtrungių g.). Ir ką – galinė padanga jau tuščia... Parmint parmyniau, bet dabar reikia pasikeisti padangą.

Tris dienas iš eilės lankėsi dvi moterys, tokios tikrintojos. Gal net prisimenu jas iš ankstesnių metų. Kiekvieną knygą pakilnoja, aptaria (tokių ir daugiau būna, šiųdviejų ypatybė, kad viską daro pašnibždomis, o tai kuria įtampą). Kiek galima tas knygas kilnoti! Bet vakar pagaliau išsirinko.

 

Birželio 30 d.

 

Savaitgalį Neringoje lankėsi Butnoriūtė su Jakučiūnu, pasitrynė knygyne, porą sykių kartu pavakarojom. Buvo proga pirmą kartą nueiti į vyninę Kuverto gatvėje – faina ten, tokia apsitrynusi vietelė. Šeštadienį jiedu atėjo į knygyną apie 19 val. ir malėsi, pliurpė iki pat uždarymo. Neleido užsiimti prekyba! Nors mačiau, kad daliai lankytojų visai magėjo paklausyti literatūrinių paskalų. Visgi, tiesą sakant, daugiau kalbėjome apie gyvenimą: maistą, kainas, keliones ir kitas banalybes.

Įlekia mergina:

– Ar turite naujausią Černiausko knygą?

– Taip, žinoma. Nors ne tokia jau nauja.

Ir pradedu demonstruoti Norberto Černiausko „Fado“. Mergina taip įtariai pavarto, regis, neapsisprendusi. Pirmas įspūdis, kad nelabai susigaudanti knygose. Dar paaiškinu, kad „Paskutinė vasara“ buvo labai populiari, visi skaitė, čia to paties autoriaus.

– Dar pažiūrėsiu, – sako. – Čia draugei, ji prašė nupirkti, sakė pas jus mačiusi, bet kažkaip ne taip atrodė, kai man rodė nuotrauką.

Po kiek laiko prieina ir rodo telefone ŠARŪNO Černiausko „Smarvę“. Nors ta knyga guli ant naujienų stalo ir jau buvau vieną prieš tai pardavęs, bet ji visai man iškrito. Įdomu, kaip veikia smegenai.

Žmonių knygyne tarsi yra, bet nelabai įdomu. Žiauriai daug šeimų su vaikais – šie patys viską išsirenka. Kiti pirkėjai irgi savarankiški, tad nelabai yra su kuo pasikalbėti, ką nors pasiūlyti. Tad bandau prekybinę šaką lenkti kitais būdais – tam tikras knygas sudėdamas viršeliais (kitos gi nugarėlėm sustatytos). Na, tikrai: ryte padedi viršeliu ant stalo kampo ar ant naujienų lentynos – ir per dieną nuperka!

 

Dovydo Kiauleikio nuotr.

 

Liepos 17 d.

 

Įsliūkina moteris, tik jai įžengus iškart pasijuto įtampa. Taip būna, kai ateina rašytojai, apsimeta klientais, o išties tikrina, ar turim jų knygų. Lygiai taip ir pirmoji vakarykštė mano klientė – sliūkina, akimis kažko ieško. „Atsiprašau, ar turite tokio ir tokio autoriaus knygą? Visai neseniai išėjo. Gal patikrinkite kompiuteryje.“ Aišku, kad nei mes jos turėjom, nei reikėjo tikrinti kompiuteryje. „Nu, aišku...“, ir išėjo. Kadangi paminėjo vyrišką pavardę, bent supratau, kad ji nėra autorė, tiesiog sliūkintoja. Pasidarė smalsu, kas per knyga, taigi 2008 m. leista. Tikrai visai neseniai (dabar neatsimenu, kas autorius)!

Taip prasidėjo mano pamaina Nidoje. Paskui atėjo Bachmetjevas. Su juo bendraujant visada reikia kovoti – ir jis daug nori pasakyt, ir aš. Pradėjo aiškinti, kad knygynui trūksta didelės iškabos, kaip reikia visur reklamuoti ir t. t. Na, taip, jis teisus, bet juk nežino konteksto – investicijos porai mėnesių, nieko čia negalima daryti be Nacionalinio parko leidimo ir pan. Aha, sako, atsiimu žodžius, nes kai visi dalina patarimus „Kolibriui“ (jo įkurtam knygynui Kaune), irgi žiauriai užknisa. Paskui kažką plepėjom, atėjo Asta su Kasparu P., dar daugiau plepalų. Asta sako: „Reikia mums jau keliauti, nes žmonės bijo užeiti, užėmėm visą knygyną.“ Tikrai taip sutapo, kad jiems apsilankius keletas žioplių vis įkišdavo nosį ir atsitraukdavo, bet tai buvo turistai, tad suprantama.

Oras nidiškas, dar nebuvau prie jūros.

 

Liepos 18 d.

 

Sveikučiai!

Vakar buvo vasariška diena, bet nepavyko atsipalaiduoti, nes vakare turėjo vykti Dumbrytės renginys, kankino jaudulys, ar ateis pakankamai žmonių (kaip tyčia tą pačią valandą „Agiloje“ buvo pristatoma kita knyga, paskui net du nemokami koncertai, o kur dar visi Thomo Manno festivalio reikalai. Per daug Vilniaus čia!!! Tiek žmonių, tiek renginių). O kad nebūtų per mažai, visas pajūris buvo užgultas tokių širšinių musių, kurios įkyriai lindo. Išsimaudžiau, bet net nudžiūt neišėjo. Ir dar turėjau šiek tiek kitų darbų. Žodžiu, streso kupina diena.

Juta (Kiudė, ji Ievą kalbino renginy) su Ieva atvyko anksčiau, ir valandą tokių kalbelių pavarėm, kad nu! Įsikrovėm visi energijos, renginyje buvo 18 suaugusiųjų ir būrys kūdikių. Tai gerai! Net savo kasos kėdę užleidau. Renginyje kalbėjo nepernelyg įdomiai, vis priminė, „kaip vakar Klaipėdoj sakėm“. Bet žmonėms, atrodo, patiko.

Dėl Manno festivalio čia susirinkę visi kultūrininkai, dažnas užsuka ir į knygyną. Jonas iš „Mint Vinetu“ nusipirko „Lygumas“, kita pirkėja iškart po jo – „Lygumas“, trečia – irgi! Visai nesusiję žmonės, nesitarę ir nesikalbėję, trys tos pačios knygos pirkimai iš eilės!

Šįryt nuvariau prie jūros, nebuvo nė vieno žmogaus, pasimankštinau, išsimaudžiau. Dangus buvo Baltijos jūros spalvos, t. y. rudai pilkas, tad net stovint ant kranto jauteisi kaip jūroj. Visa pritvinkę drėgmės. Pėdinau per mišką, ir prakiuro taip, kad pylė iki pat 13.07. Tai įsivaizduojat, kiek buvo žmonių knygyne, trynėsi visą laiką. Vienai moteriai prie įėjimo suskleidus skėtį, tas vėl išsiskleidė, aptaškė visą naujienų stalą... Slidūs viršeliai lengvai nusivalė, o kiti, mandresnių popierių, ir liko dėmėti... Na, parduosim, bet per lietingas dienas reikia labiau prižiūrėti, perspėti, kad žmonės paliktų skėčius prie durų, nusivilktų lietpalčius.

 

Dovydo Kiauleikio nuotr.

 

Liepos 21 d.

 

Net skauda nuo saldumo, koks gražus šiandienos rytas! Plieskia saulė, tikiuosi, ji išnaikins skrajojančius gyvius. Pastarąsias kelias dienas prie jūros siautė širšmusės – musės formos, širšės raštų ir įkyrumo vabzdžiai. Vietiniai juos vadina bobikais. Siaubingai įkyrūs, lenda į akis, ausis, vienintelė vieta pasislėpti – ledinė Baltija. Žodžiu, jokio relakso prie jūros.

Dar baisiau, kad sekmadienį jie persikėlė ir į miestelį. Į knygyną šiek tiek priskrido, bet nedaug. Tačiau lauke knygynas apgultas musių. Niekad tiek jų nebuvo, zirzia visuose verandos kampuose. Juoduoja. Šlykštoka. Tikėjausi, kad nusigaluos, – iš tiesų ryte nemažai lavonėlių sušluoju, bet zvimbia toliau.

Žiemą feisbuko grupėje „Mūsų Neringa“ vis pasirodo skelbimų apie cheminį vorų naikinimą. Atrodo, kad daug kas pasinaudojo, nes vorų, voratinklių šiemet beveik nematyti (o juk tiek daug čia būdavo). Knygyne, ypač kampe prie geltonos kėdės, klestėdavo vorų rojus. Dabar nėra, bet niekas nesutramdo musių... Net kregždės nebeatskrenda. Sutrikdyta ekosistema, vietoj vorų gavom musių – tikrai blogiau!

Geroji žinia Astai, kad prie jūros beveik nebeliko bobikų, iki trečiadienio, kai atvyksi manęs pakeisti, gal jau bus ramu.

Perskaičiau „Menką detalę“, joje yra scena, kai kariui dykumoje įgelia gyvis, žaizda pūliuoja, ir jis nužudo merginą (čia žiauriai supaprastinu). Vakar tarp tų bobikų turbūt buvo ir širšė – baidžiau juos ant smėlio ir įgėlė. Gyvenimas atkartoja knygą.

Tiek naujienų, laiškas labiau „Langas į gamtą“ nei knygyno kronikos.

P. S. Viską surašęs pamačiau FB įrašą, kad tie bobikai vadinami žiedmusėmis, labai naudingi, nes naikina amarus!

 

Rugpjūčio 5 d.

 

Siaubingai tingiu net atsidaryti kompą, tik suvedu pardavimų duomenis ir užverčiu. Nutikimų knygyne daug, tad žymiuosi juos ant čekių, pilnas sąsiuvinis prikaišiotas lapukų. Dalį jų surašysiu.

Vaikas, gal aštuonerių, su mama ir močiute. Faini paprasti žmonės, gražiai tarpusavyje bendravo, ir mes kažką pakalbėjom. Kiekvienas išsirinko po knygą, tada antspaudėlių ceremonija. Močiutė, kaip dažnai būna, nesileidžia įtraukiama į žaidimą, suprask, per sena. Atokiau laikosi. Vaikas įsijautęs dėlioja, mama irgi. „Babi, o tu ką?“ Išsilydžiau nuo to nuoširdaus „babi“, labai seniai girdėjau taip vadinant močiutę. Mes savo vieną vadindavom „baba“, bet paaugę kažkodėl gėdijomės to žodžio.

Oi, jau ima baigtis knygos, siaubingai liūdna. „Atėjau Buroko.“ Nebeturim, Lietuvoj nusipirksit. „Atėjau Papievio.“ Nebeturim, Lietuvoj nusipirksit. Na, bet kartu ir didelis azartas pakreipti pirkinius link knygų, kurių turim po kelias.

Pagaliau pasirodo tokių klientų, kurie prašo gerų knygų ir ima viską, ką tik pamini. Oi, kaip smagu. Atsigavau! Dar labai faina klientų rūšis, kuri įpuola prieš pat 21 val., jau po taurę įkalę, bet ji juos veikia smagiai: plepūs, linksmi, supranta, kad turi tik 15 minučių, nori kažko gero, greit išsirinks, nes atgal į barą grįš ne tik gurkšnoti, bet ir paskaityti. Savotiškos energijos įneša, greit pakalbam, greit išsirenka.

Daug kas prašo panašių knygų į „Šaltinį“. Na, kaip sunku ką nors į tą pusę sugalvoti. Ir ką, atėjo nušvitimas – taigi Marinos Abramović „Eiti kiaurai sienas“! Irgi prie meno, irgi atsidėjimas, irgi aistra, meilė, gyvenimas. Net šalia abi pasidėjau, kad nepamirščiau.

Kasmet užsuka pora, žmona vis meta iššūkį: „Šitos tai tikrai neturėsit.“ Prieš keletą metų ieškojo kažkokios apie parodą Vilniaus muziejuje, ir turėjom („Lapo“ leista)! Dabar vėl: „O „Tyto albos“ knygų turit?“ Hm, tai pilna. „Woodwardo „Karas“, visiška naujiena.“ Turim! (Šįkart grynas sutapimas, nes šios knygos neužsakiau, leidykla paskutiniu siuntimu savavališkai įdėjo. Mane žiauriai užknisa, kai taip daro, visokių „ne į temą“ prideda, kurias paskui tenka siųst atgal, o va šįkart gerai išėjo.)

Kasmet knygyne pasikartoja ir kitas įvykis, vakar jo sulaukiau. Neseniai kalbos redaktorių feisbuko grupėje Asta įdėjo klausimą, kodėl žodynas teikia formą „siusioti“, nors sakome „sisioti“. Linksma komentarų virtinė įsisuko. O va, knygyne, man skaitant tuos komentarus, vaikas ėmė ir prileido į kelnes. Nemažas jau buvo, girdžiu mamai sakantį, kad nori sysiu, bet mama net į mane nespėjo atsisukti, vaikas: „Jau...“ Greit išbėgo, aš ir pamiršau, tik po kiek laiko pastebėjau balutę. Kasmet knygyne po apsisi(u)siojusį vaiką būna.

Kol Asta dirbo knygyne, nuo stalo patys pirkėjai „Kelionę į Tilžę“ griebdavo. Užsakiau dar 20 egzempliorių. Asta išvažiavo, ir knygos niekas nebegriebia! Net „Vandens pažado“ nebeieško. Bestselerių gyvenimas kaip kokių vienadienių plaštakių – trumpas.

Kol kas tiek, dar turiu prisižymėjęs nuotykių ant lapukų, bet juos pasitaupysiu kitam laiškui.

 

Rugpjūčio 6 d.

 

Na ką, pirmąkart šiemet tūkstantinė diena. Smagu! Tik kad diena buvo tokia nemaloni... Be perstojo pliaupė lietus, per pertrauką numyniau į „Sakutį“ pavalgyti, kol valgiau, taip lijo, kad praplyšusi dviračio sėdynė gerai įmirko. Atgal parėjau pėsčias, nenorėjau užpakalio šlapinti. Galvojau pasekti Virginijos pavyzdžiu ir per pertrauką pasnausti, bet suėmė ne miegas, o azartas! Atidariau knygyną, žmonės plaukė, dar įmečiau įrašą į „Mūsų Neringos“ grupę – knygynas zujo kaip tos musės palangėj.

Po pietų „Ikiuke“ sustojau šokoladuko. Prie savitarnos kasų viena moteris paklausė, ar neturiu lojalumo kortelės: „Knygoms nuolaida su kortele, kaip tik perku.“ Kortelę turiu, bet kodėl jūs knygos į knygyną neužeinat??? Apie knygyną ji nežinojo, bet apsidžiaugė, knygą padėjo atgal ir su manimi atėjo į knygyną. Tiesiog atsivedžiau pirkėją iš kitos parduotuvės, pats iš savęs paskui juokiausi. Ji Nidoje pirmąkart po 10 metų, gyvena užsieny, norėjo lietuviškos knygos.

Noriu knygos apie meilę. Noriu knygos su nuotykiais. Noriu juokingos knygos. Daug tokių prašymų, ir nežinia, ką pasiūlyti... Kitais metais reikės apgalvoti šias kategorijas. Sunku su ta literatūra, rašytojai rezga kažkokias aukštas materijas, o nei nuotykių, nei juokų nelabai geba parašyti.

Kad ateina ir klausia, ar čia reikia pirkti knygas, jau kažkaip įpratau. Net kai sako „bibliotekėlė“, nebe taip erzina. Bet kai atėjo vyras ir nesuprato išvis nieko – atrodo, kad negirdėjęs žodžių „knygynas“, „biblioteka“, gal net knygos rankose nelaikęs... Tačiau smalsus, tai jau gerai! „Na, čia krautuvė, mokat pinigus ir pasiimat, ko norit.“ „Aaaaa, supratau. Nu, įdomiai jūs čia prigalvojat.“ Faina, kai žmonės geba taip „atsijungti“ nuo realybės.

Grįžo kregždutės. Joms irgi galva apsisukusi. Duodasi kaip pašėlusios, koncertuoja, čirpina. Toks beprotnamis. Žmonės džiaugiasi. Tik vargas vakare, nes anos negeba išskristi, su šepečiu pavaikau, bet ne pro duris, o į stiklą skrenda. Rankomis pagaunu, išlekinu į kiemą. Vietoj padėkos – kakiai ant knygų: vieną nuvaliau, kitą pardaviau.

 

Rugpjūčio 10 d.

 

Labas!

Na, štai, paskutinė mano dienelė knygyne. Rašau jau iš autobuso pakeliui namo. Na, dar kartu su Egle pašėlsim per susitvarkymo dieną, bet tada jau turime tikslą tiesiog urmu kuo daugiau, kuo storesnių parduoti, kad mažiau liktų pakuoti! Eglei palikau kiek tik įmanoma pilną knygyną – daug akių dūmimo: kad nebūtų tarpų, sudėjau „dublius“.

Ketvirtadienį ryte svečiuose turėjom Tomą Dirgėlą. Atėjo milijonas vaikų, apsėdo, kur tik įstengė. Dauguma atėjo vieni, paskui mokėjo grynaisiais. Miela, kai dar vaikiukas, o jau savarankiškas. Vėliau draugė siuntė visokių megainfluencerių storius su jų vaikais knygyne. Pasirodo, susitiko instagramo žvaigždės, bet nė vienos jų nepažįstu.

Dirgėlai labai lengva. Jis sako – tiesiog užduokit man klausimų, kurie jums rūpi. Vaikai – ne suaugėliai, apipylė klausimais. Dėl to jam ir kalbintojo jokio nereikia, su suaugusiais žmonėmis tokia strategija nepasiteisintų...

Vienas vaikas paklausė, kaip autorius žino, kad knyga jau gera. Priminė, kaip prieš savaitę Mariaus Buroko to paties paklausė moteris iš salės: kaip žinot, kad eilėraštis geras?

Šeštadienį vyko Tapino diskoteka, taigi vakare miestas tuštutėlis, visi voromis traukė į pliažą, kur vyko šou. Knygyne – dykra, jei ne mama su dviem sūnumis, kuriems leido rinktis, kiek tik nori ir ko nori. Vienas berniukas išsirinko net dvi „Phi knygų“ filosofijos knygeles vaikams! Kaip apsidžiaugiau, nes jau galvojau kitais metais tų knygelių neimt, niekad niekas jų neperka. Jie trise visą laiką šnibždėjosi. Gal kad aš tuo metu skaičiau? Bet keletą kartų tyčia jiems kažką pasakiau normaliu balsu, kad suprastų, jog čia galima kalbėti. Nepadėjo. Žmonės dažnai ateina ir šnibždasi. Tada ateina daugiau žmonių, jie prisideda prie šnibždėjimo atmosferos. Šią savaitę vienu metu lankėsi net trys grupelės – ir visi šnibždėjosi. Tas šnabždesys kelia įtampą! Ilgėjaus, kad įpultų jaunimo būrys su energija, kad visi klegėtų ir permuštų šnibždėtojus, bet taip neįvyko.

O šiandien įėjo dvi moterys su lagaminais ant ratukų. Knygyne nieko daugiau nebuvo, bet jos vis tiek tampėsi tuos daiktus iš paskos. Iš pradžių nepastebėjau, bet sutrikdė ratukų dardėjimo garsas. Sakau, galit pasistatyti. Sako, rimtai! Mes kaip oro uoste, tai įaugę į kraują!

Šeštadienį buvo labai graži diena po ilgos pertraukos. Tikėjausi, kad rytas bus tuščias. Tačiau 10.10 jau atėjo dvi klientės, abi pasigriebė po knygą ir – į pliažą. Buvau nusiteikęs stumti laiką, bet ėjo ir ėjo žmonės. Ne visi nori to pliažo!

Prieš uždarant knygyną šiandien atėjo moteris ir padovanojo man dovaną: pakalbėjom apie knygas, ji gerai gaudosi, tada paklausė nuomonės apie vieną kitą, rekomendacijų – ir visas nusipirko! Toks desertas pabaigai.

Linkėjimai!