2018-ieji – Simono Daukanto metai

Draugijos

1820–1821 m. studentų sąraše, rastame 1823 m. tardant Teodorą Lozinskį, buvo ir Simono Daukanto pavardė. T. Lozinskis aiškino, jog tai tik stropesni studentai, bet neatmetama galimybė, kad tai galėjo būti ir kandidatų į Filaretų draugiją sąrašas. Nors S. Daukantas bendravo ne su vienu aktyvesniu šios draugijos nariu, bet tiesiogiai organizacijos veikloje gal ir nedalyvavo. Remiantis Vinco Maciūno tyrimais, galima konstatuoti, jog jis priklausė lietuviškajam žemaičių sąjūdžiui, besispiečiančiam apie Dionizą Pošką. Tai liudytų ir 1819–1820 m. „Tygodnik Wileński“ išspausdinta Simono Stanevičiaus „Śpiewy ludu Litewskiego“. Ryškiausias to liudijimas yra 1823 m. parašyta S. Stanevičiaus odė „Šlovė žemaičių“, kurioje minimas „žemaičių surinkimas“ (t. y. susirinkimas) Vilniaus universitete. Manoma, tai galėjo būti Vilniaus universiteto studentų žemaičių himnas, kurio paskutinis posmas pranašiškas: „Veizdėk, sviete nusiminęs! / Kas ten šiaurėj atsitiko, / Lietuvos senos giminės / Pražuvime sveikos liko.“

1822 m. tarp S. Daukanto ir Adomo Mickevičiaus jau buvo ryški takoskyra. Tie metai abiem buvo labai reikšmingi. A. Mickevičius Juozapo Zavadskio spaustuvėje išleido pirmąjį poezijos tomą, o S. Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją gimtąja kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Knygos pratarmėje („Prataryme“) jis kreipiasi į skaitytoją: „Atsakau savo kernotojams, jog aš ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, kurios geba savo vaikams darbus jų bočių prabočių pasakoti, o be raštų daug kartų apsirinka. Norėjau vėl mano raštu parodyti neprieteliams Lietuvos ir Žemaičių kalbos, jog kiekvienas norįs gali rašyti lietuviškai, jei turi spėko, lygia dalia kaip ir kita išdailinta jau kalba.“

Taigi šalia bajoriškosios orientacijos šalininkų, teigusių, jog lietuviškoji kultūra, sietina su bajoriškuoju sluoksniu, žlugo, nes neliko savos diduomenės, atsirado kita, valstietiškoji, kurios atstovai įrodinėjo, kad kalba yra svarbiausias tautiškumo požymis ir kad lietuvių kultūra išliko kaimo pirkiose ir pajėgi atgyti. Minėtuose „Darbuose“ yra laisvai išversta A. Mickevičiaus apysakaitė „Živilė“ („Żiwila. Powiastka. Z dziejów litewskich. Wyiątek ze starożytnich rękopisów polskich, udzielonych redakcyy przez P. S. F. Ż.“), išspausdinta „Tygodnik Wilenski“ 1819 m. vasario 18-ąją (Nr. 133, p. 113–121). Manoma, tai senienų rinkėjo Felikso Simono Žukovskio rasto senovinio rankraščio sugestija. Šį veikalą 1819 m. sausio 24 d. A. Mickevičius perskaitė filomatams, o jį spausdinti patarė prof. L. Borovskis. Šiame kūrinyje aukštinama karštai tėvynę mylėjusi Naugarduko kunigaikštytė Živilė, kuri nužudė su Lietuvos priešais susidėjusi savo mylimąjį. Taigi S. Daukantą galima laikyti pirmuoju A. Mickevičiaus kūrybos vertėju į lietuvių kalbą. Teigiama, jis galėjęs nežinoti, kad tai A. Mickevičiaus kūrinys, nes publikacijoje A. Mickevičiaus pavardė nenurodyta, tačiau, žinant jų artimas studijas, tuo galima ir suabejoti.

Profesoriai

S. Daukantas labiausiai vertino profesorių Ignotą Žegotą Onacevičių. Šis mokslininkas poetizavo Lietuvos girias, itin skatino tirti Lietuvos istoriją, vienas pirmųjų, o gal ir pirmasis iš Vilniaus universiteto profesūros, nebelaikė liaudies bevale inertiška mase. Savo erudicija, drąsa, išsilavinimu, laikysena jis turėjo įtakos ir A. Mickevičiui, nors jo viso gyvenimo „dievaitis“ buvo J. Lelevelis. Pagrindinis šaltinis, liudijantis I. Onacevičiaus įtaką A. Mickevičiui, yra poemos „Gražina“ paaiškinimai. Gražinos būdo ir veiklos aprašymuose, lyg pasiteisindamas, kad jie „gali atrodyti pernelyg romantiški ir nesiderinti su ano meto papročiais“, poetas pažymi: „Esu girdėjęs iš p. Onacevičiaus, pažįstančio tautos istoriją, kad Volynės kronikininko rankraštyje esąs paminėtas garsus kažin kokio lietuvių miesto moterų žygis, kurios, vyrams išėjus į karą, pačios gynė miestą, bet, negalėdamos priešams atsispirti, mieliau pasirinko savo noru mirtį negu nelaisvę.“ Su I. Onacevičiumi poetas susitikdavo ir pas J. Lelevelį. 1820–1823 m. universitete studijavęs Antonis Edvardas Odyniecas apie A. Mickevičiaus gyvenimą Vilniuje 1822 m. rašo: „Panašiai jis diskutuodavo filosofinėmis temomis, tik ne su manimi, o paprastai su Onacevičiumi, savaitiniuose vakarėliuose pas Lelevelį, kuris buvo vienintelis iš profesorių nevedęs, ir juos pas save rengdavo.“

1824 m. lapkritį A. Mickevičius teismo sprendimu paliko Lietuvą. Lapkričio 11 ar 12 dieną jis kirto Rusijos sieną ir išvyko visiems laikams. Kurį laiką gyveno Piteryje, Maskvoje, lankėsi Kryme. 1831 m. iš Romos išvyko į Paryžių, pasirinkdamas tremtinio dalią. Jautėsi skolingas tėvynei. 1848 m., prasidėjus revoliucijai Austrijoje, vyko į Romą organizuoti lenkų legiono „Už mūsų ir jūsų laisvę“. 1855 m. skubėjo į Konstantinopolį vėl telkti lenkų legio­no ir tikėjosi, padedant anglų ir prancūzų kariuomenėms, Rusijoje sukelti maištą ir atkurti Abiejų Tautų Respub­liką. Tačiau nespėjo – lapkričio 26 d. mirė.

Už Vilniaus

S. Daukantas Vilnių paliko 1825 m. Kurį laiką dirbo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje. 1834 m. pabaigoje jis persikėlė į Sankt Peterburgą ir 1835 m. kovo 19 d. pradėjo tarnybą aukščiausioje Rusijos valdžios įstaigoje – Valdančiajame senate. Šio Senato 3-iojo departamento 1-ajame skyriuje buvo saugomas LDK archyvas – Lietuvos metrika, kurios met­rikantu (t. y. vedėju) nuo 1834 m. dirbo Pranciškus Malevskis, vienas artimiausių A. Mickevičiaus jaunystės draugų, o vėliau ir giminaitis (jų žmonos buvo seserys Šimanovskos). 1835 m. spalį caro nurodymu („dėl Vilniuje ir visose Samogitijos apskrityse paplitusių dokumentų padirbinėjimo, siekiant įrodyti bajorišką kilmę“) buvo įsteigta komisija, turėjusi sutvarkyti metrikų ir aktų knygas. Šiam ir kitiems archyvo darbams atlikti reikėjo pasirengusių istorikų, gerai mokančių kalbas, o juos anuomet rengė tik Vilniaus universitetas. Tikėtina, P. Malevskis pakvietė universiteto laikų kolegą kartu darbuotis (Lietuvos metrikos archyve dirbo ir daugiau Vilniaus universiteto absolventų) ir S. Daukantas 1837 m. balandžio 13 d. tapo jo padėjėju. Taigi S. Daukantas vėl buvo toje pačioje aplinkoje. Tuo labiau kad čia, kaip ir Vilniaus universitete, telkėsi lietuviai inteligentai. Piteryje jis bendravo su A. Mickevičiaus bičiuliu Vasilijumi Anastasevičiumi, lankėsi Malevskių namuose. Susirašinėdamas su Teodoru Narbutu vadino save literatu. Daugelyje vietų jo istorija primena literatūros kūrinius, ypač aprašant Lietuvos girias. Gyvendamas Piteryje išleido ne tik jau minėtą „Būdą“, bet ir ūkinio pobūdžio knygelių, vadovėlių, beletristikos kūrinių. Taip jis tęsė filomatų įžadus – šviesti, kultūrinti savo tautą, padėti jai išlikti ir atgimti. Anuomet ypač trūko ūkinių patarimų knygelių, todėl pats vertė, rengė ir leido, suvokdamas, kad sėkmingas ūkininkavimas yra ne tik geresnio pragyvenimo galimybė, bet ir savivertės rodiklis. Artimiausias jo bičiuliu Piteryje tapo profesorius I. Ona­cevičius.

Per filomatų ir filaretų tardymą I. Onacevičius išvengė tremties ir 1827 m. gegužės 10 d. buvo išrinktas ordinariniu profesoriumi. Tačiau beveik tuo pačiu metu buvo susekta nauja slapta studentų organizacija „Sarmatų padermė“ ar „Tėvynės bičiuliai“, siekusi atgauti Lenkijos laisvę. Suimtieji teigė, kad jų organizaciją įkurti paakstino I. Onacevičiaus paskaitos, skatinusios mylėti tėvynę ir laisvę. 1828 m. gegužės 26 d. jo namuose buvo padaryta krata ir netrukus 20-ies asmenų universiteto taryba, pripažinusi, jog jis „kaltas įžūlumu prieš vyriausybę bei rodymu jaunimui kenksmingo nepaklusnumo pavyzdžio“, atleido iš pareigų. Ar I. Onacevičius buvo įsitraukęs į studentų organizacijos veik­lą, neišaiškinta. Gegužės 28 d. trijų ark­lių traukiamas tremtinio ekipažas pasiekė Gardiną. Byla buvo perduota Gardino teismui, o jam leista gyventi pas brolį Mažojoje Berestovicoje (Gardino sritis). Po kurio laiko Valdantysis senatas nutarė, kad nėra pagrindo I. Onacevičių bausti. 1834 m. jis persikėlė gyventi į Sankt Peterburgą, kurį laiką dirbo Archeografijos komisijoje bei Nikolajaus Rumiancevo muziejuje. Turėjo didelę dokumentų originalų bei jų nuorašų kolekciją, bet mažai ko paskelbė. Ir Rusijoje buvo drąsus, nepriklausomas. Vaizdžiai jo charakteris atsispindi Leo­nido Pantelejevo atsiminimuose apie vienos disertacijos gynimą Sankt Peterburgo universitete. Disertacijos tema buvo iš Lietuvos istorijos. Oficialioji dalis praėjusi gerai, disertacija buvo pripažinta dideliu Rusijos mokslo pasiekimu. „Pagaliau dekanas kreipiasi į publiką, privaloma tvarka klausdamas, ar kas nenori disertacijos autoriui paprieštarauti. Pasikelia kažin koks seneliukas ir prašo žodžio. Jis beveik per valandą, remdamasis autoritetingais šaltiniais, įrodė ne tik visišką Ustrialovo nemokšiškumą, bet ir konstatavo neleistiniausią istorinių faktų iškraipymą. Oponentas pasirodė besąs Onacevičius, buvęs Vilniaus universiteto profesorius, o tuo metu Imperatoriškosios viešosios bibliotekos biblio­tekininkas.“

I. Onacevičius mirė nuo vandenės 1845 m. kovo 2 d. Medicinos akademijos klinikų ligoninėje. Prieš mirtį prašė Peterburge gyvenusį brolėną Vaclovą palaidoti jį šalia brolio kunigo kanauninko Mykolo Onacevičiaus Mažojoje Berestovicoje, bet šis noras nebuvo išgirstas.

S. Daukantas 1851 m., gavęs 42,9 sidabro rublių pensiją ir teisę dėvėti mundurą, grįžo į Lietuvą. Iki 1855 m. gyveno Varniuose pas vyskupą Motiejų Valančių. Rašoma, kad jų išsiskyrimo priežastis buvo charakterių nesuderinamumas. Tačiau buvo rimtesnių aplinkybių. 1855 m. vasarą „Būdas“, Jokūbo Laukio pavarde Sankt Peterburge išleistas 1845 m., pakliuvo cenzūros akiratin. Cenzoriui užkliuvo aprašymai apie karingus lietuvių protėvius, jų karus dėl laisvės, dabarties socialinę nelygybę. Pradėta ieškoti „Būdo“ autoriaus ir nustatyta, kad jis ne Laukys, o Kontautas (irgi suklysta), ir kad jis ilgai gyveno Varniuose pas vyskupą Volončevskį. Prasidėjęs persekiojimas diplomatiškam M. Valančiui, turėjusiam didelių ambicijų ir sumanymų vystyti lietuvišką veiklą, nebuvo parankus, todėl S. Daukantas turėjo persikelti į ramesnę ir nuošalesnę Kuršo guberniją. Buvo uždrausta „Būdą“ perleisti, platinti, nurodyta visus leidinius išimti iš knygynų. „Būdas“ buvo vienas pirmųjų leidinių draudžiamų knygų sąraše 1855 m. spalį. Keistas sutapimas: 1855 m. lapkričio 27 d. Konstantinopolyje mirė laisvės kovotojas A. Mickevičius.

S. Daukantas vienintelis tuo metu dirbo visose tautai reikalingose srityse: istorijos, kultūros istorijos, kalbos, folkloristikos, publicistikos, literatūros, beletristikos, ūkio bei vadovėlių, grožinės literatūros skaitinių, ūkinių patarimų knygelių leidyboje. Beveik visas knygas išleido už savo pinigus, iš finansinių rėmėjų nustatytas tik Ksaveras Kanapackis. Savo darbus skelbė slapyvardžiais, nes buvo valstybinės įstaigos tarnautojas, o platinti archyvų medžiagą draudė to meto Rusijos imperijos valdininko darbo taisyklės. S. Daukantas manė, kad tautinių tikslų reikia siekti intelektualinėmis, o ne militaristinėmis priemonėmis. Didžiausiais turtas – gimtoji kalba. Svarbiausias istorijos veikėjas ne valdovas, o tauta: valdovas turi tarnauti tautai. Gyvenimas tautos interesams, visuomenės labui yra moralinių savybių visuma, kurią S. Daukantas vadino dorybe. Dorybė yra būtina sąlyga laisvei pasiekti ir ją išlaikyti. Jo raštuose pirmą kartą atsiveria laisvos lietuvių tautos galimybės ir ateities savo valstybėje perspektyvos. Fedro pasakėčių vertimą jis skyrė tautos ateičiai – mažiesiems skaitytojams: „...kaipogi tankiai nutinka šiame sviete, jog piemenėlis, pirma aveles pas tetušį ganęs, paskui per savo gudrybę ir išmintį įgauna milijonus svieto valdyti.“

Ar reikia geresnio linkėjimo ir tikėjimo savo tautos ateitimi?

Post scriptum

Adomas Mickevičius buvo palaidotas Monmoransi kapinėse prie Paryžiaus. 1890 m. palaikai perkelti į Vavelį. Monmoransi kapinėse liko pagal poeto pomirtinę kaukę skulptoriaus Auguste’o Préault’o sukurtas poeto bronzinis medalionas.

Simonas Daukantas mirė Papilėje (Akmenės r.) 1864 m. gruodžio 6 d. ir buvo palaidotas Pilies kalno (piliakalnio) kapinėse. Jo kapas kurį laiką buvo užmirštas ir apleistas. 1925 m. ant kapo pastatytas savamokslio skulptoriaus, šiauliečio Antano Raudonio akmeninis pa­minklas, simbolizuojantis nulaužto ąžuolo kamieną, kuris buvo iškilmingai atidengtas 1926 m. spalio 31 d.

Ignotas Onasevičius 1845 m. kovo 4 d. kukliai palaidotas Sankt Peterburgo Smolensko kapinėse. Rusijos istorijos archyve Sankt Peterburge yra to laikotarpio Smolensko stačiatikių kapinių mirties metrikų knygos, bet jų įrašuose I. Onacevičiaus pavardės nėra. Vadinasi, I. Onasevičiaus kapas yra Smolensko evangelikų kapinėse, kuriose buvo išskirtas plotas ir katalikams ir kurių metrikų knygos nėra išlikusios.

Pranciškus Malevskis mirė 1870 m. balandžio 22 d. 1861 m. birželio 25 d. jis prašė leidimo žmoną Eleną palaidoti stačiatikių Mitrofanovo kapinėse šalia mamos, pianistės Marijos Šimanovskos, mirusios 1831 m. rugpjūčio 5 d. per choleros epidemiją. Tikėtina, leidimas buvo gautas. Tikėtina, kad ir P. Malevskis buvo palaidotas šalia žmonos Mit­rofanovo kapinėse. Šios kapinės 1927 m. buvo uždarytos, o po dvejų metų sunaikintos. Meno kūrėjų nekropolyje (Tichvinsko kapinėse) Sankt Peterburge Lenkijos ambasados rūpesčiu 2010 m. rugsėjo 25 d. atidengtas fortepijoną imituojantis M. Šimanovskos kenotafas. P. Malevskio biografija neparašyta.

A. Mickevičiaus atminimas Sankt Peterburge įamžintas. Grafų skersgatvyje Nr. 8 yra jo biustas. Namo Kazanės g. 39, kur jie su P. Malevskiu gyveno atvykę į Sankt Peterburgą, fasade – jam skirta paminklinė lenta.

S. Daukanto adresas Sankt Peterburge žinomas iš jo laiškų. Ar reikia Sankt Peterburge įamžinti S. Daukanto, tarnavusio Rusijai, bet dirbusio Lietuvai, atminimą? Manau, reikia. Tačiau svarbiau kitkas. Vilniuje, kur S. Daukantas mokėsi ir kur buvo parašyta Lietuvos istorija lietuvių kalba, Simono Daukanto aikštėje, turi iškilti paminklas ar kaip kitaip reikia įamžinti atminimą Asmenybės, dėjusios pirmuosius modernios lietuvių tautos pamatus kelyje į Lietuvos valstybės atkūrimą.

Literatūra:

Rusijos valstybės istorijos archyvas, f. 1347, ap. 94, b. 756, 237; f. 797, ap. 31, b. 11.
A. E. Odyniec. „Wspomnienia z przeszłości“.– Warszawa, 1884.
J. Iwaszkiewicz. „Ignacy Żegota Onacewicz –­ historyk Litwy“, Studia i materiały z dziejównaukipolskie. – Warszawa, 1951, seria A, z. 4.
Л. Ф. Пантелеев. „Воспоминания“. – Москва,1958.
S. Daukantas. „Raštai“, t. 1,2, Lituanistinė biblioteka, 16. Sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė V. Merkys. – V., 1976.
V. Merkys. „Simonas Daukantas“. – V., 1991.
S. Moravskis. „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje. Atsiskyrėlio atsiminimai (1818–1825)“. Vertė R. Griškaitė. − V., 1994.
A. Piročkinas. „Devyneri Adomo Mickevičiaus metai. Biografinė apybraiža“. – V., 1995.
V. Maciūnas. „Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje“. – V., 1997.
V. Skuodis. „Vilniaus universiteto filomatai ir filaretai, jų likimai. Istorinė apybraiža“. – V., 2003.
V. Girininkienė. „Adomo Mickevičiaus studijų profesoriai Ignotas Danilavičius ir Ignotas Onacevičius“, Literatūriniai trečiadieniai. 2011 metai / Srodyliterackie. 2011 rok. Sudarytojai Rimantas Šalna, Leokadija Aškelovič. – V., 2012.
E. Aleksandravičius. „Prieš aušrą“. – V., 2015.
Г. Г.Бунатян. „Литературные места Петербурга. Путеводитель“. – СПб, 2015.
Kalendorius-knyga „Simonui Daukantui 225“. Sudarytoja ir tekstų autorė V. Girininkienė. – V., 2017.