Laikas kelionei pasitaikė labai šiaip sau – skaidrios šiltos gegužės dienos, nepaisydamos kalendoriaus, staiga vėl virto geliančiu lietingu kovo mėnesiu, nors medžių žaluma bergždžiai liudijo ką kita. Tiesa, žvelgiant į Dzūkijos miškus pro automobilio ar autobuso langą, viskas atrodė neblogai – pilki pustoniai pušynams tinka. Planas važiuoti iki Marcinkonių geležinkelio stoties galerijos ir susitikti su Laura Garbštiene, neatlaikęs tamsių lietaus debesų spaudimo, šiek tiek pakrypo į šoną, todėl prie kelionės maršruto prisidėjo menininkas Danas Aleksa, kurio milžiniška Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kaip asteroido skulptūra („0,01 sekundės“) turėjo būti pristatyta Druskininkuose, „Lelijos“ kultūros centro renginyje. Planas pakrypo ir dėl geležinkelio remonto darbų, nes dabar traukinys vyksta tik iki Varėnos, o toliau veža nežinia kur stojantis autobusas. 

 

Laura Garbštienė. Aistės Kisarauskaitės nuotr.

 

Tačiau, nepaisant Druskininkų vilionių, tikslas vis dėlto buvo 2017 m. menininkės L. Garbštienės įsteigta „Verpėjų“ rezidencija, kurios atšaka – Marcinkonių geležinkelio stotyje veikianti galerija. Joje vyko paroda „PORYC VALGYC DYRBC VALGYC“; autorės Ugnė Venckė, Gabrielė Gudaitytė, Monika Jagusinskytė, Justė Margarita, Milda Urbšytė, Morta Narkauskaitė ir pati L. Garbštienė, kuri mus pasitiko lydima draugiško gauruoto šuns. Tipinės caro laikų architektūros Marcinkonių geležinkelio stotis dar įšalusi po žiemos, dvi koklinės krosnys nekūrenamos. Kaip pasakoja menininkė, jose (matyt, dėl saugumo) net nėra sklendžių (vadinamųjų „juškų“), todėl net kūrenant šiluma išeina pro kaminą. Nepaisant nuo grindų sklindančio šalčio, salė vis tiek jauki, lyg būtų prisisunkusi vasaros šviesos. Viduryje stovi stalas, užtiestas kiek dėmėta staltiese ir mažomis (irgi dėmėtomis) staltiesėlėmis, tarsi kažkas būtų ką tik valgęs ir nespėjęs visko nurinkti. Virš stalo kabo šviestuvas, kurio gaubtas – taip pat siuvinėta staltiesėlė. J. Margaritos „Šviestuvas“ sukurtas iš Sofijos Šlekienės skepetaitės. Audinio savininkę nurodyti gražu. Etiketėse tvarkingai nurodytos ir skirtingų staltiesių, gulinčių ant stalo, savininkės (U. Venckės kūrinys „Takeliai“, 2026). Taip ir kyla noras klausti:

– Tai ką jūs čia valgėte? Ko ragavote projekto metu, ką gaminote, kepėte?

Į tai atsako parodos anotacija, išrašyta ant lininio senovinio rankšluosčio, kabančio drožinėtoje rankšluostinėje: „2025 metų pavasarį septynios skirtingų sričių kūrėjos atvyko į Dzūkijos regioną tyrinėti vietos kulinarinio paveldo. „Tarpdisciplininė maisto ekspedicija Dzūkijoje“, organizuojama „Verpėjų“, truko dešimt dienų, per kurias tyrėjos aplankė penkiolika vietos gyventojų Dzūkijos kaimuose ir miesteliuose – Kabeliuose, Musteikoje, Margionyse, Kapiniškiuose, Marcinkonyse, Zervynose ir Lazdijuose.“ Visa tai patvirtina nuotraukos, piešiniai, objektai. 

Nekūrenamoms krosnims draugiją sudaro Clémentine Vaultier „pyrago“ (miltų ir medaus) plytelė su gyvatės ženklu, pasiskolintu iš Valdovų rūmų koklių („Kaip gyvatė“, 2025). Gaila, kad tyrėja, aprašiusi savo ilgą konsultacijų grandinę, iš tiesų nepasidomėjo giliau: gyvatė, vaizduojama Valdovų rūmų kokliuose, yra iš karalienės Bonos Sforzos giminės herbo. Kiek daug įdomių raganiškų istorijų, atkakliau pakalbinta, ši gyvatė galėtų papasakoti, ypač susietų su kulinariniu paveldu... Bet karalienė Bona per amžius priprato prie jos vardo ir nuopelnų nutylėjimo, nieko čia naujo. 

Kitos kepinių istorijos – ant galerijos sienų eksponuotos fotografijos ir piešiniai, pavyzdžiui, M. Jagusinskytės „Duona“ (2025, archyvinis pigmentinis atspaudas). Jai antrina M. Narkauskaitės „Duoniautojai“ (2025, risografija). Taigi, duona tikrai buvo valgyta. Nepaprastai maloniai nuteikia G. Gudaitytės daugiasluoksniai risografijos atspaudai – jaukūs piešiniai, viename iš jų vaizduojami ką tik pagaminti ant stalo išdėlioti virtinukai („Iliustracijos“, 2026). M. Urbšytės piešiniuose matyti po medžiu prie stalo sėdinčios moterys (ech, vasara), viename – kažkas panašaus į duonos minkymą, kitame matome žmogų, samčiu semiantį galbūt šaltsriubę. Visa piešinių grupė pavadinta „Paklausus Onos, kodėl duoną ženklindavo kryžiumi, ji atsakė: Del ko ty jy darydavo, tai ir aš nežinau“ (2026, risografija, tušas). Piešiniai aiškiai liudija, kad buvo ragauta ir tyrinėta.

 

Avys. Miglės Markulytės nuotr.

 

Vis dėlto šį kartą norėčiau kreipti dėmesį ne tiek į parodą, kiek į L. Garbštienę, „Verpėjų“ kūrėją ir nuolatinę organizatorę. Jos kūrinys parodoje kiek kitoks – ant sienos kabantys sudilę, surūdiję dalgiai primena ne kulinarinio paveldo, o lietuviškų dalgių istorijas, nors taip gražiai išrūdiję ašmenys panašūs į ant stalo patiestų servetėlių mezginius. Dalgiai čia tam tikru požiūriu yra archeologiniai radiniai, nes menininkė juos iškasė darže („Septyni kardai“, 2022). Tiesa, iškasenos nėra senos, greičiausiai iš XX a., todėl visai neįdomios tikriems archeologams, tačiau žiūrint į šią ašmenų gėlę kilo noras imti liniuotę ir matuoti – gal kuris dalgis netyčia bus tas lietuviškasis, Naujosios Vilnios fabrike gamintas. Šie gaminiai dėl plieno kokybės buvo žinomi visoje Rusijoje ir vadinti „litovkomis“. Kiek pamenu, jų ilgis buvęs lygiai metras. 

L. Garbštienės kūrinys nematomais pasakojimais grąžina prie carinės Rusijos imperijos, prie sovietų imperijos, palikusių mums šią geležinkelio stotį žydrais aliejiniais dažais nudažytomis įmantriomis medinėmis lubomis ir rudų terakotos plytelių grindimis su įterptais įvairių kitų spalvų plytelių lopais. Aukšti langai ir durys, medinės pigiais rudais aliejiniais dažais storai padengtos sienų panelės kuria kiek nostalgišką atmosferą, lyg filmuotumeisi užmiršto režisieriaus juostoje. Juostoje, ne skaitmeniniame seriale. 

Istoriškumo, archaikos ir naujų kūrybos bei gyvenimo modelių pynimasis geriausiai apibūdina L. Garbštienės „Verpėjų“ veiklą – rezidenciją, tarptautinius projektus, galeriją ir kasdienę buitį. Stovi ji salės viduryje su gauruotu šuniuku, atvažiavusi tiesiai nuo savo avių, kurios ganosi Kabelių kaime prie pat Lietuvos pasienio. Apsivilkusi pačios nertą megztinį, mūvinti kojinėmis iš avių vilnos, taip pat pačios megztomis, menininkė pasakoja apie škudžių veislės avis, kurių auginti komerciškai visai neapsimoka: mažos, nepriauga mėsos, kadaise jos augintos „biedniokų“, neturėjusių nuosavų ganyklų. Senosios avių ar bulvių veislės stebina savo dydžiu – mažumu. Ant stoties palangės, tiksliau – tarpulangyje, pūpso sudygusios bulvės. Tos, mums įprastos. Laukia, kol bus suremontuotas geležinkelis ir jos vėl galės žiūrėti į važiuojančius traukinius.

Bet grįžkime prie L. Garbštienės avių, kurioms ganyti iš esmės ir skirta „Verpėjų“ rezidencija. Joje apsigyvenę menininkai padeda auginti avis, tyrinėja apylinkes, audžia ir verpia mintis. Jei reikėtų iliustruoti Donnos Haraway kompanionų sąvoką, įsitinklinimą ir buvimą kartu su, puikiai tiktų čia apsistojusių menininkų praktikos. „Verpėjų kūrybinės ganyklos“ programoje vyksta dalyvių kūrybos pristatymas; su duonos kepimu supažindina duonkepys Rupertas iš „Gyvos Duonos“; Vokietijoje gyvenanti Augsburgo universiteto doktorantė Penelope Volinia savo praktikose jungia etnobotaniką ir maisto studijas, tiria botanikos ir mikrobiologijos sąsajas skatindama draugišką mokymąsi ir patirtimi grindžiamus procesus; brazilų menininkės Adrianos Moreno kūriniai siekia poetiškai permąstyti kūno ir kalbos santykį. Marcinkonių geležinkelio stoties galerijoje menininkus susaisto Čepkelių „Raisto saitai“ (2025), autores supina grupinė paroda „Sampyna“ (2024), formuojamas „Miško atlasas“ (2025). 

Tačiau neprivalu išvardinti visas parodas ar buvusius rezidentus; ateina nauja vasara, kurios užaugintose pievose kas nors vėl ganys avis. Nežinau, ką apie tai mano avys, bet L. Garbštienės šuo atrodo labai laimingas sulaukęs svečių. Marcinkonių stoties galerijoje kulinarinio paveldo tyrimai liko tik liudijimuose, tačiau mums buvo pasiūlyta aplankyti šviežiu medžiu kvepiančią kavinę „Pamislyk ir užeik“, ten šeimininkės patiekė nuostabių virtinukų, labai panašių į vaizduojamus G. Gudaitytės grafikos lakšte. Tiesa, Dzūkija ir toliau stengėsi kraipyti kelią į visas nereikalingas puses, bet šiame krašte „grybauti“ pritinka, tad, užuot ieškojusi autobuso, vežančio namo, pajudėjau tolyn, į Druskininkuose neseniai įsisteigusį „Lelijos“ kultūros centrą, priešais kurį nusileido D. Aleksos iš metalo suvirintas asteroidas su M. K. Čiurlionio veidu. 

Sovietinio modernizmo interjero detales išlaikiusi erdvė charakteringa, ji puikiai tinka milžiniškiems Algimanto Roko Černiausko tapybos darbams. Ekspresyvią pastozinę, daugiasluoksnę tapybą išryškino sovietmečiu itin mėgto pilko akmens plytelėmis dengtos sienos. Norėjosi paliesti ir tapybą, ir porėtą akmens paviršių. Salės centre stovėjo mikrofonai, paruošti renginiui, į kurį jau nespėjau, bet pakako laiko įkvėpti kitokios erdvės atmosferos. Vienu greitu šuoliu įnėrusi į tapybos gaivalą, grybštelėjau architektūros reminiscencijų, organizatorių minčių ir, tikiuosi, pajutau puikią „Lelijos“ ateitį. Netrukus čia persikels paroda „PORYC VALGYC DYRBC VALGYC“ iš Marcinkonių geležinkelio stoties galerijos. 

Grįždama namo, vis diskutuodama su drėgme apsitraukusiais pušynais apie pavasario temperatūros pokyčius, svarsčiau – kažin kaip ten tos avys lietuje laikosi? Nors aš ne  Antoine’as de Saint-Exupéry, o L. Garbštienė, matyt, visai ne Mažasis princas, vis tiek kilo noras lietaus merkiamoms avims kokią dėžutę nupiešti.