Viskas prasidėjo nuo... vagystės. Įvairiapusės arba kelių vagysčių. Idėja numegzti A. Andriuškevičiaus megztinį akivaizdžiai nėra nauja. Pirmasis bandymas atkreipti dėmesį į menotyros ir mados ryšius buvo padarytas trijų Andriušio mokyklos menotyrininkių – Karolinos Jakaitės, Algės Gudaitytės ir Ūlos Tornau, numezgusios jam pilkos šiurkščios vilnos megztinį.
Planas pakartoti jau darytą akciją užsimezgė belaukiant A. Andriuškevičiaus knygos „Pro A. A. prizmę" pasirodymo ir pristatymo, Žymiojo dailės kritiko, vertėjo, eseisto bei poeto anūkas, atsiklausęs močiutės (pagrindinės šių kultinių drabužių kūrėjos), mums pavogė (na gerai, pasiskolino – ar ne taip sako visi vagiantieji?) originalųjį pilkąjį megztinį. „Melanžas", – pasakė jį apžiūrėjusi menotyrininkė Jurgita Ludavičienė. Šis žodis pakvipo kažkuo iš aukštosios kultūros pasaulio („haute culture"), gal tiesiog todėl, kad po jo išsirikiavo kiti atsainia meistryste dvelkiantys Andriušio tekstų žodžiai – protagonistas, konvencijos, tabernakulis ir t. t. Pasirodo, melanžas – tai tiesiog mezginys iš dviejų skirtingų spalvų siūlų, kaip reklamos mėgsta – pilkas ir baltas viename, o ne kava (Vienos melanžas – sluoksniuota kava, tas pats balto ir juodo derinys Vienoje). Būtent juodai ar pilkai baltas mezginio fragmentas ir puikuojasi ant Literatų gatvės sienos, simbolizuodamas A. Andriuškevičiaus kūrybos esmę. „Ne vienam / ai... Andriušio megztinis – neabejotinai pats svarbiausias drabužis XX a. II pusės Lietuvos dailės istorijoje", – rašė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, kaip bendraautorė dalyvavusi kitame – A. Andriuškevičiaus knygos „Pro A. A. prizmę" teksto mezgime.
Pirmą kartą atidžiai apžiūrėjusi įžymųjį drabužį nustembu – po velnių! Gerai, galima aprašyti ir grakščiau – didelis storas primenantis viduramžių riterių šarvus, ne grandininius marškinius, o tą metalinį daiktą, užsivelkamą ant jų, taip pat apvaliai platus ir sunkus, juo pasipuošusi plonu ledu tikrai neičiau – gelmė atsivertų neabejotinai, prarydama mane su abiem kimono rankovėmis, o jose galėtų tilpti visa japoniškoji tradicija ir dar liktų vietos, štai toks tas A. Andriuškevičiaus megztinis. Paprastai sakant – negražus, grubus, sunkus. Tik tada supratau, kiek charizmos turi turėti šis poetas, oi, esė žanro patriarchas, kad su tokiu gremėzdu atrodytų žaviai, galiausiai suaugdamas ar užaugindamas jį iki menotyros simbolio.
Tyčia (na koks gi čia netyčia gali būti!) prisimenu „Šiaurės Atėnuose" publikuotų „Sufalsifikuoto dienoraščio 2" fragmentą: „Kažkurią iš ankstesnių dienų esu rašęs, kad gyvenimas – tai tekstas. O dabar štai jau sakau – kad audinys. Lyg ir prieštarauju pats sau? Nė to tiek! Juk nūnai ir vaikui (bent kiek praprususiam) aišku, kad tekstas ir tekstilė – bendrašakniai žodžiai."
Taigi, idėja – ta pati, senoji, pasiskolinta iš kadaise A. Andriuškevičiui megztinį numezgusių menotyrininkių. Džiugu, smagu ir visaip kitaip gera, kad Modernaus meno centras (tiksliau – Danguolė Butkienė), išleidęs memuarų knygą „Pro A. A. Prizmę", suteikė paramą siūlams įsigyti, o menotyrininkės Jurgita Ludavičienė, Aistė Paulina Virbickaitė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė ir šio teksto autorė (nors ne menotyrininkė) apsiėmė numegzti po A. A. megztinio kopiją. Kadangi knygų mugėje pristatant knygą memuarų autorius nedalyvavo (spėju, kad jį gana nuvargino ir nemažai atsiliepimų spaudoje sukėlė „Titanike" vykęs knygos pristatymas), A. Andriuškevičius tik MMC stende keletą valandų bendravo su skaitytojais, dalijo autografus. Tad čia buvo kviečiami visi, norintys pabendrauti, pagerbti A. Andriuškevičiaus menotyros mokyklos ir memuarų autorių. Kviečiami atvykti apsivilkę pilkais megztiniais. Žinoma, labiausiai nustebo pats A. A., ko visi ir laukėme – prototipas tai buvo pasiskolintas paslapčia... Nemažai stendą aplankiusiųjų, pavyzdžiui Kristina Stančienė, kaip ir pati Danguolė Butkienė, taip pat pasirodė su dvasingojo melanžo variacijomis – pilkai baltai mezginiuotos.
Gaila, kad tarp mūsų kultūros žvaigždžių tebevyrauja įsitikinimas, kad tik savo darbais mes tėvynę mylime, teisingiau – įvaizdį kuriame. Svajojant pratęsti A. Andriuškevičiaus megztinio seriją dar būtų galima rasti kelis pavyzdžius, bet tik kelis – pagaminti kultinę R. Rastausko languotą kepurę, A. A. Jonyno raudoną šaliką ar V. Ozarinsko treningą. Rodos, tiek. Oi, vos nepamiršau – žinoma, ir D. Liškevičiaus juodąją beretę. Feminisčių prašau nesišiaušti, tačiau į galvą neateina nė viena moteris, turinti kažką lygiaverčio Andriušio megztiniui. O kaip būtų smagu, tarkim, kaustyti Laimos Kreivytės batai ...
P. S. Prisiminiau – E. Lubytės akiniai!