Aistė M. Grajauskaitė. Rudeninės dailės derlius

 

Vilniuje per daug galerijų, bent taip atrodo šį rudenį. Niekur nespėju nueiti, niekam nebespėjau rankos paspausti (dabar jau nebegalima), su niekuo nespėju aptarti parodų (ir, pasirodo, nebespėju ne tik aš!). Iškart atsiprašau tų, kurių nepaminėsiu – popierius ne guminis, o parodas vis dar esame įpratę eksponuoti tikrai per trumpai...

 

Rimantas Milkintas. „1 mm turi reikšmės“ (galerija „AV17“, spalio 23–lapkričio 21 d.)

Jau daugiau kaip 10 metų R. Milkinto darbus atpažįstu vos pamačiusi ir tai nenuostabu – jis vienas geriausių. Faktas, kad Rimantas neišvažiavo į užsienį ir nenusėdo vienoje iš pasaulinio dvidešimtuko galerijų – man vis dar absoliuti mistika. Preciziškumas, aštri kritika, savotiškas sapniškumas ir kūrybinis daugiasluoksniškumas – visa tai būdinga ir randama menininko kūryboje.

Galerijoje „AV17“ veikianti R. Milkinto paroda „1 mm turi reikšmės“, surengta kūrybos 25-mečio proga, – kaip priklauso – objektais neperkrauta. Tačiau neapsigaukit: nors darbų vos 5, nereiškia, kad jie maži ar neįdomūs ar kad parodoje neužtruksite ilgiau nei 30 minučių. Šį kartą į Rimanto kūrybinį pasaulį tenka ne įeiti, o įnerti – menininkas griebia mus už rankos ir priverčia panerti giliau, nei norėtume. Baseino kontūrai ir matoma jo kopetėlių dalis („be ribų“, 2020), kartelė, rodos, iškelta gerokai per aukštai („virš ribos“, 2020), medžio apdirbimo cecho vaizdas („darbadieniai“, 2020), iš juodo granito išpjautas į antkapį panašus rombas („mažiau“, 2020) ir hipnotizuojanti plieninė poros metrų skulptūra („traukos objektas“, 2020) – apie ką visi šie kūriniai pasakoja, sunku atsakyti, jei niekada neteko susidurti su R. Milkinto kūryba arba polinkiu nedaugžodžiauti. Jau pats parodos pavadinimas leidžia suprasti, kad preciziškumas be galo svarbus autoriui tiek kūryboje, tiek, ko gero, asmeniniame gyvenime. Jam svarbu, kas ir kaip, ir tai jaučiama iš parodos eksponatų (kurie visi yra šių metų kūrybos vaisiai), jų eksponavimo, dramatiško apšvietimo. Tarkim, skaitmeninės spaudos darbas „darbadieniai“ kabo kiek per toli nuo sienos centro, bet pasirinkta eksponavimo strategija tarsi atveria galerijos koridoriaus erdvę ir sukuria savotišką dėmesio sūkurį – įspūdinga. Įtampa – jei šią parodą reiktų aptarti vienu žodžiu. Taip pat ir baseinas, kurio paradoksaliai nėra. Nėra vandens, nėra gylio, nėra plytelių, nėra kopetėlių, bet vaizduotė vis vien pasitenkina suteiktu baseino kontūru, kopetėlių viršutine dalimi ir sako: „Atsargiai! O gal yra...“ Štai taip, paprastai, bet genialiai R. Milkintas įrodo, jog tikrai viskas neturi ribų.

Kalbėti apie menininko naudojamas medžiagas, jų techninius parametrus ir gebą nematau prasmės. Tai aptarta kone visuose straipsniuose apie Rimantą ir jo kūrybą. Taip, plienas gali būti minkštas, lankstus arba tvirtas; taip, betonas gali būti beformis, bespalvis ir sunkus lyg likimas. Man atrodo, šiam autoriui tai ne taip nesvarbu. Per se medžiagos jam tėra priemonė pasiekti tikslui – suteikti vaizdą jausmui ar idėjai, kuria jis kurį laiką gyvena. Atsimenu, kai pirmą kartą pamačiau jo instaliaciją „nėra laiko“ (geležiniai vamzdeliai, armatūra, 2017) – kurį laiką nesupratau nieko, o vėliau pravirkau. Įtampa – R. Milkinto kūryba kertinė kūrybos ašis.

 

 

Aiste M. Grajauskaite. Rudenines dailes derlius
Audriaus Janušonio darbas iš parodos „Signalai ir Giesmės“ galerijoje „Titanikas“. Gyčio Norvilo nuotrauka.

 

 

Audrius Janušonis. „Signalai ir Giesmės“ (VDA parodų salė „Titanikas“, spalio 8–lapkričio 7 d.)

Meluoti, kad žinote apie A. Janušonį ar jo kūrybą, nėra ko. Tuo pasigirti gali tikrai retas (nes arba jums labai patinka keramika, arba esate Audriaus draugas, arba jūs vienas iš nedaugelio, sekančių lietuviško meno grynuolius), tad nenustebsiu, jei dabar truktelsit pečiais, nes ši pavardė jums ničniekio nesako. Vis dėlto turėtų! Parodos „Signalai ir giesmės“ kuratorius Vidas Poškus sako: „A. Janušonis vienas iš menininkų, atnaujinusių keramikos discipliną mūsiškiame, vietiniame kontekste, pavertusių ją viena iš šiuolaikinio meno rūšių, medija, paremta molio lipdymu.“

Vos įžengus į ekspozicinę erdvę užplūdo pilnumos, o gal net perpildymo jausmas. Visko be galo daug... Apžiūrint paro­dą su dukra, nustebino jos gebėjimas viską puikiai įžiūrėti. Tyli, tyli ir sako: „O, mama, žiūjėk, pystas!“ Pasižiūriu – iš tiesų vienoje iš skulptūrų matyti toks tikras, gražus ir detalus piršto antspaudas. Ir tada atsivėrė akys: dievaži, kiek daug visko toje parodoje, ko negaliu įžiūrėti! Naratyvai, subnaratyvai, temos (kurias galima tik nuspėti) ir mažos, bet svarbios detalės (medinių kėdžių kojų dalys, kur ne kur pabirę metaliniai rutuliukai ar iš švininių svarelių virvutės sukurtas sietyno modelis) ant ekspozicinių stalų, kurie... lyg atskiros planetos neša savo istorijas, emocijas ir demonstruoja meistrystę, techniką.

Ant laiptų mieganti ir lyg ore pakibusi gražuolė, triušai ir velniai, drambliai, mojuojantys ant straublių išaugusiais kumščiais, moterys ir vyrai, besišypsantys mėnulio skrituliai, gulbės, atsispindinčios pačios sau, žmogaus kojų dalys (veikiančios kaip atramos!) ir balandžiai, taip išpūtę krūtines, kad, rodos, juos galėtum naudoti vietoj viduramžių akvamanilės... Vis pagaunu save benustembančią. Suprantu: norėtųsi, kad A. Janušonis imtų ir nulipdytų mane. Esu tikra, jo rankose pavykčiau geriau nei savo tėvų... Visi rokailių elementai (kuriais lyg bangomis apaugę arkliai ir asilai) ir kiti išnyrantys puošybiniai elementai, medžiagų asorti nuo tekstūros iki spalvos – ši paro­da pati savaime yra tikras meno kūrinys. Kaip nepasimetė nei autorius, nei kuratorius jos kūrybos procese – sunku pasakyti.

Labiausiai norisi padėkoti už patį jausmą, apimantį atėjus į parodą. Ji – lyg pasibuvimas menininko artelėje. Gal tik buvo galima geriau padirbėti su apšvietimu – norėjosi intymaus, koncentruoto apšvietimo, kuris kiekvieną eksponuotą stalą būtų apšvietęs lyg atskirtą planetą. Ir, žinoma, etiketažas... Suprantu, kai parodoje toks kiekis kūrinių, visuomet kyla klausimas, kaip spręsti problemą, bet dviratis išrastas jau seniai – parodos legenda. Ji būtų padėjusi atpažinti kūrinius, susieti kontekstus, įsiminti kūrybos ašis. Lai kitam kartui.

 

Fotoreportažas iš A. Janušonio parodos ČIA

 

 

Aiste M. Grajauskaite. Rudenines dailes derlius
Henriko B. Anderseno darbas iš parodos „The Morphogenesis of Mass“ galerijoje „Vartai“. Nuotrauka iš galerijos „Vartai“ archyvo.

 

 

Henrik B. Andersen. „The Morphogenesis of Mass“ (galerija „Vartai“, spalio 22–lapkričio 20 d.)

Jau daugiau kaip 10 metų Vilniaus dailės akademijos koridoriuose kartkartėmis gali išgirsti kalbant daniškai. Kažkas atsiliepia telefonu ir kalba, ir niekas nesupranta, apie ką ir kas... Danas Henrikas B. Andersenas Lietuvoje užsibuvo jau ilgiau nei dekadą ir, panašu, čia susikūrė namus. Jis dėsto, organizuoja, kuruoja ir eksponuoja. Šį kartą menininkas „Vartų“ galerijoje, kurioje norint prakalbinti jo darbus tenka ne tik pasukti galvą, bet ir permąstyti žemėlapio sąvoką.

Dvi salės, 10 meno kūrinių ir iš esmės jokio paaiškinimo. Baltos sienos, o aplink tave – peizažas arba bent jo užuominos. Kelios peizažo fotografijos, kelios skulptūros, į kurias žiūrint kyla klausimas, ar tik ne laikas permąstyti skulptūros terminą ir jo turinį, nes tai, ką pateikia H. B. Andersenas, yra nutolę. Nutolę nuo formos, spalvos ir iš pirmo žvilgsnio net pačios kūrybos. Bet galbūt šie objektai kaip tik priartėjo prie skulptūros esmės, jos pradų? Keturios abstrakčios formos, panėšėjančios į kažką natūralaus ir gamtiško. Ir pirma šaunanti mintis – molekulė. Apie ką ji kalba – absoliučiai neaišku. Ir, kaip pastebi parodai tekstą rašęs Mikkelas Bøghas, „galbūt šie objektai buvo įkvėpti mokslinių iliustracijų. Tačiau juose jaučiamas ir technologinis pradas. Kartu su jų gana abstrakčiais bruožais, jungiančiais statinį ir dinaminį elementus bei atviras ir užapvalintas formas, aptinkame ir nuorodas tiek į techninius, tiek ir į biologinius pasaulius. Čia nebeįmanoma nubrėžti aiškios skirties tarp gyvo ir negyvo, organinio ir neorganinio“.

Sumõs, visumõs, masės ar rūšies morfogenezė – kaip tiksliai išversti parodos pavadinimą – sunku apsispręsti. Rodos, galerijai taip pat buvo nelengva, nes lietuviško parodos vertimo rasti nepavyko. Tačiau vis kyla klausimas, ar įmanoma suprasti tai, ko nėra, arba tai, kas kvestionuojama?..

Žvelgiant į šio autoriaus parodą sustabdo piešiniai. Jie juodu markeriu atlikti ant milimetrinio popieriaus ir veržiasi iš horizontalios linijos, kurioje yra eksponuojami. Piešiniai ir juose regimas vaizdas bėga, čiurlena, transformuojasi ir lūžta. Piešinius norisi skaityti kaip atonalinę muziką, nes čia nėra pagrindinio tono ir melodijos krypties. Čia regima ne linija, bet linijos arba kažkas labai panašaus į jas. Tas darinys bėga, veja, sukasi, liejasi, sustoja, lūžta ir toliau klykia, strimgalviais kulversčiuojasi, kol... vėl lūžta ir vėl bėga. Man tai ne materija, ne peizažo atmaina ar svorio, H. B. Anderseno aprašomos masės vizualizacija. Tai labiau laiko fiksavimas. Laiko, kuris turi kelias dimensijas, tik jo nepajėgiame matyti. Galbūt H. B. Andersenui pavyksta išgliaudyti riešutą ir parodyti, kad viskas tėra niekas? Kad skulptūra yra lygi it stiklas, o linija – tai tūkstančių lūžių idėjos atsisakiusi mintis?..

Jei aplankyti H. B. Anderseno „The Morphogenesis of Mass“ neturite laiko – nesirūpinkite. Šį kartą aplodismentai „Vartams“ už paruoštus virtualius pasivaikščiojimus po ekspozicijas, įskaitant ir šią. Nors tikiu, kad H. B. Anderseno kūrybą reikia pamatyti gyvai, nes jei žmogaus širdies dūžiai gali turėti regimą ritmą ant popieriaus, tai galbūt ir visagalis laikas ir jo liapsusai gali būti regimi, nupiešiami, perskaitomi?

 

Virtuali H. B. Anderseno ekspozicija ČIA

Draugai