Spalio 18 d. Vytautui Landsbergiui 85-eri

 

Įvyko įvykis

 

Įvykis įvyko sapne, bet Vilniuje. Matau.

Didysis gamyklos cechas pilnas dalyvių. Kaip Sąjūdžio laikais. Erdvė be mašinų, bet prinešta suolų, daug sėdinčių ir stovinčių aplink. Gal kuro aparatūroje, gal kompresorių įmonėj. Ne vien darbininkai. Buvome ten abu su Gražina, bet ji kiek atokiau, tarp kitų žmonių. Šurmulys, kalbėtojai kaip Sąjūdžio laikais.

Gal minėjimas, nes tribūnoje kalba apie karą. Ir vienas kalbėtojas varo apie Staliną. Apie jo pergales, apie didį vadą. Ir kai tik Stalino vardas – kai kurių grupių entuziazmas, ima jau net stotis nuo suolų.

Jaučiuosi negudriai – kas čia bus, kur patekom; neketinu stotis, bet akies krašteliu seku, kad ne visas susirinkimas stojasi, mažiau nei pusė. Tai gerai, tai svarbu. Neatsigręžiu pažiūrėti Gražinos, bet manau, kad ir ji su tremtiniais nedalyvauja primestoj kvailystėj. Gerai, kad aš likau sėdėti, nieko nesuklaidinau. Mane dar atpažintų.

Ir dar pagalvojau nubusdamas: vėl prasideda Sąjūdis.

 

Apie TASS’o pranešimus

Sudrėkintas popierius geriau valo.

 

Būna ir lieka

 

Asmenį arba veikėją, kuris tuoj atsiras tarp mūsų, pavadinkime Vaikščiotoju.

Jis vaikšto vietomis, kurios jam rūpi – kitaip juk neatsirastų iš anapus, – ir galų gale yra pareikalavęs pripažinimo. Vaikštau – vadinasi, esu.

Taip galima ir tenka bendrauti su bet kuria šmėkla, o juk literatūra ir yra draugystė su šmėklomis.

Arba atvirkščiai – ji seka sakmes apie tikrovę, o mes ten užklystame kaip šmėklos.

Matote, kai mes, mirusieji, pabundame, prasideda reikšmingi dalykai. Vaikščiotojas, besirandantis šiame puslapyje, buvo reikšmingas, o niekas neatsakys, ar jis tikrai buvo. Veikiausiai juk tebevaikščioja, kodėl ne.

Jam, kadaise buvusiam, rūpėjo vienas buvęs menininkas, vardu Čiurlionis.

Tas Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas (MKČ), buvo lankęsis šen ir ten, tad visur palikęs savęs gabalėlių, kurie gyvena toliau. Tu gali jų sutikti, pavyzdžiui, Rozentalio parke, ir Vaikščiotojui tai pasidarė įdomu. Jis pastebėjo, kad net vietose, kur viso labo tebuvo užsukęs MKČ miręs kūnas, šio to yra likę.

Jei tu žinai apie tūlas tokias vietas, nors pats visai niekad nesi ten buvęs, tu jau ir buvęs, ir esi ten. Langas – šiek tiek įsivaizduojamas, – pro kurį jis galėjo žiūrėti, yra tas, pro kurį abu dabar žiūrite. Arba suolelis kurioje nors lankymo, pavyzdžiui, šarvojimo, vietoje.

Markuose prie Varšuvos, Markų bažnyčioje liko Čiurlionio (MKČ).

– Labas, – pasakai atėjęs, ir tai visai pagrįsta.

Vaikščiotojas gal tik sapnavo, kad slankioja ten ir kad tai tos pačios klaupkos ir metalinės grotelės, visai pajuodusios, bet dabar atnešta baltų dažų joms nudažyti. Vienur kitur jau užtepta, mėtosi teptukas.

Tu taip manai, ergo, taip yra. Yra, nes manai. Tau pasirodė, tegu bent sapne, ir jau nepradings.

Tu esi Vaikščiotojas, kuris vaikščioja ten, kur nevaikščioja, bet vaikščioja.

Laikas tuos dalykus suprasti.

Vaikščiojame arba einame juk į Vėlinių pasimatymus. Pas tuos ir ten, kur mūsų kantriai laukia.

Jie turi begalę laiko.

O baltame kalnelyje – visuotinio ilgesio taupyklė.

Todėl jie slapčiomis taip viliasi grįžti į savo kalnelį ir nebūtinai peleno dūmais.

Išvaromieji grįžta sielos dūmais ir vis tiek būna. Gal net labai labai toli, amžiname laukime.

Taip.

Viskas nuolat yra, viskas lieka. Galimai aplankoma. Jeigu. Randama ir aptinkama, ko net nežinojai. Viskas dabartyje, jei tik mes nevisiški gagriai.

Žodelis iš gimnazijos.