Zdzisław Sułek. Vilniaus išvadavimas (II)

Apie 5 val. ryto pulkininkas Jasinskis Milerio namą saugojusiam būriui įsakė atvesti etmoną Kosakovskį į Vilniaus arsenalą. Bet etmono kambariuose nebuvo. Tik apieškojus visą namą jis aptiktas pasislėpęs palėpėje už dūmtraukio. Etmonas spėjo tik kartą iššauti iš pistoleto ir buvo sulaikytas. Jam surištos rankos už nugaros ir jis kaip stovi, tik su chalatu, gerai saugomas kartu su pulkininku Kadlubiskiu, premjermajoru Diuameliu ir poručiku Sobolevu vestas miesto gatvėmis. Priekyje ant žirgo, paimto iš etmono arklidės, jojo poručikas Benediktas Kolontajus šaukdamas: „Tegyvuoja laisvė ir lygybė! Išdavikas mūsų rankose!“ Etmoną suėmęs už chalato skvernų vedė paporučikis Michalovskis. Visą kelią šią eiseną lydėjo minios ginkluotų gyventojų, kurie šaudė į orą ir nešykštėjo nekenčiamam Tėvynės išdavikui keiksmų, įžeidimų, net kumštelėjimų. Arsenale pulkininkas Koselskis įsakė įkurdinti gerai saugomą etmoną viršutiniuose kambariuose ir leido chirurgui Trebertui sutvarstyti nesveikas kalinio kojas.

Kruopščiai paruošta ir pulkininkui Jasinskiui sumaniai vadovaujant sklandžiai įvykdyta naktinė caro kariuomenės įgulos Vilniuje ataka užklupo priešą nepasiruošusį ir lėmė sukilėlių pergalę. Bet ne galutinę. Nes generolas majoras Romualdas Tadas Giedraitis* pavėlavo atžygiuoti ir naktį iš balandžio 22-osios į 23-iąją nesmogė, kaip numatyta plane, Pohuliankoje išsidėsčiusiam artilerijos parkui. Taip pat nė vienas sukilėlių dalinys nespėjo tą naktį įsitvirtinti Vilniaus priemiesčiuose. Gal plane numatyta per mažai laiko lietuvių karinių dalinių sutelkimui ir žygiui į Vilnių. Dėl to, kad sukilėlių daliniai neatvyko nustatytu laiku, buvo rimtų padarinių. Kadangi liko nesumuštos priemiesčiuose išsidėsčiusios priešo pajėgos, jos susitelkė virš Vilniaus iškilusioje Pohuliankoje, iš kur, turėdamos lauko artileriją, kėlė grėsmę sunaikinti Vilnių. Tad prasidedanti balandžio 23-ioji, trečiadienis, „buvo kupina nerimo ir sumaišties“.

Prieš aušrą caro daliniuose Pohuliankoje jau buvo per 1000 žmonių. Jiems vadovauti ėmėsi energingas artilerijos parko komendantas kapitonas Nikolajus Tučkovas. Jis išsiuntė tris būrius po 104 žmones, kurie apiplėšė ir padegė Lukiškių priemiestį. Taip pat paėmė į nelaisvę lietuvių 1-ojo pėstininkų pulko kuopą, kuri, įsakius etmonui Kosakovskiui, ankstesnės dienos vakare atvyko iš Liukonių ir nakvojo sostinės Trakų priemiestyje. Tos kuopos vadas, prūsų kilmės majoras Liudvikas Tetau liko ištikimas etmonui ir naktį neprisijungė prie sukilėlių. Rytą užkluptas netikėtos priešo atakos, jis buvo priverstas pasiduoti. Apie 5.30 val. kapitonas Tučkovas pradėjo apšaudyti Vilnių iš Pohuliankoje išdėstytų pabūklų.

 

Pulkininkas Jokūbas Jasinskis. Iš A. Sokołowskio knygos „Dzieje Polski ilustrowane“ (1901)
Pulkininkas Jokūbas Jasinskis. Iš A. Sokołowskio knygos „Dzieje Polski ilustrowane“ (1901)

 

Vilnių apėmė nerimas, nes degančių priemiesčių dūmai užklojo miestą. Pulkininkas Jasinskis prieš Pohulianką išdėstė keturių pabūklų bateriją, tarp jų galėjo būti dvi prie hauptvachtos paimtos šešiasvarės patrankos. Pradėta apšaudyti priešo pozicijas, bet netrukus dėl smarkios Tučkovo artilerijos ugnies pabūklus teko atitraukti. Išsiųstas į Pohulianką sukilėlių dalinys taip pat buvo priverstas trauktis.

Susiklosčius tokiai situacijai, pulkininkas Jasinskis nuvyko pas Lietuvos didžiojo žirgininko Grabovskio name kalintą generolą majorą Arsenjevą ir bandė įtikinti, kad artilerija tik be reikalo griauna miestą. Generolas majoras sutiko įsakyti kapitonui Tučkovui nutraukti ugnį. Įsakyme jis rašė: „Aš esu areštuotas, mano gyvybė pavojuje, todėl nesiimkite jokių veiksmų prieš lenkų armiją.“ Apie 7 val. ryto paimtas į nelaisvę caro karininkas kartu su lenkų derybininku pristatė kapitonui Tučkovui generolo majoro Arsenjevo įsakymą ir pulkininko Jasinskio raštą. Abu karininkai informavo kapitoną, kad, anot patikimos informacijos, caro kariuomenės įgula Varšuvoje visiškai sumušta, todėl jis su savo negausiomis pajėgomis neturi jokių šansų atsilaikyti.

Bet kapitonas Tučkovas nutarė, kad generolą majorą Arsenjevą jėga privertė parašyti tą įsakymą. Jis atrašė, kad į nelaisvę nepasiduos ir yra pasiryžęs kautis iki paskutinio kraujo lašo. Paskui pakeitė pozicijas, perkėlė savo dalinius ir pabūklus prie kalvos, vadinamos Bufalo kalnu. Ir ėmė dar smarkiau apšaudyti Vilnių negailėdamas sviedinių, nes jų nestigo. (...)

Situacija buvo sudėtinga. Kapitonas Tučkovas ir toliau apšaudė miestą sukeldamas gaisrus priemiesčiuose, net kitapus Neries, Šnipiškėse. Išsiųstas prieš jį antras dalinys, sustiprintas ginkluotais civiliais, dėl smarkios kartečių ugnies buvo priverstas trauktis. Surengti didesnį puolimą neturėta pajėgų. Juolab kad reikėjo sustiprinti perkėlos per Nerį apsaugą, nes rytą prie Vilniaus atėjo ir dešinėje upės pusėje sustojo papulkininkio Fiodoro Levizo dalinys, kurį sudarė trys Narvos muškietininkų pulko 2-ojo bataliono kuopos, iš viso apie 420 žmonių su dviem trisvariais pabūklais.

Šis dalinys, siųstas kovoti su Šiaulių sukilėliais, nukeliavo iš Vilniaus 12 km, bet, gavęs žinią apie mieste įsiliepsnojusį sukilimą, apsisuko ir nuskubėjo prie perkėlos. Radęs nukirstus perkėlos lynus ir negalėdamas persikelti, iš kitos Neries pusės paleido smarkią karabinų ugnį į lietuvių dalinius kairiajame upės krante.

Baimintasi, kad pasinaudodamas tuo kapitonas Tučkovas puls Vilnių. Susišaudymas truko apie dvi valandas. Tuomet papulkininkis Levizas, kurio 4 kariai buvo nukauti ir 9 sužeisti, pajudėjo prieš upės srovę. Nukeliavęs apie 7 km, persikėlė į kairįjį Neries krantą ir susijungė su iš Vilniaus pabėgusiais iš Vilniaus pulkininko Kirejevo kazokų pulku, kurį sudarė apie 150 žmonių ir žirgų, ir dviem Pskovo muškietininkų pulko kuopomis, apie 300 žmonių. Dabar jo dalinį sudarė apie 870 žmonių, 150 arklių ir du trisvariai pabūklai, bet 120 žmonių sirgo arba buvo sužeisti.

Papulkininkis Levizas ir pulkininkas Kirejevas tuoj pat pas kapitoną Tučkovą nusiuntė kazoką ir paprašė laukti jų Pohuliankoje. Bet Tučkovas atsakė, kad savo pozicijoje gali likti tik iki vakaro. Todėl papulkininkis Levizas nutarė su savo daliniu pasitraukti už Neries ir apsistoti prie Nemenčinės. Pakeliui jam teko susidurti su sukilėlių patruliais ir net kaimiečiais, su basliais ir rungais puldinėjančiais atsilikusius karius.

Kapitonas Tučkovas nusprendė pasitraukti nuo Vilniaus visai pagrįstai. Iš paimto į nelaisvę majoro Tetau jis sužinojo, kad netoli Trakų į Vilnių žygiuoja lietuvių 4-asis pėstininkų pulkas, vadovaujamas irgi prūsų kilmės pulkininko Jono Jokūbo Mejeno, kuris, be abejo, susijungs su Tetau daliniu. Šio majoro patartas pulkininkas Mejenas suėmė atsiųstą karininką. Tai reiškė, kad pulkininkas perėjo į sukilėlių pusę, todėl numatytas atsitraukimo kelias į Gardiną, kur turėjo susijungti su generolo majoro Cicjanovo divizija, netrukus galėjo būti užkirstas. Todėl kapitonas Tučkovas pradėjo ruoštis atsitraukti. O vidudienį į Vilnių įžengė entuziastingai sutiktas papulkininkio Stepono Grabovskio vadovaujamas lietuvių 7-asis pėstininkų pulkas, kurio šešiuose daliniuose buvo apie 830 žmonių ir du trisvariai pabūklai.

Tai sužinojęs kapitonas Tučkovas nutraukė miesto artilerinį apšaudymą ir įsakė sparčiau rengtis atsitraukimui. Priemiesčiuose surinkta pakankamai ark­lių, bet stigo pakinktų, kuriuos sukilėliai paėmė kartu su artilerijos arkliais. Todėl teko gaminti pavalkų pakaitalus iš susuktų kareiviškų milinių. Daug karių neturėjo ginklų, buvo mažai šaudmenų karabinams.

O Vilniuje manyta, kad nutilusi artilerija reiškia, jog kapitonas Tučkovas rengiasi šturmuoti miestą. Todėl sustiprinta miesto vartų apsauga. Gyventojams išdalytos ginklų atsargos, gatvėse jau nebuvo beginklių vyrų. Nuo pat ryto skubiai formuotas Lydos vaiskio vadovaujamas savanorių raitelių būrys. Grasinant mirtimi už neklusnumą, visiems vyrams įsakyta popietę susirinkti Rotušės aikštėje su ginklais, kokius kas turi. Sutemus visą aikštę ir gretimas gatves užtvindė minios ginkluotų vyrų. Karininkai iš jų formavo būrius ir siuntė patruliuoti už miesto vartų.

Tuo metu kapitonas Tučkovas padegė Lukiškių, Trakų ir Pohuliankos priemiesčius, netoliese buvusią parakine vadintą smuklę, savo stovyklos vietoje paliko daug laužų, taip apsimesdamas, kad iš miesto trauktis neketina.

Apie 21 val. jis pajudėjo nuo Bufalo kalno. Aplenkdamas Gardino traktą, nes baiminosi sutikti į Vilnių žygiuojančių sukilėlių dalinius, traukė siauru ir stačiu keliu per miškingą Panerių kalną. (...)

Tik po kelių valandų Vilniaus sukilėlių patruliai suprato, kad kapitono Tučkovo dalinys pasitraukė. Be kavalerijos jį pasivyti buvo neįmanoma. Pasitraukus paskutiniam priešo daliniui, Vilniaus miestą užliejo visuotinis džiaugsmas, kurį dar sustiprino žinia, kad išvaduota Varšuva, o joje buvusi caro kariuomenės įgula sutriuškinta.


/ / /
Balandžio 25 d., penktadienį, Baudžiamasis teismas pirmame posėdyje išnagrinėjo areštuoto Lietuvos didžiojo etmono Simono Kosakovskio bylą. Po trumpo teisminio nagrinėjimo paskelbtas nuosprendis, kuriuo etmonui skirta mirties bausmė pakariant. Šio nuosprendžio turinys buvo toks: „Priimtas Vilniuje tūkstantis septyni šimtai devyniasdešimt ketvirtųjų metų balandžio dvidešimt penktą dieną. Remdamasis visuomeninio instigatoriaus Gasparo Elsnerio kaltinimu Simonui Korvinui Kosakovskiui, Baudžiamasis teismas, neradęs lenkų istorijoje panašaus bjaurumo nusikaltimo, kokį įvykdė Simonas Korvinas Kosakovskis, nusikaltęs savo Tėvynei, kai tūkstantis septyni šimtai devyniasdešimt antrais metais su rusų kariuomene, kaip jos generolas, vadovavęs daliai tos kariuomenės, užpuolė Abiejų Tautų Respublikai priklausančius kraštus, Targovicos sąmokslo dvasia prisidėdamas prie užsienio dvaro intrigų ir jėga siekdamas atmesti tautos Konstituciją, vartojo prievartą ir, paniekindamas visas lenkų teises, kad patenkintų savo puikybę, ir remiamas priešo ginklo jėgos, Vilniaus mieste įžūliai pasisavino Lietuvos lauko etmono titulą, tada jau panaikintą Konstitucijos, tarsi jis jam būtų suteiktas tautos valia, šitaip sujungęs lauko etmono skeptrą su rusų generalitetu, niokojo Lietuvos provinciją ir persekiojo nekaltuosius, nekenčiamus piliečius įkalino savo asmeniniais įsakymais, o kitus drįso smurtu versti prisiekti tam Targovicos sąmokslui; paskui užgrobęs valdžią Lietuvos kariuomenėje, iš visuomeninio iždo, sankcionavus tam Targovicos sąmokslui, ir pasitelkęs karius iš kariuomenės kasų savinosi pinigus. Už tokius nusikaltimus, siekiant sutramdyti įžūlius Tėvynės išdavikus, nes jie negali likti nenubausti, Baudžiamasis teismas, minėtą Simoną Kosakovskį pripažinęs nevertu pagarbos, geros šlovės ir gyvybės, nuteisia jį kaip kartuvėse mirti turintį Tėvynės išdaviką, o jo turtus konfiskuoja Abiejų Tautų Respublikos iždo naudai; šis dekretas turi būti įvykdytas nedelsiant, Vilniaus įgulos komendantui viešai perskaičius jį turgavietėje, griežtai prižiūrint ir kontroliuojant, o jo turtą konfiskuoti valdžios naudai šiuo dekretu paveda valdžiai, kuriai tai priklauso.“

Nuosprendį pasirašė Lydos pavieto vaiskis Dominykas Narbutas, Žemaitijos vėliavininkas Kajetonas Nagurskis, Tadas Vaisgirdas, Lietuvos kariuomenių pulkininkas Samuelis Korsakas, LDK nacionalinės kavalerijos rotmistras Antanas Ferdinandas Bužimovskis, Liudvikas Viazovskis ir Tadas Mordas.

Apie pietus Rotušės aikštėje, priešais hauptvachtą, jos dešiniajame krašte pastatytos kartuvės. Minios gyventojų jau prieš kelias valandas buvo užpildžiusios aikštę ir laukė egzekucijos.

Apie 14 val. etmoną Kosakovskį išvedė iš Vilniaus arsenalo ir įsodino į lakuotą mėlyną karietą, kinkytą dviem baltais arkliais. Karieta priklausė pulkininkui Jasinskiui. Netrukus ji pajudėjo į Pilies gatvę. Priekyje ėjo lietuvių 7-ojo pėstininkų pulko dalinys, paskui jį karietoje su atvirais langais važiavo etmonas. Ekipažą supo lietuvių 1-os brigados raitelių eskadronas, kurio karininkai laikė nutaikytus į Kosakovskį pistoletus. Etmonas „vilkėjo tą patį geltoną baltais ėriuko kailiukais pamuštą chalatą, kurį dėvėjo per areštą“.

Būgnams tratant važiavo Didžiąja gatve į Rotušės aikštę. Prie karietos prijojo pulkininkas Jasinskis su vaivada Juozapu Nesiolovskiu ir Vilniaus prezidentu, Vilniaus vėliavininku Antanu Tyzenhauzu. Kai karieta ir jos palyda sustojo, Jasinskis kreipėsi į susirinkusius su trumpa kalba: „Gerbiami ponai! Čia įvyks tai, dėl ko rezonieriauti nevalia niekam ir, ar kam patiks, ar nepatiks, visi privalo tylėti, o jei kas prabils, nedelsiant bus pakartas šiose kartuvėse.“ Po šių žodžių pasuko į hauptvachtą, o nesuskaičiuojama minia mirtinai nutilo.

Kariuomenės daliniai keliomis eilėmis suformavo didelį keturkampį ir atsuko užtaisytus ginklus į žmones. Ant hauptvachtos laiptų atsistojo pulkininkas Jasinskis ir keliolika karininkų. Taip pat ten buvo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos ir visų deputacijų nariai. Karieta įvažiavo į suformuoto keturkampio vidų. Kariai pagerbė ginklu, ir naujai suformuoto Baudžiamojo teismo instigatorius, Vilniaus advokatas Gasparas Elsneris, išjojęs pirmyn ant balto žirgo, skardžiu balsu perskaitė jau cituotą nuosprendį.

Išklausęs nuosprendį etmonas Kosakovskis paprašė leisti jam atlikti išpažintį. Į karietą įlipo vietoje buvęs pagyvenęs bernardinų kunigas su kryžiumi. Atlikęs išpažintį ir pasiruošęs mirti etmonas išlipo iš karietos ir apsuptas budelio padėjėjų žengė kartuvių link išblyškęs, įsmeigęs žvilgsnį kažkur į tolį. Atsistojo po kartuvių kilpa ir pasakė kelis žodžius – įspėjo, kad įsakė Baranovskio pulkui žygiuoti į Vilnių ir kautis su sukilėlių daliniais. Bet tai jau buvo žinoma. Kitus jo žodžius užgožė būgnų tratėjimas. Netrukus budelis įvykdė nuosprendį. Iš netoliese esančios Šv. Kazimiero bažnyčios nuaidėjo trys varpo dūžiai, o minia skandavo: „Tegyvuoja Respublika!“

Etmono Kosakovskio kūnas kabojo kartuvėse iki 19 valandos. Paskui budelio padėjėjai išvežė jį dviračiu vežimu ir be karsto palaidojo Šv. Stepono kapinėse už miesto gynybinės sienos. Iškart po egzekucijos į Varšuvą išvyko Ignotas Chodkevičius su žinia, kad Lietuvos sostinės išvaduota, o etmonas Kosakovskis pakartas.

 

* Romualdas Tadas Giedraitis – kunigaikštis, divizijos generolas, vedęs iš Šiaulių sukilėlių pajėgas, turėjusias pulti Pohuliankoje stovėjusį caro kariuomenės artilerijos parką.

Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila