Aistė Kisarauskaitė. Tekstas be iliustracijos, arba G. Zinkevičiaus beprasmybės kronikos

Birželio 11 d. Kauno fotografijos galerijoje atidaryta Gintaro Zinkevičiaus paroda „Kareivio dienoraščiai" (iš tarnybos sovietų kariuomenėje 1983–1985 m.), ten vyko ir to paties pavadinimo knygos pristatymas

Kartais po mano langu tyliomis vasaros naktimis vaikai leidžia fejerverkus ar mėgaujasi petardomis. Daugiaaukščiai, stovintys greta vienas kito, puikiai atmuša garsą, jį stiprindami, tad kiekvienas toks žaidimas tampa tra-ta-ta, t. y. primena automato šūvių serijas. Kaimynas ramiai toliau rūko balkone, ir aš suprantu, kad karas dar neprasidėjo. Tačiau kaskart užplūsta palei Vingio parką važiavusių ir važiavusių tankų garso prisiminimas...Važiuojančios karinės technikos gausmą minėjo ir knygos įžangą parašiusi menotyrininkė, fotografijos ir dailės kritikė bei parodų kuratorė Agnė Narušytė. Žiūrint pa­rodą, norom nenorom iškyla mintys apie kaimyninės šalies grėsmingus karinius veiksmus. Knyga/paroda ai­di agresijos prisiminimais, sugrąžindama mus į sovietmetį, keldama įvairiausius netikėtai mūsų gyvenimo realijų suaktualintus klausimus. Įvykiai Ukrainoje grąžino, jau atrodė, į praeitį nuėjusias temas, vietoje nostalgiškų prisiminimų auros paversdama jas aktualiomis. Taip jau nutiko, kad ši knyga, turėjusi išeiti prieš trejetą ar ketvertą metų projekto „Kitokia fotografija" formatu, pasirodė tik dabar, patekdama tiesiai į įvykių sūkurį, tad ir knygos pristatytojai – Agnė Narušytė bei istorikas Ramūnas Trimakas, save pavadinęs prisiminimų kolekcionieriumi –­ pamažu įtraukė publiką į diskusiją apie tarnybą sovietinėje armijoje.

Ši paroda pirmą kartą buvo rodyta dar 1988 metais Alumnato kieme. Pasak paties Gintaro Zinkevičiaus, tada buvo neišvengta ir absurdiškų situacijų, kai žiūrovai, apkaltinę jį sovietinės armijos propagavimu, bandė sunaikinti kūrinius, todėl kelių fotografijų dabar trūksta. Kaip tik tuo metu spaudoje pasirodžiusi žinia apie lietuvių kareivį Artūrą Sakalauską, sušaudžiusį aštuonis kartu su juo tarnavusius kareivius, tapo stimulu Zinkevičiui viešai eksponuoti savo tarnybos sovietų kariuomenėje metu gimusį sumanymą. Kaip pastebi R. Trimakas: net pats Sakalausko pavardės ir tokio pobūdžio įvykio paviešinimas spaudoje rodė atė­jusias permainas, nes tapo aišku, kad kareiviai Sakalauską kankino, taip išprovokuodami jį žudynėms. Spaudoje pasirodė žinių apie nestatutinius santykius, nors akivaizdu, kad panašių ir dar baisesnių ekscesų sovietinė armija neišvengė ir anksčiau. Vadinamoji dedovščina Rusijos armijoje gyvuoja dar nuo Petro I laikų ir panašu, kad ji išliko iki mūsų dienų. Pragaro kronikas (vėlgi Trimakas) teko patirti daugumai jaunuolių, tad ši paroda gali būti traktuojama kaip savotiškas psichoterapijos seansas.

Čia būtinai turėčiau paminėti, kad vienas geresnių tekstų apie šį projektą parašytas G. Kliaugienės dar 1988 metais ir išspausdintas būtent „Literatūroje ir mene". Ji rašo:

„Ekspozicijoje nėra nė vienos nuotraukos, rodančios sensacingus „baisumus", nes išties, ten, kur vyrauja absurdas, pakanka jį tik parodyti nieko neperdedant.

Iš pirmo žvilgsnio tai vos ne mėgėjiškų albuminių nuotraukėlių serija (nes viena nuotrauka be kitų čia nieko nereiškia), apklijuota kvailokais geltonais kampučiais, aprašinėta visai ne kaligrafiškais užrašais. Jokių techninių efektų, jokio „meno" demonstravimo."

Tačiau man labiausiai patinka paties Zinkevičiaus interpretacija, leidžianti šį jo projektą susieti su kitais autoriaus kūriniais: „Patenki į situaciją, kai viskas atrodo beprotiška, absurdiška, bet vėliau pastebi, kad kiti visa tai traktuoja kaip vienintelę tikrovę, ja tikėdami. Dar ir fotografuoja, bandydami išsaugoti tokios „tikrovės" prisiminimus."

„ряд. Дмитрук И.Н

„сними меня для девушки. Очень про­сила"
Tiesiog kareiviška romantika."

„БПП – Боевая – политическая подготовка

Labiausiai pasižymėję kariai ir padaliniai turėjo teisę nusifotografuoti ir būdavo patalpinami dalinio garbės lentoje."

„Караульная служба

Vyko instruktažai, kaip reikia saugoti savo dalinį ir elgtis su ginklais. Labiausiai pasižymėję kariai ir karininkai turėjo teisę būti nufotografuoti ir patalpinti dalinio garbės lentoje."

Ir dabartinė Zinkevičiaus – buvusio kareivio, o dabar kompiuterių specialisto, performansų kūrėjo, pasaulio stebėtojo tarsi iš už kulisų, mažai pasikeitusi.

– Betgi ta nesąmonė yra visai įdomi! – šūkteli jis per ginčą apie moterų gebėjimą suprasti armijoje įgytas patirtis.

Sakyčiau, nežiūrint lygių moterų ir vyrų teisių ar mano pačios neseno, aistringo susidomėjimo sovietmečio istorija, vis dėlto patraukliausia šiame projekte yra būtent tos absurdo realybės, sluoksniais gulančios viena ant kitos. Mitinė sovietų armijos „vyriškumo mokykla" buvo palaikoma ir kuriama savanoriškai pačių kareivių rankomis – dembelių albumų pavidalu.

Albumai tarnaujantiems atrodė tokie svarbūs, kad jų darymas tapo masine gamyba – buvo naudojamas „ypatingas" popierius, viršelis – raudono pliušo ar iš milinės, puoštas kalinėtomis dalinio emblemos inkrustacijomis, su aukso folijos kampučiais, šoviniais. Viduje – apie kareivišką gyvenimą pasakojančios fotografijos, piešiniai ir poezija aukštino vyrišką draugystę ir pareigą Tėvynei, atmieštą namų ilgesio.

„Ideologiniai ženklai sustiprindavo pritarimo sovietiniams idealams jausmą, kurį vis dar palaikė herojiškos pergalės Didžiajame Tėvynės kare mitas. Patetišką albumų toną švelnino pokštai ir humoras – jis buvo grubus, dažniausiai sukosi apie moterų trūkumą." Kaip rašo Agnė Narušytė įžanginiame knygos tekste: „Taip sukurti milijonai albumų, primenančių tai, kas neegzistavo."

Pro šiuos sufalsifikuotus „gyvenimus" nebeprasiskverbia tikras vaizdas, žmogeliai fotografijose tampa nesvarbūs, nors autorius primena, kad šis pasakojimas ir yra apie tuos, su kuriais jis tarnavo. Zinkevičiui nereikia dramatiškų Lietuvos fotografijos mokyklos mėgtų portretų, nes čia žmogus – tik mažytis pėdsakas keistoje šaradoje, kur demagogiška sovietinės armijos pompastika demaskuojama trumpučiais pasakojimais apie niekingiausius kasdienius epizodus.

Pradžioje galvojau minėti Kafkos „Procesą", tačiau dairydamasi, ką šia tema rašė kiti autoriai, Tomo Vaisetos daktaro disertacijoje „Nuobodulio visuomenė: vėlyvojo sovietmečio Lietuva" atradau giminingą pavyzdį: „Brežnevinio periodo visuomenei suprasti maga pasitelkti Sizifo mitą: ji vis dar stumia akmenį į kalno viršūnę, nors jokios prasmės nebeteikia nei stūmimas, nei akmuo, nei viršūnė, kurios egzistavimu niekas nebetiki. Tačiau tokiai metaforai trūktų kažko esmingo, o labiausiai su ja turbūt nesutiktų gyvoji atmintis... Tad klasikinis Sizifo mitas reikalauja esmingo papildymo, netgi – perinterpretavimo." Jį, kaip teigia Tomas Vaiseta, galime atrasti tarp Vytautės Žilinskaitės kūrinių. Vienoje iš savo satyrinių improvizacijų rašytoja pateikia versiją: bergždžiai į kalną akmenį ridenančiam Sizifui prižiūrėti dievai paskyrė sargą, tačiau jam labai pabodo ir jis apleido savo pareigas. Supykę dievai pasiuntė antrą sargą, paskui dar vieną ir dar vieną, tačiau net susiformavusi sargų brigada ilgainiui vis nerūpestingiau ėmė žiūrėti į savo pareigas šiapus Stikso ir vis daugiau dėmesio skyrė rūpesčiams anapus požemio karalystės upės, kur turėjo kitų verslų. Vieną dieną Sizifas, supratęs, kad jo niekas nebesaugo, išdrįso palikti savo „darbo" vietą ir patraukti pasižvalgyti po pasaulį. O pasaulis, kurį jis išvydo, buvo suręstas ant jo bergždžio triūso –­­ jis visas buvo išaugęs „iš ano sargų kaimelio, išdygusio ant Sizifo akmens, vieno akmens". Blaškydamasis po civilizaciškai iki absurdo pažengusį pasaulį, jis aptinka skelbimą, kad ieškomas budėtojas, ir ryžtasi įsidarbinti. Paaiškėja, kad siūlomas darbas –­ sergėti, kai Sizifas ridena akmenį. Jis imasi šio pasiūlymo ir taip Sizifas ima prižiūrėti Sizifą.

Man rodos, tas Sizifas, prižiūrintis Sizifą ir viską pastebintis (arba pats autorius), vis dar tebeklaidžioja Dailės akademijos koridoriais, kartkartėmis pašiepdamas rutinos paradoksus. Prisiminusi tos pačios Kauno fotografijos galerijos pristatytą Algirdą Šeškų, patyriau jau išgyventą jausmą: supratau, kad mažai ką reiškiantis atsainus vaizdas (Zinkevičiaus nuotraukos specialiai atspaustos taip, lyg jas būtų daręs nemokša mėgėjas) turėtų nurodyti į kažką gilaus, kas svarbiau už vaizdą, tačiau nulukštenus visus vaizdus ir falsifikacinius sluoksnius lieka tik tuštuma, ne dzeniškoji nebūtis, o kita tuštuma, nieko nebežadanti, ateistinė nebūtis po mirties, kai nieko daugiau nebus. Dabar jau nutolusios sistemos baugioji tuštuma, kurią, mūsų džiaugsmui, vis sunkiau supras­ti ir prisiminti. Tik išgirstas tra-ta-ta arba to laiko meno kūriniai netikėtai ima ir vėl nubloškia ten, kur vyravo... niekas.

Taigi paradoksalu – nors šios fotografijos padarytos atseit kaip dokumentai, jos vis dėlto yra tikri liudininkai, laikmečio dokumentai, užfiksavę totalitarizmo esmę – žmogus čia iš tiesų nebeturi jokios reikšmės. Turi reikšmę tik pati sistema. Iškreipta, beprasmiška, kai, pasak Vaisetos, „bergždžio triūso mitas kruopščiai saugomas (nors visai nebeatitinka realybės)..."

Tad ir pamaniau – ar reikia šiam tekstui iliustracijos? Ją galime lengvai įsivaizduoti, prisiminę begalę panašių mėgėjiškų fotografijų, kuriose stovi kažkoks kareivis su uniforma, veidas sunkiai įžiūrimas ir galima suprasti tik viena – tai vaikinas, tarnaujantis sovietų armijoje.

O pabaigai pacituosiu patį Zinkevičių, taikliai viską pasakantį keliais žodžiais:

„Повседневность

Kartais visiškai nieko nevykdavo. Visiškai nieko."

Draugai