Pykšt pokšt. Audėjos, undinės, lovos, lovatiesės

Esame vaizdų ir vaizdavimo ištvirkinta, nuo vizualumo perviršio priklausoma karta. Viskas, ką regime, mums atsibosta pagal „pykšt pokšt ir baigta“ principą. Tampa nuobodu greičiau, nei suvokiame, kas gi tai, kaip padaryta ir dėl ko. Galbūt šitaip veikia jau prasidėjusi mūsų smegenų mutacija. Retais atvejais mus, masinių internetinių vaizdelių lasiotojus, gali sudominti kas nors gerai užmiršta sena. Nors būtent senienos netikėtai – „pykš pokšt, tapu tapu, pupu pupu, klepu klepu, esu dailiai išmokyta, moku gražiai austi“ – turi galių tapti rimta provokacija. (Netikiu, kad ilgalaike, gal tik uždelsto veikimo bombele, kuriai sprogus ir vėl apniks nuobodis.)

Netikėtos, stilingos provokacijos prieskonį galėtume patirti bent dviejose šiuo metu Vilniuje vykstančiose oparto parodose. Tai „Oparto atspindžiai“ MO muziejuje (iki vasario 19 d.) ir „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“ Kazio Varnelio muziejuje (iki balandžio 30 d.).

 

Paroda „Oparto atspindžiai“. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

 

Pirmojoje nuostabą galėtų sukelti optinio meno pavyzdžiai iš XX a. 7–8 dešimtmečių Lietuvos kūrybinio lauko, netikėtai sušvisti tautiško stiliaus drobiniai rankšluosčiai. Bent kiek ilgiau į juos pažiūrėjus, ima raibuliuoti akyse (gal audėjėlės audė mintį, kaip apsukti galvas berneliams dobilėliams?). O štai Kazio Varnelio muziejaus parodoje stogą nurauna užtiesalas vežimo sėdynei arba po balnu – nežinomos autorės apie 1930-uosius Šakių rajone, Žąsinų kaime, sukurtas. Šimtaprocentinis opartas! Kaip ir bemaž prieš šimtmetį (!) Rokiškio rajone, Daupelių kaime, Emilijos Sriubiškytės nuaustas lininis aštuonnytis, išmargintas vadinamuoju žąsų kojelių raštu – juodais ir baltais pasikartojančiais elementais. Tuo pačiu raštu, kuris aptinkamas daugelyje Skandinavijos kapinynų, XII a. britų bažnyčiose, Venecijos architektūros elementuose, o galiausiai – pykšt pokšt – Christiano Dioro, „Gucci“, „Chanel“ ir šių dienų Kinijos fabrikėlių produkcijoje.

Besidžiaugiant trijų teminių parodos „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“ erdvių eksponatais, beje, tenka ir vėl reflektuoti ne itin originalią mintį, kad tinkamoje parodinėje erdvėje kaip meno kūrinys gali atrodyti bet kuris funkcionalus daiktas (šiuo atveju – lovatiesė). Objektas, neturintis nieko bendra su kažkieno užgaida nuausti estetinį santykį. Kaip pavyzdžiui, Ignalinos atominės elektrinės įranga, neutrinų observatorijos ar dalelių greitintuvas CERN, kurių vaizdų fragmentus matome Emilijos Škarnulytės „Švytinčiuose kambariuose“ (Radvilų rūmų dailės muziejus, veiks visus 2023 m.).

 

Paroda „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“. Silvestro Samsono (Lietuvos nacionalinis muziejus) nuotrauka

 

E. Škarnulytė (g. 1987) parodos lankytojams pristatoma pasipuošusi ne tautiniais raštais, o tarptautiniais apdovanojimais, parodos aprašyme išskiriant vieną garsiausių autorės kūrinių „t ½“. Kūrinys įvardijamas kaip „fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos“, o šiai meditacijai talkina parodos erdvėje įrengtos ergonomiškos (tarkime) lovos. Mat gulomis parodos lankytojas gauna dvigubai didesnę vizualumo dozę – didžiulis ekrano vaizdas atsispindi juodose žvilgančiose lubose – nelyginant tamsių, neperžvelgiamų vandenų paviršiuje. Gi nufilmuotame panašių vandenų paviršiuje matome daiktą, panašų į plaukiančią undinę. Ji įvardyta kaip mitologinė būtybė, turinti gundymo galių. Nors kai kam undinės kostiumu aprengtas plaukikas ar plaukikė labiau primins karnavalinį personažą, vykdantį specialią užduotį ir plaukiantį jo laukiančios gelbėjimosi valties (už kadro) kryptimi. Juk žmogui į uodegos maišą įspraustomis kojomis nėra labai saugu ilgai kapstytis vandenyje.

Undinės pavidalo būtybės uodegos žvynuose, kaip teigiama parodos aprašyme, galime įžvelgti „mokslo minkštumą“. Čia tai bent! Ekspoziciją lydinti informacija labiau primena ne patikimus tekstus su mokslo inkliuzais, o greičiau kažkieno suvalgytą, apvirškintą ir atrytą žodžių masę. Čia gali rasti ir „giliai įsišaknijusią erdvę“, ir tvirtinimą, kad „visi kadaise buvome žuvys“ (kodėl ne amebos ar netgi anglies, deguonies ir vandenilio atomai, juk giliojo laiko samprata į būtybių tapsmo grandines įtraukia ir negyvosios gamtos elementus)... Tad mokslo terminų razinos ir sunkiau prieinamų technologinių zonų vaizdai čia veikiau tėra spąstai, palaikantys iliuzinį meno kūrinio prasmingumą bei statusą. Be to, tekstu bandoma įpiršti mintį, kad „Švytinčiuose kambariuose“ matysime žmonijos ir sudėtingų technologijų griuvėsius, tačiau griuvėsių motyvas neperžengia sugriautos teksto logikos ribų. Pačiame kūrinyje „t ½“ atsiveria gana tvarkingas audinys, pasikartojančių technologinių motyvų ornamentika, šiek tiek primenanti oparto kūrinį ar prieš šimtmetį kaimo audėjų nuaustas lovatieses. Kiek prasmės išgliaudytume iš kūrinio, nulupę nuo jo aprašomojo teksto kevalą?

 

Emilija Škarnulytė. „t ½“. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

 

Kita vertus, ir relaksacinę muziką primenantis „t ½“ garso takelis migdo, todėl nenuostabu, kad patogiai įsitaisęs prieš tokį kūrinį ekspozicijos salės lovoje bent keletą sekundžių atsijungsi. Ir kas dabar galėtų užtikrinti, kad paskui kalbėsi ne apie tai, ką matei, skaitei, girdėjai, nugalėjai, bet apie tai, ką susapnavai? Toji lova, atkartojanti lankstaus undinės stuburo geometriją, buvo vienspalvė ar išmarginta tautiškais oparto ornamentais? O juk būtų svaigu tas dvidešimt kelias „t ½“ minutes pagulėti ant avimi atsiduodančios lovatiesės.

Sukas palydovai, lekiam iš orbitų

Yra parodų, kurios vadinamos palydinčiomis. Atseit ne pagrindinė, nevertinkit pernelyg rimtai, atsipalaiduokit, pasilinksminkit, pasiduokit autoriaus sumanytam žaidimui į jūsų sveikatą. Palydinčiąja pavadinta juvelyro Sigito Virpilaičio solo paroda „Apie apyrankę“ (iki vasario 28 d.) Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.

Vis dėlto mažai kas abejotų, kad ši ekspozicija, tapusi ištisa kūrybine apyrankės studija, turi galios pagrindinei tarptautinės bienalės parodai „METALOfonas“ suteikti labai gerą foną. Ir netgi geriau, jei „Apie apyrankę“ aplankysite jau apžiūrėję bienalę. Mat apie apyrankę (ir apie ranką) sukamasi taip užciklintai, kad įsibėgėjus galima prarasti pusiausvyrą ar dar blogiau.

 

Sigitas Virpilaitis. „Apie apyrankę“. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

 

Bemaž visi solo parodos artefaktai (net 42) vienaip ar kitaip siejami su apskritimo, cilindro ar kitokia savo uodegą besivejančia forma, be kurių jie nebūtų apyrankės. Tai gali būti ir menamą stulpą apsiviję laiptukai, ir modifikuotą šiaudų kūlį primenantis „Iššovęs grybas“ ar silikoninė „Sloga“ bei jos pusbrolis „Žieminės padangos jauniklis“. Tą pačią temą tęsia iš medžio drožlių plokščių padirbtos, nors, pasitelkus kitas medžiagas, metalą ar organiką imituojančios „Dvigulė apyrankė“ ar „Organas“. Apyrankių studijai priskiriamas ir besiskleidžiantį ritinėlį (irgi tinkamą mauti ant menamos rankos) primenantis „Nepadarytų darbų sąrašas“ (kūrybinės medžiagos – vyniojamas popierius, tušinukas, silikonas).

Vienoje karuselėje su S. Virpilaičio fantazmais, jo sukurtoje apyrankės orbitoje (ar apyrankių kosmose), į apyrankę gali būti paversta beveik viskas, kas tik pasiduos autoriui ir bent trumpai paliks savąjį rutinos ratą. Juvelyras Sigitas ir pats yra vienas tų, kurie iššoka iš įprastos profesinės trajektorijos, strykteli iš juvelyrikos mastelių ir įprastų grožio kanonų. Atlikęs šuolį kviečia kartu su savimi ir parodos lankytojus – ne tik sukurtais vizualais, bet ir tekstais-istorijomis. Pastarosios – su aiškiais siužetais, daiktiškos, iš jų galima išskaityti ir sveiką, skaidrią kūrėjo mintį, ir pasakotojo talentą, o tai pa­rodos lankytoją tik dar labiau įsuka. Artefaktams paveikumo suteikia ir kartu su parodos komanda sukurta ekspozicijos atmosfera. Kiekvienas eksponatas išnyra iš tamsos – juodame fone įkurdintas, tačiau ypač gerai apšviestas, kviečiantis tyrinėti formas, medžiagas, tekstūras bemaž juvelyro žvilgsniu, nesiblaškant po tamsius užribius.

Solo „Apie apyrankę“ – tam tikros rūšies svaigalas. Galėtume netgi tarti, kad paroda truputį pavojinga, nes įtraukia į savo lauką ir sykiu atitraukia nuo greta įkurdintos bienalės. Kita vertus, S. Virpilaičio pasirodymas turi rimtąją studijinę pusę. Ima aiškėti, į ką pavirto ar kuo tampa apyranke vadinamas daiktas. Pradėjo savo kelią kaip apsauginę funkciją turintis objektas, kadaise žymėjo priklausymą tam tikrai socialinei grupei, statusui, rodė turtinę padėtį, ženklino individualų charakterį, o galiausiai išsiskaidė į elementus, iš kurių menininkas kuria kosmosą. Kiek­viename objekte ar medžiagoje jis randa kokį nors tik jam – aiškiaregystės būdu – regimą apyrankės pėdsaką ir yra pasiruošęs jį atskleisti auditorijai.

 

Daiva Kairevičiūtė. „Taikos pypkė“, drobė, akrilas, 2022. Iš autorės archyvo

 

Prie parodų-studijų ar parodų-tyrimų iš dalies galėtume priskirti ir Daivos Kairevičiūtės paveikslų ir fotografijos parodą „Juodi taškai baltoje jūroje“ Pamėn­kalnio galerijoje (iki sausio 20 d.). Skirtumas tik tas, kad S. Virpilaitis pateikia išsamią studijos ataskaitą, o D. Kairevičiūtė – toks įspūdis – tik dalį savo tyrimo įžvalgų ar išvadų.

Menininkė moters kūno plastiką panašiai tyrinėja ir interpretuoja jau daugiau kaip du dešimtmečius. Tyrimo objektai pateikiami tarsi negatyvai, moterų charakteris kuriamas baltomis linijomis juodame kūno fone (jis irgi iš dalies yra juodas šokantis štrichas ar linija).

Įdomybės ir atradimai, kuriuos patiria ir įkūnija menininkė, regis, nesibaigia. Ji yra juodas ir baltas linijas įvaldžiusi meistrė, šįsyk linijas pavadinusi juodais taškais. Kaip rašytojo ranką – kartais sakoma – vedžioja Dievas, taip Daivos – taškus į linijas paverčianti vandens stichija, sutampanti su moters stichija. Geriau įsižiūrėję matytume, kad panašiai banguoja dailininkės kuriami augalai, analogiškai lankstūs yra ir jos vaizduojami gyvūnai. Netgi kai autorė bando sukapoti jūros teliuškuojamas linijas ar kūnus, jų fragmentai nepaslepia visumos prigimties („Širdžių dama“).

Panašiai kaip ir S. Virpilaitis, kuris atranda ir tyrinėja jį dominančio objekto pėdsakus, traukdamas juos į ryškią lempų šviesą, D. Kairevičiūtė aptinka plastiką gyvūnuose ir augaluose, o tada daugina ją iš idealizuotų kūnų ekspresijos, iš estetiškai apdorotų ar hiperbolizuotų moteriškų formų (tarkim, ant neproporcingai stambių, tvirtų kojų pastatytos „Mag­nolijų“ moterys).

Šalia eksponuojamų autorės nuotraukų stiprybė – visai kitur, o ir jūra čia visai ne balta, gal tai netgi ne jūra, o pilkas miestas, jo architektūros objektai, geriausiu atveju – kitų epochų eksploatuotos skulptūrų citatos, mažai ką bendra turinčios su lanksčiomis, spalvingomis, gyvybingomis gamtos formomis (plojimai už Afroditės galvą, apgaubtą skarele su autorės piešinio „Iki dangaus“ motyvais).

Parodos fotografijose matome konfliktą, kurio idėjai perteikti prireikė režisūros ir kuris išsakomas tiesiai, be užuolankų. Akmeniniai ar skulptūriški kūnų atvaizdai nuotraukose tarytum kontrastuoja su švelniomis piešinių figūromis – erotiškomis ir lygiai tiek pat nekaltomis, kiek nekalti yra ikreliai (parodoje autorės kartojamas motyvas) ir visa gamta. Netgi atrodytų, kad D. Kairevičiūtės paveikslai (nuo pradžios iki galo autorės sukurti objektai) yra tikresnis, organiškesnis pasaulis nei fotografijos. Taip vaiko ranka brėžiamomis linijomis sukurti pasauliai neretai pasirodo iškalbingesni nei tikroviškiausios nuotraukos.

Amanita Muscaria – daugmaž disciplinuota ir nežinia kaip edukuota parodų lankytoja. Išmaniai galanda peilius į apverstas lėkštes, peilius naudoja pagal paskirtį, į galerijas vaikšto neginkluota, leng­vai pasiduoda bet kokioms grožio formoms.